Seinų kunigų seminarijos rūmai

Algimantas Katilius

Juozapas Jonas Arnastauskas gimė 1870 m. liepos 10 d. Strazdiškių kaime, Šunskų parapijoje, valstiečių šeimoje. Pradžios mokslus greičiausiai baigė Šunskuose. Marijampolės gimnazijoje mokėsi 1882–1887 m. ir baigė keturias klases. Po gimnazijos pasuko į Seinų kunigų seminariją, į kurią įstojo 1887 m. liepos 4 d. Iš viso tais metais buvo priimta devyniolika naujų klierikų. J. J. Arnastausko kurso draugas buvo Motiejus Gustaitis. Klierikai, kaip ir kitais metais, buvo dviejų tautybių: lenkai ir lietuviai. Iš jų gimimo vietų galima spręsti, kad lietuvių tautybės klierikų buvę daugiau – keturiolika, vienas buvo iš Lazdijų miesto ir keturi iš lenkiškų parapijų (iš jų trys bajoriškos kilmės). Mokslas Seinų kunigų seminarijoje truko penkerius metus. J. J. Arnastausko studijų Seinuose metu seminarijoje jau veikė slapta lietuvių klierikų draugija. Klierikas J. J. Arnastauskas turėjo dalyvauti jos veikloje, nes – kaip Juozapas Stakauskas pažymi – jis buvo susipratęs lietuvis (Juozapas Stakauskas, Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, sudarė Algimantas Katilius, Vilnius: Aidai, 2003, p. 267). Kunigu įšventintas 1894 m. balandžio 15 d.

Apie seminarijoje dėstomus dalykus galime spręsti iš vyskupo Pranciškaus Petro Būčio MIC, kuris mokėsi žemesniame kurse, atsiminimų. Vyskupas rašo: „Aš manau, kad dar daugiau naudos seminarijoje gavau iš to, kad perėjau visą filosofijos kursą. Tas tęsėsi du metu. Didžiosios pasaulio problemos, tiesos pažinimas, logikos klausimai, buitis ir visa ontologija žymiai praplėtė pažiūras. Suskubome pereiti ir kosmologiją su visa pasaulio sąranga ir įvairiomis teorijomis, apimančiomis įvairiais būdais daug stambių ir žinotinų dalykų. Šiokį tokį supratimą gavome apie žmogų ir sielą (antropologija ir psichologija). <…> Šalia minėtų dalykų, pirmaisiais dviem metais dar turėjome du dalyku: Bažnyčios istoriją ir Šv. Raštą. Bažnyčios istorija tai maždaug Europos istorija paskutinių 2000 metų. Apie prieškrikščioniškuosius laikus šį tą buvau girdėjęs gimnazijos V klasėje. Iš istorijos pamokų gal ne visi mano trūkumai užsipildė dėl to, kad jos dėstytojas kun. Pranas Augustaitis, pateikdamas daug įdomių smulkmenų, nemokėjo teikti istorijos periodų charakteringųjų požymių ir trūkdavo jam sistemingumo. Tačiau visgi tos pamokos neliko be naudos. Vieną kartą savaitėje per visus penkerius metus buvo visiems kursams drauge Šv. Rašto pamoka. Ji buvo sujungta su pareiga kasdien perskaityti nurodytą Šv. Rašto skyrių. Bendroje pamokoje profesorius prel. Matas Strimavičius iškeldavo dalykus, kuriuos rasdavo Šv. Rašto skyriuose, užduotuose perskaityti paskutinėje savaitėje. <…> Nuodugniau ir griežčiau Šv. Rašto pamokos lygiagrečiai eidavo teologams, trijų paskutinių kursų klierikams. Tų specialių pamokų būdavo daugiau savaitėje ir jos susitelkdavo prie specialių objektų, sakysim, prie psalmyno ar kitos kurios Šv. Rašto knygos. Čia buvo aiškinama daugiau ir giliau, bet ne taip plačiai, kaip anose bendrose pamokose visiems“ (Vysk. P. P. Būčio atsiminimai, surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora MIC, d. 1, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1966, p. 111–112).

Baigus seminariją kuriam laikui buvo paskirtas į Marijampolės parapiją vikaru. Apie tautišką kun. J. J. Arnastausko nusistatymą Kazys Grinius rašė: „Rodos, 1894 metais vasaros pradžioj, kun. Juozo Bridžiaus primicijos vakarienėje Degučiuose, kur buvo apie 20 kunigų, patsai girdėjau, kaip toksai lietuvių patriotas, kaip kun. Tomas Žilinskis ir solenizantas kun. Jz. Bridžius kalbėjosi lenkiškai. Tik Marijampolės vikaras kun. Arnastauskas visą laiką kalbėjo ir dainavo vien lietuviškai“ (Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, d. 1, Tübingen, 1947, p. 129). Nuo 1895 m. buvo Sasnavos koplyčios kapelionas. Jonas Totoraitis rašo, kad Marijampolėje sudegus bažnyčiai 1809 m. pastatyta pamaldoms laikina pastogė („šopa“). Dėl bažnyčios trūkumo ir dėl tolumo 1817 m. Sasnavos kaime buvo pastatyta graži koplyčia. Tų pačių metų rugsėjo 14 d. Vygrių vyskupijos kurijai leidžiant ir susirinkus daugybei žmonių pašventinta Švč. Mergelės Marijos vardu ir pradėtos laikyti pamaldos. Iš pradžių į Sasnavą Mišių laikyti šventadieniais vykdavo kunigas iš Marijampolės, o vėliau ten ėmė gyventi vienuolis marijonas. XIX a. ten būdavo du vienuoliai marijonai. Po 1863–1864 m. sukilimo ne visada carinė valdžia leisdavo gyventi kunigams, o tik šventadieniais jie atvykdavo laikyti pamaldų. Tačiau kunigas buvo reikalingas ir žmonės ėmė prašyti, kad būtų leista įkurti parapiją. Valdžia ilgai delsė. 1902 m. buvo gautas leidimas Sasnavoje kurti parapiją. Pirmuoju klebonu buvo paskirtas kun. Stanislovas Čėsna, kuris Sasnavoje išbuvo 52 metus (Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, antrasis leidimas, Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 486–487). Ar kun. J. J. Arnastauskas pastoviai gyveno Sasnavoje, nėra aišku. Tačiau kai kurios detalės rodytų, kad jis ten gyveno.

Kun. J. J. Arnastauskas buvo vienas iš trijų Seinų (Augustavo) vyskupijos kunigų, nubaustų tremtimi už lietuviškos nelegalios spaudos platinimą. Be jo, dar ištremti kunigai Petras Povilas Bulvičius (už priklausymą „Sietyno“ draugijai nubaustas 6 mėn. kalėti ir 3 m. tremties) bei Vincentas Dargis (už lietuviškos spaudos platinimą nubaustas 3 m. tremties). Su „Sietyno“ draugijos byla susijęs ir kun. J. J. Arnastauskas. Dėl to plačiau reikia pažvelgti į knygnešių „Sietyno“ draugiją ir jos bylą. (Apie „Sietyno“ draugiją rašoma remiantis Vytauto Merkio straipsniu. Žr.: Vytautas Merkys, „Sietyno“ draugija ir jos byla“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 8: Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos, Vilnius: Mokslas, 1975, p. 9–36.)

Kada tiksliai įkurta „Sietyno“ draugija, nėra aišku: vieni šaltiniai nurodo 1892, kiti 1894 metus. Tačiau atsiminimuose labiau linkstama prie 1894 metų. Ir „Sietyno“ istorijos tyrinėtojas Vytautas Merkys mano, kad draugija buvo įkurta 1894 m. kovą. Draugijos „Sietynas“ svarbiausias tikslas – „šelpti lietuvystę“. Jam pasiekti buvo numatytos tokios priemonės: įsigyti lietuviškos nelegalios spaudos, steigti biblioteką draugijos nariams šviestis, įpareigoti narius platinti knygas, draugijos lėšas skirti naudingiems tautiniams tikslams remti. Draugija savo nariams taip pat kėlė uždavinį rinkti ir užrašinėti dainas, pasakas, mįsles, patarles ir kitą liaudies kūrybą. „Sietynas“ skelbėsi esąs ir blaivybės draugija, draudžianti savo nariams visus be išimties alkoholinius gėrimus. Draugijos nariais buvo priimami patikimi asmenys, kurie turėjo siekti jos numatytų tikslų ir laikytis įstatų. Pagal įnašų dydį nariai buvo suskirstyti į keturias grupes. 1896 m. „Sietyno“ draugija turėjo apie 70 narių. „Sietynas“ svarbiausiomis priemonėmis tikslui pasiekti laikė švietimą ir moralinį auklėjimą. Kaip kultūros ir švietimo draugija, „Sietynas“ turėjo tapti ir knygnešių draugija. Buvę sietyniečių, kurie tapo knygnešiais – atsigabendavo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platino. Tačiau dauguma knygnešių nepriklausė „Sietynui“, tik jį aptarnavo. Draugija į savo pusę patraukė kelis įgudusius knygnešius. Nepaisant to, ji tapo svarbiu nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centru. V. Merkys rašo: „Iš Marijampolės slapto Lietuvninkų sandėlio draudžiama spauda pasklisdavo gana plačiai. Visų pirma čia nelegaliais leidiniais apsirūpindavo centrinė „Sietyno“ kuopelė, V. Šlekys. Gydytojas Kazys Grinius prisimena, kad jis, apsigyvenęs Marijampolėje, rado jau nusistovėjusį susisiekimą su Tilže per Vincą Šlekį arba Vilkaviškio varpininkus. Čia jis reguliariai gaudavo laikraščius ir gausybę knygų. Lietuvninkai kaip tik ir buvo pagrindiniai spaudos tiekėjai V. Šlekiui bei kitiems marijampoliečiams“ (Ibid., p. 19).

„Sietynas“ griežtai laikėsi konspiracijos reikalavimų ir valdžios dėmesio į save neatkreipė. Pirmieji įkliuvo draugiją aptarnavę knygnešiai. Kilę įtarimų, kad čia ne pavieniai asmenys, o organizacijos dalyviai. Žandarai aptiko „Sietyno“ pėdsakus. Draugijos bylos tyrimas vyko vadovaujant Marijampolės ir Naumiesčio apskričių žandarų valdybos viršininkui rotmistrui Andrejui Vonsiackiui. Sudarydami „Sietyno“ bylą, žandarai padarė ne mažiau kaip šimtą kratų. Įtarinėjo beveik visus vietos lietuvių inteligentus, moksleivius, šiaip raštingus žmones. „Sietyno“ byloje buvo kaltinami 34 asmenys, iš kurių 4 žandarams nepavyko surasti.

Byla buvo sprendžiama administracine tvarka. Varšuvos teismo rūmų prokuroras siūlė kaltinamus asmenis suskirstyti į penkias grupes, atsižvelgiant į kaltumo laipsnį. Pirmajai grupei priskirti draugijos organizatoriai ir vadovai. Šios grupės asmenis prokuroras pasiūlė penkeriems metams ištremti į šiaurines Rusijos gubernijas. Antrajai grupei priskyrė mažiau veikloje pasižymėjusius draugijos narius ir tuos, kurie labiau už atlyginimą, nei idėjos skatinami platino lietuviškus leidinius. Juos siūlė nubausti 1 m. kalėjimo, o po to dar 2 m. tremties. Trečiajai grupei priskyrė asmenis, kurie į veiklą įsijungė dėl savo jauno amžiaus, nepatyrimo ir susižavėjimo. Tokius siūlė pusei metų uždaryti kalėjime ir po to metams atiduoti policijos priežiūrai jų gyvenamose vietose. Ketvirtosios grupės asmenys nedalyvavo jokioje draugijos veikloje, bet naudojosi jos darbo vaisiais ir laikė lietuviškus leidinius. Šiai grupei priskirtas ir kun. J. J. Arnastauskas. Jos narius siūlyta areštuoti vienam mėnesiui. Penktajai grupei priskirti asmenys, kurių nepavyko surasti (Žr.: Didžiosios knygnešių bylos, sudarė Algimantas Katilius, Vilnius: LII leidykla, 2006, p. 137–138).

Iš bylos medžiagos aišku, kad kun. J. J. Arnastauskas nedalyvavo „Sietyno“ draugijos veikloje. Taigi kuo jis nusikalto? Žandarai, tardydami „Sietyno“ draugijos narius, išsiaiškino, kad kun. J. J. Arnastauskas 1896 m. Baltramiejaus Šlekio namuose iš nežinomo knygų prekiautojo už 4 rublius pirko knygų ir kalendorių, o paskui juos išdalino parapijiečiams. Neva vieną egzempliorių kalendoriaus „Tikras Tevniszkas kalendorius“ 1897 metams davė savo tolimam giminaičiui Andriejui Arnastauskui. Atlikus kratą kun. J. J. Arnastausko namuose buvo rastas naujas egzempliorius minėto kalendoriaus ir poema, pavadinimu „Senkaus Jurgis“, spausdinta Ragainėje 1889 metais. Tardymo metu kun. J. J. Arnastauskas prisipažino kaltas tik dėl to, kad pas save laikė nusikalstamus leidinius. Ir neneigė tos aplinkybės, kad jis B. Šlekio namuose iš nepažįstamo prekiautojo pirko kelias knygas bei kratos metu paimtą kalendorių. Tačiau tų knygų jis niekam nedavęs (Ibid., p. 155). Už Justicijos ministrą pasirašęs senatorius Zavadskis siūlė kun. J. J. Arnastauską pusei metų uždaryti vienuolyne, o paskui dvejiems metams apgyvendinti policijos priežiūroje už Lenkijos karalystės ir Šiaurės Vakarų krašto ribų. Policijos departamentas papildė, kad kun. J. J. Arnastauskui draudžiama gyventi Kuršo gubernijoje (Ibid., p. 179). Caras patvirtino tokį sprendimą ir kun. J. J. Arnastauskas buvo ištremtas į Smolenską.

Biografinėje literatūroje rašoma, kad tremtyje Smolenske kun. J. J. Arnastauskas bendravo su taip pat ištremtu Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu. G. Landsbergis-Žemkalnis paliko trumpus atsiminimus apie tremties sąlygas, kurie įdomūs ir kun. J. J. Arnastausko tremčiai Smolenske apibūdinti. Kartu su G. Landsbergiu-Žemkalniu tremtyje Smolenske buvo šeši lietuviai, iš jų dvi moterys ir vienas kunigas, bet atsiminimuose pavarde neįvardintas. Apie tremtį Smolenske G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Nedaug ką galiu iš savo Smolensko vargų gyvenimo papasakoti. Vietos rusai, ypač „žemiečiai“ prielankiai į mųs žiurėjo. Dar gi gubernatorius ir policija žmoniškai su mumis pasielgė ir nesinaudojo savo teise lankyties pas mus, kratyt, arba, dar gi pagal įstatymų šaukti mus į policiją. Tiktai lenkai, lygiai su mumis už savo reikalus ištremti, skersavosi, kam mes tarp savęs šnekam lietuviškai, kam bažnyčioje, nors ir po visam gaunam pasimelsti lietuviškai; ir daug darydavo jie kliučių, kurių ir nesuskaityti. Vėliau per jų skundą Peterburgan buvo tos pamaldos užgintos“ (Žemkalnis, „Iš mano atsiminimų“, in: Lietuvos žinios, 1914, balandžio 26/gegužės 9, p. 3). G. Landsbergis-Žemkalnis teigiamai atsiliepė apie Smolensko kleboną lietuvį, kuris, sužinojęs apie ištremtuosius, pats juos surado, aplankė, paguodė, dažnai kviesdavo pas save ir iki bausmės galo palaikė broliškus ryšius.

Grįžus po tremties J. J. Arnastausko laukė įprastas dvasininko gyvenimas, nors iš karto po grįžimo nebuvo paskirtas į jokią parapiją. Vėliau tapo Raigardo parapijos vikaru ir juo buvo iki 1903 metų. Iš Raigardo iškeltas į Berznyką parapijos vikaru, kur išbuvo iki 1904 metų. 1904–1908 m. – Šakių parapijos vikaras. Vikaro karjerą baigė Sintautuose, ten jis buvo ir 1915-aisiais. Kada paskirtas Zapyškio parapijos klebonu, nėra aišku, nes karo metais nebuvo spausdinami elenchai. 1923 m. tapo Kaimelio parapijos klebonu, kur netrukus, 1924 m. balandžio 2 d., mirė. Palaidotas Marijampolėje. Apie kun. J. J. Arnastausko tarnavimą parapijose neturime žinių. Reikėtų žiūrėti tų parapijų archyvus, jeigu jie išlikę.

Reziumuojant galima pasakyti, kad J. J. Arnastauskas nuo pat gimnazijos laikų buvo tautiškai susipratęs. Jo tautinės nuostatos lėmė ir tai, kad įsijungė į nelegalios lietuviškos spaudos platinimą. Už tai teko nukentėti. Nors nebuvęs „Sietyno“ narys, buvo teisiamas kartu su šios draugijos nariais.