Devo Kūno šventė Seinuose, 2020 m.

Petras Maksimavičius

Lietuvoje ne tiek ir daug žmonių, kurie „supranta“ Lenkiją. Kai kam šis sakinys gali nepatikti, todėl paguosdamas pridursiu, kad Lietuvą „suprantančių“ lenkų dar mažiau. Nemažai Lietuvos politikos analitikų, mokslininkų, valstybės tarnautojų, ekonomistų, žurnalistų ar meno kūrėjų analizuoja informaciją apie geografiškai ir istoriškai artimą kaimynę. Nieko čia keisto. Kaimynus reikia pažinti ir gerai su jais sugyventi. Tačiau visų pirma reikia juos suprasti. Sakysite – sudėtingas klausimas, jeigu net patys lenkai šiandien tarpusavy nesusikalba ir vieni kitų nesupranta. Ne visai.

Gyventojų apklausas rengiantys specialistai retkarčiais bando patikrinti, kaip palankiai vertiname rusus, vokiečius, vengrus ar… lenkus. Tai subjektyvios nuomonės, kadangi mūsų nuotaikas dažnai paveikia nūdienos įvykiai, apie kuriuos praneša naujienų agentūros. Tačiau taip pat daug stereotipinių nuostatų, kurios formavosi dešimtmečiais. Juk dažnai girdime, kad lenkas sunkiai sukalbamas, derybų metu gerbia tik lygiaverčius partnerius, hiperbolizuoja savosios šalies praeitį, bet taip pat geba būti svetingas ir demonstruoja aristokratiškas manieras. Kiek čia tiesos?

Lenkai mėgsta tarpusavy ginčytis ir kartais vieni kitus užgaulioja, bet geba greit susivienyti, jei kyla grėsmė nacionaliniam saugumui ar tautiniams interesams. Kai grėsmė nutolsta – dažniausiai vėl pradeda ginčytis. Taip jau buvę šimtus metų. Kai kurie istorikai teigia, kad būtent toks charakterio bruožas atvedė iki „liberum veto“ epochos ir valstybingumo praradimo. Tačiau pastebi, kad po to jie iš karto susivienydavo ir pradėdavo nuožmią kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo. Taigi žiūrint iš šalies kartais sudėtinga tai suprasti.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Tie, kam teko klausytis Lenkijos politikų ar su jais bendrauti, sutiksite, kad svarstant už šalies ribų, ypač kaimyninėse valstybėse, gyvenančių tautiečių klausimus jų nuomonė visada būna vieninga. Jie, nepaisant partinės priklausomybės, gina tautiečių interesus, naudoja visas įmanomas įtakos priemones, kad užsibrėžtą tikslą pasiektų. Todėl nesvarbu, kas valdo šalį – kairieji, liberalai ar kraštutiniai dešinieji – jų nuostatos šiuo klausimu buvo ir visada bus vienodos. Netikėkite tiems, kas sako kitaip. Žinoma, skiriasi retorika, politikos įgyvendinimo būdai, tačiau principinės nuostatos niekada nekinta. Kodėl taip yra? Todėl, kad jos formavosi šimtmečiais, nepaisant to, ar buvusi valstybė, ar dėl jos nepriklausomybės atkūrimo buvo kovojama. Net socialistinės Lenkijos laikais patriotinis auklėjimas nebuvo dingęs. Auklėjo Katalikų bažnyčia, poetai, muzikos kūrėjai, sportininkų treneriai ir, žinoma, pogrindžio organizacijos. Valstybinė cenzūra buvo bejėgė, kai lenkų legendinė roko grupė „Perfect“ 1982 metais „Autobiografijoje“ dainavo apie Stalino mirtį ir nuo to laiko pradėjusius tuštėti kalėjimus. Žodžius „dėdė Juozukas mirė“ (lenk. wujek Józek zmarł) liepė pakeisti – „permainų vėjai pūtė“ (lenk. wiatr odnowy wiał). Cenzorius žinojo, kad tai mažai padės, kadangi visi suprato, ką teksto kūrėjas turėjo omenyje. Matyt, todėl ligi šiol vartojami dainos cenzūruoti žodžiai ir niekam tai netrukdo.

Nepaisant to, kad Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai vadovauja kai kurioms net nacionalinio saugumo prasme svarbioms šalies ministerijoms, patarinėja aukščiausiems šalies pareigūnams ar skaito paskaitas Lietuvos universitetuose, drįstu sakyti, kad dauguma lietuvių labai paviršutiniškai pažįsta Lenkiją. Kodėl? Todėl, kad Lenkija po 1945 metų gyveno skirtingomis negu Lietuva sąlygomis, o nuo 1989-ųjų labai dinamiškai keitėsi. Kad suprastum Lenkiją, nepakanka vien nuvykti mokslo, verslo ar turizmo reikalais, skaityti žiniasklaidos priemonėse platinamą informaciją ir jos pagrindu analitikų rengiamas apžvalgas. Svarbiau suvokti, kaip nuo 1918 metų Lenkijoje buvo formuojamas ryšys su savu kraštu ir tautiečiais, kaip tai atsispindėjo visuomeniniame gyvenime, mokyklose, muzikoje ar literatūroje. Ne, ne Adomo Mickevičiaus kūryba vaidino esminį vaidmenį. Romantizmo epocha buvusi svarbi, tačiau ne tik jos pagrindu buvo kuriami politiniai mitai, kurie ugdė lenkų patriotizmą, ryžtą saugoti tautos interesus, formavo tautinį charakterį. Ar dažnai Lenkijoje kartojamas šūkis „Dievas, Garbė, Tėvynė“ (lenk. Bóg, Honor, Ojczyzna) turi vien simbolinę prasmę?

Gal per mažai dėmesio kreipiame į esminius lenkų charakterio bruožus, o dažniau vadovaujamės politine logika? Galima sakyti, kad tai teisingas pasirinkimas, kadangi žmogaus charakterį sunku pakeisti, o Lenkijos vaidmuo šiame regione yra itin svarbus. Šiandien jau nebanaliai skamba posakis, kad jeigu nebus nepriklausomos Lenkijos – nebus taip pat nepriklausomos Lietuvos. Ar nebus nepriklausomos Lenkijos, kai nebus nepriklausomos Lietuvos – visai nėra akivaizdu. Galbūt todėl Lietuvos politikai iki skausmo kartoja žodžius apie strateginę partnerystę. Žinoma, mus tai kartais erzina, bet šiandien gal tai vienintelis teisingas kelias. Stebėdami Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius matome jų pagyvėjimą. Norisi pasakyti – pagaliau. Kita vertus, tiek Vilnius, tiek ypač Varšuva, matyt, iki galo ta strategine partneryste netiki. O ką kalbėti apie eilinius gyventojus, kurių nuomonę ilgus dešimtmečius formavo pasakojimai „apie karą ir senelį“? Tačiau šiuo atveju visai ir nereikia tikėti begaline meile vieni kitiems. Žymiai svarbiau pasirūpinti regiono stabilumu, kas leidžia toliau kurti ir stiprinti nepriklausomybę. Tai juk neturėtų trukdyti saugoti savus tautinius interesus.

Kodėl daugelis lietuvių nelabai pažįsta Lenkiją? Todėl, jog jai suprasti nepakanka politologinių studijų ar įvairių analizių. Kad suprastum Lenkiją, reikia ne tik ilgus metus joje gyventi, bet ir pereiti visą edukacinį procesą, kuris prasideda mokykloje, tęsiasi bažnyčioje, kultūros namuose, darbovietėje… Nenoriu kaip nors primygtinai sakyti, kad Lenkijos lietuviai Lenkiją supranta. Tačiau akivaizdu, kad tie, kas gimė ir visą gyvenimą gyveno Lenkijoje, kai kuriuos dalykus mato iš arčiau ir „giliau“. Tai visiškai normalu. Neseniai jau daug metų užsienyje gyvenančio ir savo verslą turinčio pažįstamo (seiniškio) klausiau, su kuriais lietuviais – mūsų krašto ar atvykusiais iš Lietuvos – geriau bendrauti ir dirbti. Jis net nedvejodamas atsakė, kad geriau susikalba su mūsų krašto lietuviais arba lenkais. Tiesą sakant, tokio atsakymo tikėjausi, kadangi tiek jis, tiek šio krašto lietuviai perėjo tą patį, jau mano minėtą, edukacinį procesą. Jokiu būdu neteigiu, kad tai suteikia kokį nors pranašumą. Anaiptol. Tiesiog dažnai pamirštame, kad užaugome šiek tiek kitoje, šiuo atveju – lenkiškoje, aplinkoje ir dalis lenkų mentaliteto atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime.

Lenkų istorikas, Balstogės universiteto profesorius K. Buchovskis (K. Buchowski) ilgus metus nagrinėjo įvairius ligi šiol egzistuojančius, lietuvių ir lenkų tarpusavio bendravimą veikiančius stereotipus. Jo tyrimo laukas – tarpukario laikotarpis. Savo darbuose jis atkreipia dėmesį į tuos veiksnius, kurie daugiausia prisidėjo prie tam tikros nuomonės apie Lenkiją ir Lietuvą susiformavimo. Tarpukario laikotarpiu, be abejo, didžiausią įtaką abiejų šalių santykiams darė Lietuvos sostinės ir Vilniaus krašto prijungimas prie Lenkijos. Negalime į tai pasižiūrėti ano meto eilinių žmonių ar karvedžių akimis, kadangi gyvename kitais laikais. Tačiau šiandien, matyt, ne tik lietuviai, bet ir dalis lenkų pripažįsta, kad Vilniaus krašto užėmimas XX a. pradžioje šimtmečiams užprogramavo lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių raidą, kitaip sakant, padarė jiems didžiulę žalą. Pasak profesoriaus K. Buchovskio, to meto įvykiai pagimdė begalę neigiamų stereotipų, kurių ligi šiol negalime atsikratyti. Nors praėjo daugiau kaip 100 metų, tai trukdo vieni kitus geriau suprasti.