Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Pastaraisiais mėnesiais viskas aplink mus sukasi šiek tiek kitokia gyvenimo vaga. Pasaulinė pandemija sustabdė visus iš anksto mūsų krašte planuotus renginius, šventes ir minėjimus. Tas pats atsitiko ir su Poezijos pavasariu, kurį 33 metus Lietuvos rašytojų sąjunga organizuodavo kvapnųjį, žiedais apsipylusį metų laikotarpį. Šiemet 34 kartą poezijos paukštė į Punsko kraštą atskrido rugpjūčio 2-osios vakarą. Neužsibuvo ilgai, tik valandėlę, bet spėjo sočiai pamaitinti lyrikos ištroškusius Lenkijos lietuvius.

Visi, kurie panoro šiltą sekmadienio vakarą praleisti Punsko ežero pakrantėje su poezija, sutiks, kad seniai buvome ištroškę tokio malonaus renginio, kuriame eiliuoti žodžiai švelniai plauktų prie ramaus Punios vandens. Oras ir ten tvyranti aura buvo lyg iš anksto užsakyti. Gana dideliais atstumais vienas nuo kito nutolę suoliukai nevaržė nei vieno klausytojo, bet ir vasaros šilumos prisigėrusi žolė kvietė prisėsti mažesnes ir didesnes jaunimo grupes. Tai buvo ir yra ideali vieta eilėraščius paleisti. Jų klausėsi net ir tie, kurie lyg netyčia pateko į renginį, plaukdami valtele per Punią. Tenka pripažinti, kad šiuo suvaržymo laikotarpiu renginyje buvo jaučiamas nepaprastas laisvumas, neapsakomas dalyvių ir žiūrovų atsipalaidavimas. Kas žino, gal tai ir yra neapčiuopiamos poezijos paslaptis?

Punsko „Aušros“ leidyklos pakviestas Poezijos pavasario svečias iš Lietuvos, Alvydas Augustinas Jegelevičius, renginio pradžioje kvietė žiūrovus pasiruošti kartu sudainuoti gerai žinomą šiame krašte dainą. Tai leido suprasti, kad tą vakarą poezija liesis per gitaros stygas. Taip ir buvo. A. A. Jegelevičiaus įvado žodžiai privertė pamąstyti apie visos žmonijos problemą – amžiną teisinimąsi negaliu, nes… neateisiu, kad… užtrukau, kadangi… Tiesa, kad poezija, tai mūsų pačių veidrodis, kuris kartais moka įžeisti, bet tuo pačiu leidžia pasitaisyti, pakelti akis nuo dulkėtų batų galiukų.

Renginį pradėjo Punsko lietuvių kultūros namų choreografinio sambūrio „Jotva“ šokėjai (vadovė Kornelija Mauliūtė). Šokis liejosi su šokėjų basomis pėdomis plaikstomu smėliu, o jų aprangos mėlynumas nešė muzikos skambėjimą į dangaus mėlynę. Reginys nepakartojamas, atskleidžiantis skaudžios meilės istoriją.

Tą vakarą savo kūrybą skaitė mūsų kraštiečiai Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, Janina Macukonienė, Algis Uzdila ir Sigitas Birgelis. J. Macukonienė pasidalino eiliuotomis mintimis apie dabartinį visiems keistai sunkų laikotarpį, įtraukė į ateities klausimų tinklą, o J. Malinauskaitė-Vektorienė priešingai – klausytojus sugrąžino į to vakaro gražumą, klausdama: „Gražu, ar girdi?“ S. Birgelio skaitomos eilės priminė kažkada skaitytą jo poeziją. Gal tai laikas vėl prisiminti kraštiečių eilėraščius? O A. Uzdila pirmą kartą viešai perskaitė kelis eilėraščius iš naujai išleisto „Aušros“ leidykloje poezijos rinkinio. Neįmanoma nesutikti su jo žodžiais, jog mes, lietuviai, ne kalbame, o dainuojame. Neįprasta, kad kartais skaitomos eilės net skamba. Dėl to ežero pakrantėje netrūko liaudiškos muzikos. Renginio organizatoriai neužmiršo apie vyresnės kartos atstovus, kuriems bet kada ir bet kuriuo paros metu gražu paklausyti tradicinių instrumentų garsų derinio. Jų padovanojo Angelės Bapkauskienės vadovaujama vaikų kapela „Šalcinukas“ (talkino Arnoldas Vaznelis). Taip pat klausytojų širdis glostė muzikuojantis jaunimas: Arnoldas Vaznelis ir Greta Bobinaitė. Arnoldo balsas šiame krašte skamba mažiausiai kelis kartus per metus, tad visi žino, jog jam įžengus į sceną nebus kada ramiai sėdėti. Kojos pačios muša į taktą, o lūpos nori kartoti jo atliekamų dainų žodžius. Jauna panelė Greta yra naujas Punsko perliukas. Ar kada nors esate girdėję jos balsą? Jeigu ne, tuomet daug prarandate. Sunku nupasakoti, kaip Greta sugeba vienu metu ir dainuodama, ir grodama pianinu atiduoti didelį kiekį emocijų, kurias tik ir norisi siurbti, mėgautis, užsimiršti.

Kad ir kiek berašytum apie šių metų nepaprastą Poezijos pavasarį, bandytum jį spalvinti savo akių spalvomis, geriausia nepabūgti ir patiems paragauti vieno ar kito eilėraščio. Visai nėra baisu ir klaidu. Pabandykit.

praryti ašarą

pasaldinti ja širdį

užmigdyti mintis

ir pradėti gyventi

pirštų galiukais

paliesti lūpas

ir užmerktom akim

žengti pirmyn

visko galima išmokti –

net mirti ir gimti

milijoną kartų

(Jolanta Malinauskaitė „Minčių užkulisiai“, Punsko „Aušros“ leidykla, 2014)