Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Jurgita Stankauskaitė

Mūsų krašte liepos mėnuo siejamas su Klojimo teatrų festivaliu Punske ir skanaus juoko pliūpsniais sename skanseno kluone. Visi šių metų renginiai, pakibę ant nežinomybės kabliuko, skatina apie juos pamąstyti šiek tiek plačiau. Klojimo teatras garsus savo komedijomis, kurių populiarumas mūsų krašte nemažėja jau dešimtmečius. Atsakymų į klausimus, kas mus juokina ir iš ko mokame juoktis, ieškome su Jolanta Malinauskaite-Vektoriene – Punsko lietuvių kultūros namų teatrų (klojimo teatro, „Kregždutės“, „Kregždės“) režisiere, kuri jau trylika metų ir, kaip pati sako, „kad būtų juokingiau“ – nuo 2007 m. balandžio 1 d., sukasi ant LKN malūno sparnų. Su šiuo žmogumi galima „iš dūšios“ pasikalbėti ir pasimokyti juoktis iš savęs. Anot jos, jeigu į gyvenimą žiūrėsime su tam tikru atstumu, tai ir sveikas humoro jausmas mus lydės.

Jurgita Stankauskaitė: Jolanta, kokia šiandien Tavo nuotaika, šiuo keistu pandemijos metu?

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė: Čia kaip su ta stikline vandens. Kiek joje matome vandens? Vienam stiklinė pusiau tuščia, o kitam pusiau pilna. Manau, kad jeigu žmogus turi vidinio optimizmo, jaunatviško maksimalizmo ar vidinės energijos, tai jis sakys: „O, pusę stiklinės vandens dar turiu!“ Tad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į šį laikotarpį, kuris iš tiesų duoda daug visokių pamąstymų, nes pasaulis sustojo, pamatėme kitokių spalvų.

J. S.: Atėjo laikas atsikvėpti nuo kūrybos?

J. M.-V.: Tam, kuris negyvena kūrybos procese, viskas kitaip gali atrodyti. Neturiu tokio periodo, kur būtų laisviau. Punsko lietuvių kultūros namuose dirbu su trimis teatro grupėmis. Klojimo teatras visada ruošiasi birželį, „Kregždė“ – kovą, dalyvauja vasaros festivaliuose, o „Kregždutė“ ruošdavosi gruodį ar balandį, priklausomai nuo premjeros. Tai matai, galima sakyti, visus metus su vienais ar kitais reikia dirbti, jau nekalbant apie kitas lietuvių grupes, pavyzdžiui, Suvalkuose, ar kitas atliekamas pareigas. Šis priverstinis poilsis buvo visai reikalingas. Į viską buvo galima pasižiūrėti kitom akim.

J. S.: Su Punsko klojimo teatru sukūrėte labai daug puikių komedijų, kurių žiūrėti žmonės su mielu noru plūsta. Seniau, kai tik imti statyti mūsų krašte vaidinimai, žmonės labai laukė būtent komedijų. Aišku, buvo statomos ir tragedijos, bet sunki kasdienybė skatino ieškoti vietos skaniai pasijuokti. O už ką mes šiandien mylime komedijas? Juk laikai visiškai pasikeitė ir mūsų buitis kitokia.

J. M.-V.: Pasižiūrėkime į viso teatro istoriją. Visą laiką buvo komedija ir tragedija. Komedijos pagrindinis tikslas – bandyti išjuokt žmogiškąsias ydas. Komedijos, kaip žanro, misija nėra labai pasikeitusi. Ji moko per juoko prizmę. Komedija turi laisvesnę, atsipalaidavimo formą, kuri leidžia žiūrovui pasakyti: „Negerai šitaip daryt.“ Tai tarsi visuomenės veidrodis. Juokiesi ir juokiesi, o paskui imi ir pagalvoji, kad rimtai man ar mums būdingas vienoks ar kitoks elgesys.

J. S.: Sako, kad mūsų nejuokina tai, kas žmones juokino anksčiau.

J. M.-V.: Nes viskas keičiasi. Pažiūrėkim į antikinę komediją. Dabar mūsų jos nejuokina. Manau, kad komizmas keičiasi su laikais. Komedija yra neatsiejama nuo laikotarpio ir realijų. Mūsų LKN klojimo teatro pagrindas yra klasikinė lietuvių dramaturgija. Nepaisant to, kad komedinis žanras vyrauja ir, manau, ilgai dar vyraus, reikia turėti omenyje, jog pats pastatymas priklausomas nuo dabartinių realijų. Režisuodama klasikinių kūrinių spektaklius, atsižvelgiu į dabartį, žiūriu, kas mums aktualu. Teko, pavyzdžiui, įpinti reklamas. Nepaisant to, kad pjesė parašyta prieš šimtą metų, visą laiką reikia ieškoti atspirties taško, kuris šiandienos žiūrovui būtų aktualus, kad rastų sąsajas su dabartim. Praeitais metais pastatyta „Amerika pirtyje“ parodė, kad spektaklyje galima sujungti tris atskirus laikotarpius.

J. S.: Priėjom prie legendinio spektaklio „Amerika pirtyje“. Jame sudėtas humoras juokina jau kelias kartas.

J. M.-V.: Kadangi mes tą humorą pateikiame aktualiai. Jeigu paimtumei pačią dramą paskaityti, tai ne iki galo ji gali būti suprasta. Mes dažnai pamirštame, kad teatras nėra tik dramaturgija. Pjesė yra literatūros kūrinys. Kol jo nepastatysim, nebus teatro. Pjesę reikia interpretuoti. Visas tekstas perduodamas lūpomis, judesiais. Ir… teatro nebus, kol nebus žiūrovų ir jų reakcijos. Teatras be žiūrovo yra tik repeticija. Turi būti gyvas scenos žmonių ir žiūrovų kontaktas. Mes juokiamės arba verkiame, nes taip veikia spektaklis.

J. S.: Minėjai, kad spektaklis atskleidžia mūsų ydas, jos tarsi išjuokiamos. O kaip išjuokti, kad kito neužgautume?

J. M.-V.: Dėl to turim spektaklį. Neišjuokiu aš tavęs, nepaminiu nei tavo vardo, nei pavardės. Išjuokiu pagrindinį personažą. Teatrinė kaukė labai daug leidžia ir duoda. Prisidengusi teatro kauke, galiu pašiepti tam tikras ydas. Per ją galima išjuokti visas šiandienes realijas, „davatkavimus“ ir kitus dalykus. Niekam purvu į akis nedraibstoma. Be to, reikia pripažinti, kad humoras yra labai subtilus dalykas. Sugraudinti iki ašarų daug paprasčiau nei prajuokinti. Mums tik iš šalies atrodo, kad komedija esanti labai lengvas žanras. Norint taip pastatyti komediją, kad jinai juokintų – oho! Čia ir esąs visas sunkumas…

Vaidina Suvalkų lietuviai

J. S.: Kad juokintų, reikia spektaklį suprasti. Juk ne visi dalykai mus juokina. Ir Tau tenka didelė užduotis taip surežisuoti spektaklį, kad jį suprastų mūsų krašto žmonės.

J. M.-V.: Visi mūsų teatro dalyviai yra čia gimę ir augę. Mes puikiai jaučiame ir suprantame visa, kas mus supa. Mūsų labai stiprus regioninis tapatumas ir nereikia jo slėpti. Turime savotišką humoro jausmą. Lietuvių humoras yra santūresnis, o mes, kaip sakoma, smarkesni.

J. S.: Matome skirtumą, kaip mūsų kraštiečiai reaguoja į svečių iš Lietuvos spektaklius, kurie ne kartą rodomi Punske.

J. M.-V.: Publikos reakcija viską parodo. Mes daug dalykų nesuprantame, bet ir dažnai būname nesuprasti, kai nuvažiuojame su spektakliu į Lietuvą. Būna, kad juokiamasi iš tokių dalykų, kurie mūsų paprastai nejuokina. Manau, kad humoras labai priklauso nuo realijų, kuriomis gyvename, ir regioninio tapatumo.

J. S.: Ieškodama dalykų, kurie mus juokintų, ar atsitrenki į sieną, ant kurios tarsi parašyta: „Iš šito geriau nesijuok.“

J. M.-V.: Labiausiai vengiu politikos, kas yra labai populiaru Lietuvos komedijose. Aš taip sakau: Ką mes kaime galime pripolitikuoti ir dar, kur nereikia, nagus prikišti? Tačiau socialinių dalykų neatsisakau. Mes šiame krašte labai savotiški esame. Mėgstame stebėtis, pašnekėt apie kitus. Šito užtenka, kad būtų puikiai panaudota spektaklyje.

J. S.: Remiesi savo gyvenimu, supančia aplinka.

J. M.-V.: Apskritai teatras turi gimti iš patirties ir suvokimo. Spektaklyje daug dalykų užkoduoju, bet tai darau taip, kad žiūrovas suprastų, o ne atėjęs sakytų: „Kų gi ca rodo? Apė kų ainasi?“ Žiūrovas turi perskaityti kodus. Per sceną turime susišnekėti.

J. S.: Vienas labiausiai įsimintinų Tavo pastatytų spektaklių buvo „Likimo odisėja“. Atsimenu, kad iki ašarų juokiausi aš ir juokėsi visi Punsko lietuvių kultūros namų žiūrovai, klegėjo visi užkulisiai, kai aktorių lūpomis buvo pasijuokta iš mūsų elgesio per… šermenis. Sugebame net ir pašarvotą žmogų apkalbėti. Kartais mes taip esame pripratę prie savo absurdiško elgesio, kad net neatkreipiame dėmesio. Kaip pagauni tokius momentus?

J. M.-V.: Kartais pagauni, o kartais prašauni ir nepataikai. Visaip būna. O kalbant apie tą spektaklį – jis buvo pastatytas pagal Birutės Jonuškaitės apsakymus. Apskritai skaitydama jos kūrybą jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau po mūsų kaimus, gyvai sutikčiau jos aprašytus žmones. Man ten viskas yra labai sava. Grįžtant prie spektaklio, rėmiausi kūriniu „Meškeriotojas“. Ten buvo aprašomas toks dėdė Petriukas, apie kurį buvau girdėjusi savo močiutę pasakojant. Man buvo taip viskas aišku, kad nusprendžiau jį perkelti į spektaklį. Nors buvo pavaizduota mirties drama, bet pagauti momentai iš mūsų gyvenimo vertė žmones iš juoko laikytis už pilvo.

J. S.: Ar nebuvo baisu, kad spektakliu užgausi kokią mėgstančią pašnekėti davatką?

J. M.-V.: Neapšmeižiau nei vienos Punsko davatkos. Mielieji, susimąstykim. Tegu kelia ranką tas, kuris bent kartą nėra girdėjęs pasakymo: „Va, kap gražai nabaščikas atrodo.“ Teatre galime panaudoti daug priemonių, norėdami ką nors pabrėžti. Kažkur nugirsti žodžiai, citatos yra viena iš tų priemonių.

J. S.: O iš ko mes nemokame juoktis?

J. M.-V.: Iš tiesų mes nelabai mokame juoktis iš savęs. Iš kito – mielai. Mums kartais trūksta savikritikos. Mėgstam kitus pamokinti, bet kad pačiam paimti ir pasiraitoti rankoves, tai jau nelabai. Tas pats yra su humoru. Greiti esame parodyti kito ydas, o jau patiems priimti kritiką sunkiau… Iš viso turiu pasakyti, kad mūsų krašto žmonės turi humoro jausmą, tad dažniau per juoko prizmę kam nors ką prikaišiojam. Mūsų klojimo teatras turi pastovią savo publiką, kuri yra laisvesnė, atsipalaidavusi. Iš tikrųjų sunku kalbėti apie visą kraštą per vieno teatro prizmę, bet turbūt visi sutiks, kad dažnai jaudinamės, „kas kų apė mani pasakis“. Laikausi nuomonės, kad mūsų gyvenimuose yra labai daug visko – tos pačios akys ir juokiasi, ir verkia. Einant į spektaklį reikia atsipalaiduoti, juk visa tai yra daroma vien dėl malonumo. Mąstant apie lietuvišką teatrą plačiau – pastebėkime, kad jis buvo lietuviško žodžio, kalbos, kultūros saugotojas. Tai pastebėta ir mūsų krašte. Jame atsispindi mūsų savotiška kalba, kalbėjimo maniera, buitis, pasaulėvoka.

J. S.: Komedijos ir moko, ir saugo tai, kas mums brangiausia. Jolanta, ačiū už pokalbį ir galimybę pasijuokti iki ašarų. Juokas geriausias vaistas šiuo ir kiekvienu gyvenimo periodu!