Dvi mažos mergytės, gyvenančios Kreivėnuose netoli kryžkelės, šalia kurios pastatytas didžiulis akmuo, išdidžiai bylojantis apie vieną iš daugelio knygnešių, Povilą Matulevičių, tarp savo protėvių irgi rastų knygnešį – šioje sodyboje gyvenusį Joną Juozą Durtoną.

Nors mergyčių namuose dar ir dabar guli kruopščiai prižiūrėti, surišti seni laikraščiai, jos net nenutuokia, kokios didžiulės, taurios visuomeninės ir patriotinės veiklos dalis buvo jų proprosenelis prieš keletą kartų. Smalsiai žiūri į pastatytą šalia paminklo palapinę, kurioje įsikūrė Pirmojo knygnešių lauko žaidimo organizatoriai ir kurios link nuo ryto traukia iš miestelio žaidimo dalyviai bei stebėtojai.

Šalia palapinės, ant akmens postamento, išdėliotos knygos, kurios jau spėjo nukeliauti už Atlanto bei grįžti atgal, ir laukė jų dar viena svarbi kelionė – žaidimo dalyvių kuprinėse.

Mergaičių, kurios akimis lydėjo išeinančius įveikti nurodytą maršrutą žaidimo dalyvius, susidomėjimas žaidimu įvertintas kvietimu prisijungti prie jaunųjų knygnešių komandos. Pritarė šiai minčiai ir jų mama, prisimindama vaikystėje girdėtus pasakojimus apie prosenelį. Šiandien pasakojimus keičia televizoriaus ar kompiuterio ekrane mirgantys filmukai.

 *          *          *

 Dėl pandemijos Pirmasis knygnešių lauko žaidimas iš kovo mėnesio (Knygnešių dieną švenčiame kovo 16-ąją) nukeltas į liepą. Tikimės, kad po metų jis galės vykti kovą.

Liepos 5 d. – visai gera data. Tai Mindauginių išvakarės.

*          *          *

Daugybę kartų per pastaruosius kelis mėnesius mes, lauko žaidimo organizatoriai, išvaikščiojome Giluišgirį net iki Vaičiuliškių, Kreivėnus ir Punsko apylinkes, nepaisydami blogų orų. Planavome žaidimą, kuris jungtų keletą iki šiol žinomų formų – skautų žaidimus, orientacinį sportą, kraštotyrą, knygnešių pagerbimą.

Ir pagaliau pasklido pašnibždomis gandas su patoso priemaišomis, stiprėdamas ir išaugdamas į linksmą šurmulį. Tai įvyko, kaip jau paminėta, 2020 m. liepos 5 d. Kreivėnuose šalia Punsko. Prasidėjo prie knygnešiui Povilui Matulevičiui, apie kurį daugiau pasakyta bus kiek vėliau, pastatyto akmens – paminklo, kryžkelėje. Šis akmuo, prieš daugelį metų pastatytas kreivėniškių ir svarbus visai apylinkei, stovi visai šalia kito knygnešio, Jono Juozo Durtono, sodybos. Punske ir apylinkėse gyveno ir slapta veikė nemažas būrys knygnešių.

Kiekvienas lietuvis žino, kas buvo knygnešiai, kurie nepaisant caro draudimų skleidė Lietuvišką Žodį. Visa Lietuva kasmet kovo 16-ąją mini Knygnešių dieną – kalbomis, pamaldomis, kartais knygnešių žygiais. Neįprastai liepos 5-ąją Punske pradėjome savą minėjimo tradiciją Pirmuoju knygnešių lauko žaidimu.

 *          *          *

 Ruošiant šį lauko žaidimą ne be reikalo sukurti du nauji žodžiai. Nauji, bet iškart suprantami.

Pirmasis žodis – knygykla. Jis paskatintas lenkiško žodžio „Książnica“. Knygykla reiškia ne tik knygų sandėlį, sukauptą knygų rinkinį, bet ir vietą, susijusią su kultūra: su moksliniais pasvarstymais, parodomis, „nesušukuotomis“ naujomis mintimis ir idėjomis, bemaž pamaldžiu susikaupimu ties Spausdinto Žodžio rimtimi.

Šio žodžio ilgai ieškota. Kreiptasi pagalbos į Žodžio meistrus. Pluoštą pasiūlymų pateikė gimtosios kalbos puoselėtojas Henrikas Kulvinskas. Tačiau pavergė mus žodis knygykla – iki šiol nežinotas, bet iškart suprantamas. Šį žodį medyje įamžino mūsų krašto tautodailininkas, drožėjas Jonas Makauskas. Paprastam logotipui – strėlės fone ant atviros knygos pritūpusiai pelėdai – jis suteikė gyvybės, pelėdos plunksnų švelnumo ir knygos puslapių šlamėjimo. „Punsko knygykla“.

Šį žodį sugalvojo ne bet kas, o iš mūsų krašto kilusi menininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, Punsko lietuvių kultūros namų direktorės Astos Pečiulienės paprašyta.

Sugalvota dar vieną žodį, kuris lenkų kalba reikštų knygnešį. Iki šiol vartoti žodžiai mums nepatiko, netiko, nes turėjo per mažai turinio, neatskleidė knygnešystės idėjos ir fenomeno. Žodžio paieškos vyko ilgai. Manoma, kad tinkamiausias žodis knygnešiui apibūdinti yra „krzewiciel“. Tai tas, kas nepaisydamas realių ir simbolinių sienų, daug ką aukodamas, neša literatūrą, spausdintą žodį ir skleidžia jį tarp žmonių, senų ir jaunų, apsiskaičiusių ir vos skiemenuojančių.

Tiek „knygykla“, tiek „krzewiciel“ reiškia pagarbą visiems knygnešiams, kurie skleidė šviesą liaudyje. Spaudos draudimas siekė, kad lietuviai užmirštų savo kalbą. Knygnešių dėka įvyko priešingai – žmonės mokėsi skaityti gimtąja kalba. Carinės Rusijos vykdyta lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politika tapo lietuvių kovos dėl laisvės pradžia. Todėl visąlaik aktualūs yra žodžiai: „Tik laisvi užaugam dideli“, lydėję Pirmojo knygnešių lauko žaidimo dalyvius.

Lietuviai, aktyviai dalyvaujant dvasininkams, sukūrė visą tinklą, kuris ėmėsi knygų ir kitų leidinių spausdinimo Rytprūsiuose, jų nelegalaus gabenimo į Lietuvą ir sklaidos. Bemaž kiekviename kaime buvo „kontaktinis asmuo“, pas kurį knygnešiai galėjo paslėpti nešamą literatūrą, pailsėti, persirengti ir apsimesti paprastais, carui paklusniais žmonėmis.

Knygnešystę 2004 m. įvertino UNESCO – kaip unikalų ir pasaulyje atitikmenų neturintį reiškinį.

*          *          *

Šalia žaidimo starto vietos, prie sodybai pažymėti pastatyto akmens, matyti septynių mažėjančių – nykstančių tolumoje – knygnešių siluetų (iš kartono) eilę. Tai žinomiausio knygnešiams skirto paminklo, Karo muziejaus sodelyje Kaune stovinčios Juozo Zikaro skulptūros „Knygnešys“, kopijos. Instaliaciją sukūrė Vilius Marcinkevičius pagal Irenos Marcinkevičienės idėją.

Prasideda (keletą savaičių vėliau dėl pandemijos) Pirmasis knygnešių lauko žaidimas. Prie knygnešiui Povilui Matulevičiui skirto paminklo pastatyta palapinė žaidimo startui. Čia dalyviai pateikia registracijos lapą, gauna dalyvio kortelę ir trasos aprašymą, velkasi proginius marškinėlius, į kuprines ar ryšulius ima po vieną, dvi ar tris lietuviškas knygas (kai kurios „stipriai panaudotos“).

Anksčiau buvo numatytas trumpas susikaupimas prieš išeinant, tačiau ši mintis pasitraukė, užleisdama vietą linksmam šurmuliui, kurį pagyvino akordeono melodijos. Akordeonu pagrojo iš Kreivėnų kilęs Valentas Uzdila, pakankamai „suaugęs“, kad prisimintų paminklinio akmens statymą, netgi jį statant dalyvavęs. Beje, čia jau minėtas knygnešys Povilas Matulevičius irgi buvo menininkas – akmenskaldys. Jo darbai pasklidę po apylinkę. Jau ne visada ir beatsimenama, kas juos atliko.

Dalyviai po vieną ar nedidelėmis šeimyninėmis grupelėmis išnyksta už kalnelio. Po valandos, pusantros paminklo ir palapinės aplinka tuštėja.

Dalyviai žygiuoja keliu valstybinės sienos link, bet po keliolikos minučių pasuka kairėn, į nedidelio ūkio kiemą, kur visus pasitinka aptvare linksmai lojantis šeimininkės šunelis. Kiekvienas privalo čia įrengtame pirmame kontroliniame poste uždėti antspaudą dalyvio kortoje. Ir žygiuos toliau lauko keliu pro kukurūzų lauką, bet dar staigmena – kiekvieno laukia skrajutė su citata iš knygos „Knygnešys. 1864–1904“ (red. P. Ruseckas): „Sunkią garbingą kovą dėl spaudos pradėjo vyskupas didvyris, tikras tiems laikams tautos vadas, lygus didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, Motiejus Valančius. Anais sunkiausiais mums laikais, kai visa Lietuva po 1863–64 metų sukilimo gulėjo rusų priblokšta ir sumindžiota, kai beveik visi galvoją, jaučią Lietuvos žmonės buvo išžudyti, išvaikyti, ištremti, visiškai prislėgti, jis pirmas pakėlė kovą prieš bendrą pravoslavinimo bei rusinimo ir tautos dvasios naikinimo politiką, pakėlė kovą dėl uždraustos spaudos atgavimo.

[…]

Pradžioje mėgino dar legaliu keliu, jei ne atgauti spaudą, tai nors pralaužti jos draudimą, išrūpinęs iš valdžios bent vienos maldaknygės išleidimą. Tačiau, tam jo žygiui nepavykus, o gal ir nelaukdamas to žygio rezultatų, jis pirmas (ne vėliau 1866–1867 m.) pradėjo spausdinti savo knygas Prūsuose ir, suorganizavęs ištikimus vyrus, ėmė slaptai gabenti jas į Lietuvą ir čia platinti.“

Antras kontrolinis postas – Apšakalnyje. Kalva iš tolo matoma, iškilusi virš aplinkinių laukų, užsėtų kukurūzais, ir ganyklų. Iš jo toli matyti.

Čia, prie vienišos pušies, trispalvis posto ženklas, antspaudas su antru numeriu ir skrajutė su citata iš tos pačios P. Rusecko redaguotos knygos „Knygnešys. 1864–1904“: „Knygnešių patriarchas Jurgis Bieliakas Bielinis*

Jurgis gimė 1846 m. kovo m. 16 d. Purviškės vienkiemy, Suostų par., Biržų apskr. […]

Išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoj mokėsi vokiečių liaudies mokykloj su mažais vaikais, nors pats turėjo daugiau kaip 20 metų. Mokyklą baigė su pagyrimu. […]

Sueidamas su Suostų klebonu Daukša, J. Bielinis buvo užsikrėtęs lenkiška dvasia. Iš kun. Daukšos gaudavo lenkiškų laikraščių, kuriuos vakarais skaitydavo namie.

Pirmąją savo dukterį J. Bielinis mokė lenkiškai, bet vėliau, apsilankydamas Rygoje ir 1875–6 m. susipažinęs su kun. Jacevičium, atvirto lietuviu. Galimas daiktas, kad kun. Jacevičius jį supažindino su asmenimis, arti stovinčiais prie lietuviškų raštų.

* Jurgio Bielinio tėvą vadino Jakuliu. Bieliniais Jakulius ėmė vadinti vėliau. Bielinio pavardė, pradedant nuo Jakulio, keitėsi šia tvarka: Bielinskis, Bieliakevičius, Bielianis, Bieliakas, Bielinis. Rusai jį vadindavo Bieliaku.“

Trečiasis trasos postas – Burdulių sodyba, kurioje gyveno Povilas Matulevičius. Dabar ten belikęs griūvantis, senas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Trobos viduje matosi įdomi molinė krosnis, seniau kiekvienoje troboje besipuikavusi, šiandien jau užmiršta. Tačiau užeiti į trobelę negalima dėl pavojaus užgriūti. Uždedame atspaudą ir pasiimame skrajutę, kurioje primenamas knygnešys kreivėniškis (iš „Punsko, Seinų ir Lazdijų krašto knygnešiai ir daraktoriai“): „Povilas Matulevičius (apie 1850–1929)

Liaudies meistras, akmentašys, knygnešys.

Vienas pirmųjų Pietų Lietuvos knygnešių, žmonių vadinamas Poviliuku. Iš pradžių tik laikė, slėpė ir platino gaunamą lietuvišką spaudą, o vėliau pradėjo pats parsinešti jos iš Tilžės. Akmenskaldžio darbas buvo gera priedanga knygoms nešioti ir platinti. Daugiausiai lietuviškos spaudos išplatindavo Punske ir aplinkiniuose kaimuose. Buvo keletą kartų žandarų ir pasienio sargybinių persekiotas, bet pavykdavo pabėgti (kartą pasislėpė ežere, įbridęs tarp nendrių).“

Ketvirtasis kontrolinis postas – po istorijos klystkelių pačiame pasienyje likusi sodyba. Čia dalyviai, jeigu tik nori, gali apžiūrėti puikų kaimo architektūros pavyzdį. Išlikę trys pastatai: medinis gyvenamasis namas, molinis tvartas ir ypatingai didelė, graži žeminė – rūsys, mūsuose „sklepu“ vadinamas. Dar neseniai šalia augo senas sodas, piktžolėmis užėjęs, matėsi aviliai ir šulinys. Šiuo metu naujieji šeimininkai, Ožkinių Grigučiai, kelia sodybą gyvenimui.

Dalyviai, uždėję antspaudą ir nepatingėję pasilenkti prie krepšelio su skrajutėmis, perskaito Sigito Birgelio eilėraštį:

„naktis tulžimi pripildė indus

miškus ir laukus

tuštuma tęsės

iki ryto

naktį sugėrė aušra

pabudo tauta

ir kaip vaikas

norėjo gyventi“

Penktąjį postą rasti nelengva – reikia eiti tiesiog per mišką, prisimenant klaidžius ir pavojingus tikrųjų knygnešių kelius. Gerai, jeigu pataikysime į medkirčių naujai išvažinėtą keliuką, jeigu ne – gali tekt ir paklaidžioti, kad pasiektume miško kelių susikirtimą. Į dešinę – Giluišiai, mums reikia eiti tiesiai. Antspauduojame dalyvio kortą ir pasidomime skrajute, kurioje garsiausio knygnešio Jurgio Bielinio nuotrauka ir tekstas pagal lietuviškąją Vikipediją: „Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. – 1918 m. sausio 8 d., palaidotas Suoste). Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt.“

Šeštasis postas prie kelio per mišką. Reikia dabar pasukti į vos įžiūrimą miško keliuką, pro medžius įžiūrimo lauko link. Šalia posto ženklo – lapelis su citata iš knygos „Knygnešys. 1864–1904“ (red. P. Ruseckas): „Kartą Bieliniui sugrįžus namo, staiga visą namą apsupo policija. Pabėgt nebebuvo galima. Bielinis greit puolęs prie krosnies, išmetęs iš ten malkas ir įlindęs į krosnį, gi jo pati vėl apdėjusi jį malkomis ir, kai policija suėjo į vidų, ji užkūrusi priešais malkų ugnį. Policija, iškrėtusi namus ir neradusi Bielinio, keikdama išėjo iš namų, o Bielinis sveikas išlindo iš krosnies.“

Kuriam laikui išeiname iš miško. Kelias klaidus, pamiške, per laukus. Einame šalia miško tol, kol pasukę dešinėn pamatome medžiotojų bokštelį. Čia septintasis postas. Nuostabaus grožio apylinkė – girdime paukščių čiulbėjimą, pabaidome gerves, o medžiotojų bokštelis byloja, kad stirnoms ir vilkams ši vieta nesaugi. Pasižiūrėję tolyn, pamatome kitą kontrolinį postą, o krepšelyje – skrajutė (citata iš knygos „Knygnešys. 1864–1904“, red. P. Ruseckas): „Kad geriau pasisektų pabėgti, Bielinis nusiavė batus ir pakabino juos džiovintis, sermėgą metė į kitą pusę, o pats atsigulė prie pečiaus, besiskųsdamas, jog esąs nesveikas ir nuvargęs.

[…] Visiems sumigus, jis patylomis atsikėlė ir išėjo iš namų, kaip gulėjęs. Buvo tai šaltas vasario mėnesio laikas. Išėjęs ir persiritęs per šakų krūvą, pasileido basas ir vienmarškinis bėgti laukais. Kai kojos atgeldavusios, guldavęs ant nugaros, kojas iškeldavęs aukštyn, patrindavęs ir vėl bėgdavęs toliau. Kad nesivytų pėdomis, pribėgęs upelį, šoko į vandenį ir bėgo vandeniu kokius 3 km, iki Auriškių kaimo, kur turėjo gerą pažįstamą. Pažįstamojo paties nerado namie. Tarnaitė tuojau jį aprėdė, bernas užsisodinęs jį ant arklio, nujodino 3–4 kilometrus pas Mitkų. Nors pabėgti pasisekė, bet nuo šio karto pairo jo stipri sveikata ir pradėjo silpnėti: jau niekad nebeatgavo visiškos sveikatos, nors darbą ir toliau tęsė.“

Aštuntasis kontrolinis postas yra negyvenamoje pamiškės sodyboje. Čia taip pat tipiškos lietuviškos kaimo architektūros pavyzdžiai – medinis gyvenamasis namas, molinis tvartas, aviliai, senas kluonas ir apleistas sodas. Krepšelyje skrajutė: „Kad nešant sunkius pakus pečių nepjautų, kontrabandininkai, kitaip pakininkai (pakų iš Prūsų nešikai) nusipindavo iš šiaudų tam tikras pynes, kurias prie pako pririšdavo arba prisiūdavo ir paskui, paką ant pečių užsimetę, rankas pro pynių kilpas taip iškišdavo, kad reikalui atsitikus: Šešupėj skęstant, į kalną lipant uždusus, kareiviui […] užklupus, būtų galima pakas greit nusimesti.

Pakai sverdavo tris ar keturis, kartais net penkis pūdus (80 kilogramų), žiūrint, koki nešikai juos nešdavo. […] Nešikas kartais su paku prigerdavo, uždusdavo ir pasimirdavo arba į kareivių rankas patekdavo.

[…]

Garsųjį Suvalkų krašto knygnešį Kanclerį, kiek girdėjau, kareiviai taip sumušę, kad jis net iš proto buvo išėjęs. Nemažai muštas kitas garsus knygnešys, Andrius Verbyla, ir, žinoma,dar daug kitų knygnešių, kurie, iš Prūsų knygas nešdami, rusams į nagus patekdavo.“ Tai irgi citata iš knygos „Knygnešys. 1864–1904“ (red. P. Ruseckas).

Pasiekėme sudėtingiausią trasos vietą. Takas bando mus vesti miško pakraščiu, bet kartais einame prie pat miško ir staigiai reikia atitolti nuo jo, eiti trukdo upeliai ir šlapynės. Žiūrėdami po kojomis, galime ir kelią pamesti.

Eiti sunku, bet kokie vaizdai atsiveria! Šitiek tikrai nepamatysime, eidami asfaltuotu keliu… Tikrai gražioje vietoje gyvename!

Daugiakamienį ąžuolą nelengva pastebėti. Iš tolo atrodo lyg kiek peraugęs krūmas. Iš arti pamatome keletą kartu suaugusių kamienų. Suskaičiavome jų septynis, bet galima ir toliau skaičiuoti – yra stambesnių ir mažesnių. Storiausio kamieno nesiekime apimti glėbiu. Šis ąžuolas auga netoli dar vienos negyvenamos sodybos, dar neseniai priklausiusios girininkijai.

Skrajutėje skaitome: „Vincas Juška (1860–1939) – draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas.

Valstietis. Draudžiamąją lietuvišką spaudą pradėjo platinti apie 1880 m. Ne kartą Rusijos imperijos sienos sargybos apšaudytas, persekiotas, sulaikytas policijos. 1895–1896 m. kalintas, vėliau turėjo gyventi Rygoje iki 1903 m. neviešai policijos prižiūrimas.“ Tekstas pagal lietuviškąją Vikipediją, o šalia nuotrauka.

Vėl greitai nueiname iki kito, jau dešimto, posto – pakanka nulipti nuo kalvos. Vieta drėgna. Uždedame antspaudą ir pasižiūrime į skrajutę – šį kartą čia jau minėto garsiausio paminklo knygnešiams, kurį sukūrė J. Zikaras, nuotrauka.

Toliau einame tarp miško ir javų lauko. Atrodo, neklaidu, bet ežia, kuria reikia eiti, nesaugi, neatidžiai einant, čia nesunku išsisukti koją.

Pamatome iš tolo vienuoliktą kontrolinį postą. Antspauduojame dalyvio kortą, perskaitome skrajutėje Punsko krašte veikusių knygnešių pavardes (Povilas Matulevičius – Kreivėnai, Vincas Markevičius – Giluišiai, Vincas Kaminskas – Kampuočiai, Karolis Petruškevičius – Žagariai, Povilas Kupstas – Punskas, seserys Kraužlytės – Vaitakiemis, Jonas Juozas Durtonas – Kreivėnai, Maleika – Punskas, Lipskas – Punskas, dr. Juozas Kaukas – Seinai, kun. Simonas Norkus-Narkevičius – Punskas, kun. Motiejus Simonaitis – Punskas, Stasys Tijūnaitis – Seinai, Jonas Kaluškevičius – Cyrailiai, A. Aluška – Radiškės, A. Zigmantaitė – Kalvarija, M. Vasiliauskas – Skaisčiai; sąrašą sudarė R. Burdinaitė) ir toliau žygiuojame jau patogiai, vieškeliu.

Prieiname kelią į Vaičiuliškes ir dvyliktąjį postą matome prie pakelės kryžiaus. Šį kartą ženklo reikia paieškoti – postas prie religinio simbolio, iš pagarbos ženklas ir antspaudas už kryžiaus, o skrajutėje – A. Krapavicko eilėraštis „Knygnešiui“. Čia pateiksime jo fragmentą:

„Kaip savo kryžių nešei tu knygą

Ir neieškojai lengvesnio nešulio.

Sėklos – Raidelės dygo sudygo

Ir sulapojo galingu ąžuolu.“

Dabar jau einame į Punską visiškai atsipalaidavę, bet prie ugniagesių savanorių būstinės dar vienas kontrolinis postas, šalia šv. Florijono, ugniagesių globėjo, paminklo. Skrajutėje – Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, platinusių draudžiamas lietuviškas knygas, pavardės: Motiejus Brundza, Petras Povilas Bulvičius, Pranciškus Petras Būčys, Vincas Dargis, A. Dubinskas, Juozas Povilas Grajauskas, Adomas Grinius-Grinevičius, Motiejus Gustaitis, Mykolas Krupavičius, Juozas Laukaitis, Antanas Milukas, Jonas Reitelaitis, Martynas Sederavičius, Antanas Staniukynas, Antanas Šmulkštys-Paparonis, Antanas Tatarė, Jonas Totoraitis.

Beliko pasiekti Lietuvių kultūros namus.

Dalyviai žygiavo keletą valandų. Vieni tikslą pasiekė greitai ir užtikrintai, kitiems teko ir paklaidžioti (vieną jauną grupelę, perėjusią per visą Giluišių kaimą, teko gelbėti prie Vaičiuliškių ir grąžinti į nustatytą trasą).

Kultūros namuose pasitinka organizatoriai, tarp jų žaidimo vadas Jonas Vaičiulis, stipriai pasidarbavęs, kad sulauktume didelio dalyvių skaičiaus (49). Organizatoriai kviečia atėjusius dalyvius į naujai įrengtą Skaitytojų prieangį. Nuo šiol čia galima bus užsukti ir malonioje aplinkoje, patogiai atsisėdus, paskaityti pasirinktą knygą. Rinktis galima bus ir jau istorinėmis tapusias knygas, atkeliavusias čia „knygnešių“ – žaidimo dalyvių kuprinėse, kaip antai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Vaižganto „Pragiedruliai“, V. Landsbergio „Čiurlionio muzika“, A. Vienuolio „Raštai“, P. Kalvaitytės-Karvelienės „Gyvenimo vingiais“, P. Klimo „Iš mano atsiminimų“, bet ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ arba V. Hugo „Vargdieniai“ bei daug kitų.

Dabar laukia žaidimo vado dezinfekciniu skysčiu nuplautos rankos paspaudimas, pasidalinimas įspūdžiais, pasigėrėjimas naujuoju J. Makausko drožiniu ir atneštų knygų pavadinimų įrašymas į sąrašą. Kiekvienam dalyviui atminimui įteikiamas Pirmojo knygnešių lauko žaidimo medalis.

Nuoširdžiai dėkojame visiems talkininkams: Sigitui Birgeliui, Rūtai Burdinaitei, Lukui Berneckui, Tomui ir Viliui Marcinkevičiams, Astai Pečiulienei, Kornelijai Mauliūtei, mokyklų direktoriams, mokytojams, kaimų seniūnams, ugniagesiams savanoriams ir visiems, kurie dalijotės nuomone ar kitaip padėjote. Ačiū visiems dalyvavusiems.

Pirmojo knygnešių lauko žaidimo idėja rutuliojosi iš lėto, prasidėjo nuo minties apie Punsko knygyklą, numatytos dešimtmečiams. Skleidėsi pamaži, ieškodama tinkamų vėjų, kol pagaliau suplasnojo kaip gervė ir savo kasdienybę pakėlė iki dangaus, geltona, žalia ir raudona spalvomis. Pats žaidimas, lydimas kilnios ir rimtos idėjos, tapo smagia sekmadienio pramoga, ir nors buvo gausu vingių ir neaiškių vietų, galutinai suteikė daug džiaugsmo.

Atkreipkime dėmesį į dar vieną aspektą – mažėjant skaitomumui, knygnešių žygdarbį privalome puoselėti bemaž pamaldžiai.

Norėtume, kad knygnešių lauko žaidimas klestėtų ir tobulėtų. Tikimės jį praturtinti naujomis gijomis – pamokančiomis, auklėjamosiomis, įvesti istorijos, bet ir nuotykių, ir skautų judėjimo elementų, pakviesti prisijungti kitoje valstybinės sienos pusėje gyvenančius lietuvius bei visus, norinčius išreikšti pagarbą knygnešystei ir knygnešiams.

Tuo tarpu rudenį planuojame visus pakviesti į Pirmąjį knygnešių lauko žaidimą apibendrinančią vakaronę. Jos metu dalintumės idėjomis, galbūt išsirinktume 2020-ųjų knygnešį, išgirstume įdomių pasakojimų. Gal atsirastų norinčiųjų dalyvauti jaunųjų knygnešių organizacijoje?

Užrašė ir pakomentavo: Irena Marcinkevičienė, Jan Herman, Jonas Vaičiulis