Aldona Vaicekauskienė

Aldona Vaicekauskienė

Šiemet rugpjūtį per Žolinių šventę Punske nevyko jokie renginiai. Tuo pačiu nebuvo ir tautodailininkų mugės. Žinant, kad ji nevyks, dažnam kildavo įvairiausių klausimų. „Jus dažnai tekdavo matyti  per Žolinių šventę Punske besisukiojant bažnyčios aikštėje tarp tautodailininkų. Ar tai tik noras pasigrožėti dirbiniais, ar kas daugiau?“ Tokį klausimą prieš kelis mėnesius man uždavė žurnalistė Jurgita. Pažadėjau pasiknaisioti savo atmintyje ir turimuose šaltiniuose, nes labai svarbu grįžti į mugių pradžią, į tuos laikus, kai viskas prasidėjo. Pačiose pirmose mugėse buvau daugiau aktyvi stebėtoja, vėliau padėjėja, o nuo 2000-ųjų pradėjau organizuoti mugę pagal savo koncepciją, norėdama, kad ji būtų išskirtinė, kad tautodailė užimtų deramą vietą. Pirmieji mano padėjėjai buvo vyras Jurgis ir vaikai. Pirmaisiais metais tai jie padėdavo statyti palapines, o jau nuo 2002-ųjų buvo gaminami ir vėliau surenkami mediniai nameliai. Sunku buvo išaiškinti „baronkininkams“, balionų ir saldainių pardavėjams, kad reikia erdves atskirti. Po ilgų derybų buvo pasiektas kompromisas, bet kova dėl vietos kiekvienais metais tęsdavosi, nes visi norėjo būti arčiau šventoriaus laiptų.

Žolinės Punske tai ne tik procesija, žolynai ir vainikai. Kiek žmonių atmintis siekia, į atlaidus susirinkdavo ne tik parapijiečiai, kitų parapijų maldininkai, seniau elgetos, bet ir būdavo gausu kromelninkų: su įvairiausiais riestainiais, rožančiais, maldaknygėmis, medalikėliais, šventais paveikslais. Atvažiuodavo ir šiaip prekiautojų. Prieš šimtą metų Punske per Žolinių atlaidus pas kromelninkus galima buvo ir gražesnę skarytę nusipirkti ar kitų smulkesnių dalykų. Vyrai turėjo progą naują sėtuvę artėjančiai rugių sėjai ar kitų buitinių daiktų nusipirkti. Tą dieną ir visi Punsko žydeliai savo krautuvėse daugiau prekių turėdavo. Po Antrojo pasaulinio karo Žolinių atlaidai tapo tik religine švente, bet su visa atlaidų atributika.

Šiemet per Žolinių atlaidus tautodailininkų mugės nebuvo. Kiek žinoma, ji turėjusi būti XXXVII. Tai pati seniausia mugė visame regione. Senesnė yra tiktai Vengožavo. Mintis rengti tokias muges kilo Meno komisijai, kuri 1982 metais įkurta prie Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos. Pirmoji šios komisijos paroda įvyko 1983-iųjų balandžio 18 d. per plenarinį posėdį, skirtą J. Basanavičiaus „Aušros“ 100-osioms metinėms. Tais pačiais metais per Žolinių atlaidus įvyko ir mugė – po šv. Mišių, prie Punios ežero pakrantės. Tautodailininkams įsikurti buvo pastatyti keturi dailūs mediniai nameliai, kuriuose įrengtos parodos. Tautodailininkai buvo įsirengę savo darbastalius. Mugėje dalyvavo: tapytojai Zenonas Knyza iš Vidugirių Būdos, Natalija Janušauskienė iš Punsko, Aldutė Balulytė iš Klevų, Stasys Vitkauskas iš Suvalkų, audėjos Veronika Valenskienė iš Punsko, Genė Aleksienė iš Žvikelių, medžio drožėjas Saulius Jurkiūnas iš Punsko, kalvis Vytautas Malinauskas iš Šlynakiemio. Tautodailininkai gausiai susirinkusiems šventės dalyviams kaip mokėdami ir sugebėdami demonstravo savo amatą. Veronika buvo įsitaisiusi audimo stakles ir pristatė audimo technologijas, Stasys Vitkauskas aiškino tapybos paslaptis, Izabelė Filevičienė margino nuostabius margučius, o Nastutė Aleksaitė audė juostas. Pats įdomiausias tos popietės įvykis buvo tautodailės darbų varžytuvės, kurioms išmoningai vadovavo Juozas Bukauskas.

Mugės siela buvo Romas Vitkauskas. Jo pastangomis padaryti dailūs mediniai nameliai. Jis padėjo sukviesti tautodailininkus ir dar kelerius metus rūpinosi, kad nameliai būtų tinkamai surinkti, o per kitas Žolines vėl pastatyti.

Žolinės Punske. Kalba LR Premjeras Saulius Skvernelis

Pirmomis mugėmis labai domėtasi, bet laikui bėgant nameliai sudilo, o žmonėms pabodo tie patys meistrai ir jų darbai. Padėtis pasikeitė atsivėrus Lietuvos ir Lenkijos sienai, bet įvažiuoti su darbais dar nebuvo lengva. Žolinių atlaidai ir pati mugė dar nebuvo taip išpopuliarėję, kad iš aplinkui plūstų žmonės. Lūžis įvyko 2000 metais, kai man paskambino kunigas Arvydas Žygas ir pasakė, kad nori primicijų Punske. Arvydas buvo mums pažįstamas nuo 1979 metų, kai Punske lankydavosi rinkdamas tautosaką, nes į Lietuvą nieks jo tais laikais neįsileisdavo. Taigi Žolinės Punske turinčios būti ypatingos, nes atvažiuoja mūsų visų mylimas ir gerbiamas Arvydas. Ne tik man, bet ir daugeliui jo bičiulių labai, labai rūpėjo, kad primicijos ir visa šventė būtų ypatingos. Arvydas jau buvo matęs procesijoje nešamus Žolinių vainikus, žalumynais išpuoštą bažnyčią ir sakydavo, kad rojuje turėtų būti taip gražu, kaip Punske per Žolines. Pradėjau kalbinti žmones, kad bažnyčia vėl būtų puošiama žalumynais, kad būtų daugiau vainikų, o svarbiausia – kad vėl atgytų mugė, nes prieš metus jau buvo lyg ir išnykusi. Taip ir įsijungiau į Žolinių mugės organizavimą.

Pavyko susitarti su Suvalkų kultūros centru ir pasiskolinti iš jų vienodas palapines. Pavyko pasikviesti mūsų krašto žmones, kurie sutiko dalyvauti su savo pagamintais darbeliais. Nuo tada pradėta kviesti Punsko ir Navinykų mokyklų moksleivius demonstruoti amatus: juostų, karpinių, kitų darbelių atlikimą. Vėliau pavyko prisikviesti ir kitų tautodailės sričių meistrų su amatais.

Žolinių mugė tai didelis darbas, kurį reikėdavo pradėti bent kelis mėnesius prieš Žolines. Pradžia buvo labai sudėtinga. Žmonės nebuvo pratę parduoti savo pagamintus daiktus. Man aiškiai pasakydavo, kad nestos į prekeivių gretas, nes kaimynai pagalvos, kad neturi ko valgyt. Taigi tų metų mugė buvo kukli ir daugiau skirta pademonstruoti, o ne parduoti. Labai norėjosi tautodailininkų iš Lietuvos, tik sieną kirsti dar nebuvo taip lengva ir prisikviesti žmonių į jiems nežinomą vietą – ne taip paprasta. Labai džiaugiuosi, kad pavyko susidraugauti su daugybe Lietuvos tautodailės klubų. Nepakeičiama pagalbininkė buvo Kristina iš Kauno, kuri dirbo Lietuvos žemės ūkio rūmuose ir palaikė ryšius su daugeliu tautodailininkų. Taigi į Punską pavyko pasikviesti pačius tikriausius tautodailininkus. Su savo darbais dalyvavo „Verpstės“ klubo atstovai iš Kauno, „Mūzos“ iš Marijampolės, „Dailius“ iš Vilkaviškio krašto, „Kraitė“ iš Kazlų Rūdos, tautodailininkų klubas iš Kuršėnų, „Svirnas“ iš Utenos ir kt. Kad nebūtų palapinių margumyno, labai norėjosi grįžti į Punsko mugės pradžią ir padaryti medinius namelius. Dėl įvairių projektų ilgainiui pavyko įgyvendinti mintį ir aikštė prie bažnyčios prisipildė medinių namelių. Savo darbus juose eksponavo patys žymiausi tautodailininkai iš Lietuvos ir meistrai iš mūsų krašto. Buvo atvykę šiaudelių meistrai iš Lydos (Baltarusija), Ūkininkių draugijos atstovės iš Latvijos su savo lino dirbiniais. Tautodailininkai stengdavosi stendus papuošti žalumynais, atsiveždavo ir derlinių vainikus, kuriuos nešdavo procesijoje. Patys sakydavo, kad dalyvavimas Punsko Žolinių mugėje teikia prestižą. Mugės metu vykdavo parodos muziejuje „Senoji klebonija“ ir bažnyčios aikštėje įrengtoje scenoje. Įsimintiniausias yra surengusi Kristina Kriūnaitė su savo klubu „Verpstė“. Didžiausio susidomėjimo sulaukė paroda „Mes baltai“. Lininius drabužius ir aksesuarus skambant muzikai demonstravo Punsko merginos. Kristina taip pat organizavo ir parodomąjį renginį „Duonos kelias“. Kitais metais duonos motyvo elementus panaudojome festivalio programoje. Kristina buvo tas žmogus, kuris padėdavo rasti geriausius meistrus, pateikdavo minčių festivalio ir parodų programoms. Ji ir pati pasidalijo prisiminimais apie Žolines: „Žolinių šventė Punske turi labai gilias tradicijas. Vienas iš jos akcentų – tradicinių amatų ir kulinarinio meno mugė. Daugybė meistrų iš Lietuvos ir Lenkijos suvažiuoja pademonstruoti amato ir pristatyti savo gaminių. Kasmet mugėje lankosi keramikai iš Marijampolės, kalviai iš Dzūkijos, lino tradicijų puoselėtojai iš Birštono, Lietuvos ūkininkių draugijos Amatų skyriaus „Verpstės“ moterys iš Kauno ir Kauno rajono, Marijampolės klubo „Mūza“ atstovai ir kt. Mes labai dėkingi p. Aldonai Vaicekauskienei už mugės idėją ir jos organizavimą, už medžiagos surinkimą apie kiekvieną dalyvį, jo rodomą amatą ir gyvosios tradicijos išsaugojimą ir populiarinimą Punsko krašte. Savo gausa, tradiciškumu ir unikalumu mugė pritraukia lankytojus iš Lenkijos tolimų vietovių, Lietuvos įvairių kraštų. Per Žolines atvažiuoja išvykę ir iš to krašto lietuviai: iš Kanados, Vokietijos, kitur. Tokioje mugėje dalyvauti visada būdavo garbė.“