Šlynakiemio mokykla prieš karą

Janina Macukonienė

Ką rašė tuometinė lietuvių spauda apie švietimą mūsų krašte

Ankstesniame „Aušros“ numeryje pateikiau citatų iš M. Biržiškos knygos „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1918–1928 metų dienoraštis B. Šėmio iš laikraščių surinktas“, kurioje sukaupta nemažai medžiagos taip pat apie Punsko ir Seinų kraštą. Pristačiau informaciją apie politinius mūsų kraštiečių persekiojimus, prieš juos vykdomą smurtą, turto grobimus, lietuvių organizacijų, sielovados naikinimą. Šiame straipsnyje pristatysiu spaudoje pateiktus faktus apie bandymus visiškai sunaikinti lietuviškas mokyklas ir kitokias švietimo formas, apie kultūrinių renginių draudimą ir lietuvių kovą dėl savo kalbos ir kultūros išlaikymo. Nepateiksiu čia, žinoma, išsamios to meto švietimo istorijos, nes tokį darbą atliekant reiktų pasitelkti daug kitų šaltinių, tačiau bandysiu pakomentuoti tai, kas gal kartais atsitiktinai pateko į tuometinę spaudą.

Gerai žinome, kad Seinai XX a. pradžioje, ypač po spaudos draudimo panaikinimo, tapo vienu iš svarbiausių lietuvių kultūros centrų. Pirmojo pasaulinio karo metu kultūrinė ir švietėjiška veikla buvo kiek nuslopinta, tačiau jam besibaigiant lietuviai suskubo kurti savo administracines įstaigas, mokyklas (berniukų ir mergaičių gimnazijos Seinuose, kaimų mokyklos), steigti ir gaivinti draugijas, atgaivino ir sulietuvino kunigų seminariją, ėmėsi ūkinės veiklos, suklestėjo kultūriniai renginiai. Apie vieną iš jų randame užuominą spaudoje:

1919 gegužės 11 Seinuose dar po vokiečiais lietuvių vaidinimas („Švarkas ir milinė“).

Padėtis kardinaliai pasikeitė po lenkų įvykdyto 1919 m. rugpjūčio 23 d. Seinų „sukilimo“:

1919 rugpjūčio 24 ir vėliau Seinuose lenkai sunaikino lietuvių įstaigas: uždarė 9 draugijas su 1300 narių, lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas su 223 mokiniais ir pradžios mokyklą (75 vaikai), užėmė lietuvių gimnazijas, išvaikė Seinų pradžios mokyklą, išplėšė abudu lietuvių bendrabučiu, iš lietuvių prieglaudos (apie 40 vaikų) atėmė karves ir atidavė lenkų prieglaudai, lietuviams darė daugybę kratų. Pvz. „Žiburio“ gimnazijos mokytojas S. Tijūnaitis ligi rugsėjo 6 kratytas 5 kartus. Vysk. A. Karosas buvo laikomas namų arešte. Gatvėse draudė lietuviškai kalbėti. Uždarė lietuvių mokyklas Ramoniškėje, Klevuose, Bubeliuose, Žagariuose, Burbiškiuose, Lumbiuose, Skarkiškiuose, Radziūnuose [gal Radžiūčiuose – aut.], Dusnyčioj, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Galiniuose, Vaitakiemy, senuose Ramonuose, viso 657 vaikų.

Rugpjūčio mėn. ir vėliau Seinų krašte dėl lenkų persekiojimo gavo užsidaryti dar šios lietuvių pradžios mokyklos: Aukštakalniuose, Akmeniuose, Kučiūnuose, Pazapsiuose, Sapiegiškiuose, Padumbliuose, Lepliūnuose, su 360 vaikų.

Ši informacija atskleidžia, kokio žiauraus tautinio persekiojimo lenkai ėmėsi tada, kai visame pasaulyje buvo skleidžiamos laisvės idėjos, įgyvendinama JAV prezidento Vilsono paskelbta tezė dėl tautų apsisprendimo teisės. Uždarytos mokyklos, draugijos, apvogta vaikų prieglauda, įkalintas, vėliau išvarytas vyskupas, uždrausta lietuviška spauda, draudimas net lietuviškai kalbėti. Iš kitos pusės žvelgdami matome, kiek daug lietuviškų mokyklų tais sunkiais laikais suspėjo įkurti mūsų tautiečiai – vien dabartinės Seinų parapijos ribose išvardinta jų apie 10! Pateiktoje citatoje mažai paminėta Punsko parapijos mokyklų. Galbūt tuo metu, kai buvo teikiama informacija, jų dar nespėta uždaryti, o gal apie jas informatorius nežinojo.

1919 rugsėjis Prieš 24 d. Seinų gimnazijų ir bendrabučių knygas lenkai sudegino. Suėmė daugelį lietuvių Seinuose ir kaimuose.

1919 lapkričio apie 15 Punske lenkai suėmė ir uždarė 9 mėnesiams kalėjime Geležytę ir Didžiulytę, parvežusias iš Kauno lietuviškų laikraščių.

Įdomu, kokiu Baudžiamojo kodekso straipsniu remtasi vykdant tokią bausmę vien už lietuviškos spaudos turėjimą.

1920 sausio 12 Lazdijuose ėmė veikti „Žiburio“ gimnazija, lenkų išvytoji iš Seinų.

1921 birželio 16 Seinų aps. Juodeliškių, Bubelių, Klevų, Rašačių, Vilkapėdžių, Lumbių, Naujasodės, Ramoniškių, Žagarių ir Radžiūčių kaimų gyventojai per savo įgaliotinį kreipėsi į Suvalkų mokyklų direkciją, prašydami leisti jiems įkurti lietuvių mokyklas savo lėšomis, bet direkcija jokio atsakymo nedavė. Nuo pat 1920 m. Seinų ir Punsko srityse lenkai neleido jokių lietuviškų mokyklų.

Šios ištraukos byloja, kaip atkakliai mūsų kraštiečiai stengėsi gelbėti lietuvių švietimą. „Žiburio“ gimnazija persikelia į Lazdijus, manoma, kad tik kuriam laikui, nes paliekamas jai Seinų „Žiburio“ gimnazijos pavadinimas, o dabartinės Seinų parapijos teritorijoje net 9 kaimų ūkininkai ryžtasi įkurti ir savomis lėšomis išlaikyti lietuviškas mokyklas savuose kaimuose. Aišku, leidimo tokių mokyklų veiklai nesuteikia nei Suvalkų mokyklų direkcija, nei Seinų storastija, į kurią po poros metų vėl tuo pačiu reikalu kreipiasi Seinų krašto lietuviai:

1922 rugpjūčio 30 Seinų lietuviai įteikė Seinų apskrities lenkų starostai prašymą leisti 10 kaimo mokyklų, bet jokio atsakymo nesulaukė.

Netrukus po kreipimosi į storastiją dėl lietuviškų mokyklų steigimo buvo uždaryta gal per neapsižiūrėjimą dar veikusi Seinuose lietuvių progimnazija. Nutraukiant jos veiklą imtasi smurto:

1922 lapkričio 10 lenkai uždarė Seinų lietuvių progimnaziją, kurioje dar veikė 3 klasės. Policija šautuvais išvaikė mokinius ir prie durų pridėjo antspaudą.

Stengtasi pakenkti taip pat Lazdijuose veikusiai „Žiburio“ gimnazijai. Kadangi ji buvo už lenkų policijos veikimo ribų, persekiota jos mokinius, kilusius iš šiapus sienos. Įdomu dabar sužinoti Lazdijuose besimokiusių mūsų kraštiečių pavardes.

1924 birželio 24 Punsko apylinkėje lenkai suėmė Seinų „Žiburio“ gimnazijos (Lazdijuose) mokinius: VII kl Juozą Balkų, VI kl Viktorą Drūtį ir VI kl Joną Pajaujį. Suimtuosius nuvarė į Seinus, iš ten į Suvalkus ir paleido.

Kaip matome iš informacijos spaudoje, Seinų krašto lietuviai dėl mokyklų gimtąja kalba steigimo kreipėsi į švietimo ir apskrities valdžią 1921 ir 1922 m., tačiau į jų prašymus neatsiliepta. Iš žemiau pateiktų žinių galima daryti išvadą, kad lietuviai vis dėlto slapta mokė savo vaikus gimtosios kalbos, samdydami, kaip ir carinės Rusijos laikais, daraktorius, nors galėjo užsitraukti valdžios nemalonę ir labai dideles baudas:

1924 liepos 15 Lumbių k. šaltyšius Jonas Ignatavičius, dar 8 ūkininkai ir daraktorius, kuris mokė jų vaikus lietuviškai, Seinų teisėjo Kalvaičio (lietuvio) nubausti po 110 lenk. auks. kiekvienas.

Praėjus penkeriems metams po lietuvių „Žiburio“ gimnazijų uždarymo ir dvejiems po lietuviškos progimnazijos išvaikymo Seinų miesto lietuviai išdrįso prašyti leidimo vėl įkurti lietuvišką mokyklą, tačiau atsakymas gautas neigiamas:

1924 rugpjūčio 8 Seinų miesto lietuviai prašė leisti jiems įkurti lietuvių mokyklą. Spalių mėn. lenkai atsakė neigiamai, nes Seinuose jau esanti lenkiška mokykla, kur lietuviai galį leisti savo vaikus.

Visgi kai kuriuose kaimuose, nors ir sunkiai, pasisekdavo įkurti lietuvišką mokyklą (atrodo, kad buvo trys tokie atvejai). Ją lankydavo gana daug vaikų. Paaiškėja, kad buvo pavykę įkurti tokią mokyklą Klevuose, tačiau ji veikusi labai trumpai. Taip pat minimas šios mokyklos mokytojas, kurį pažįstame ir iš kitų lietuvių švietimo istorijos šaltinių:

1925 sausio 7 Klevuose staiga mirė puikus mokytojas M. Milančius, kuris 3 mėnesius tepamokė po 3 metų teišrūpintoj lietuvių mokykloj; vaikų mokėsi 60.

Nepaisant mūsų krašto lietuvių pastangų, lietuviškų mokyklų situacija iki 1925 m. kovo buvo labai prasta:

1925 kovo apie 15 Seinų krašte 3 teveikė lietuvių mokyklos, nors lietuviai prašė keliolikos.

Tų pačių metų kovo pabaigoje lietuviai vėl pradėjo organizuotai reikalauti lietuviškų mokyklų arba jau esamose lenkiškose – lietuvių kalbos mokymo. Šiam tikslui buvo paruoštos deklaracijos, kurias pasirašinėjo tėvai dėl jų vaikų mokymo lietuviškai konkrečiose mokyklose:

1925 ligi kovo 31 Seinų krašte drąsesnieji lietuviai reikalavo iš lenkų valdžios lietuvių kalbos mokyklose, pristatydami tėvų pareiškimus (deklaracijas):

1. Seinų parapija: 1. Lietuviškai lenkiškai esamai Aradninkų mokyklai 22 dekl. 41 vaikui, 2. Būsimai lietuviškai Žagarių mokyklai 22 dekl. 45 vaikams, 3. Lietuviškai lenkiškai Griškonių mokyklai 13 dekl. 23 vaikams, 4. Esamai lietuviškai, bet neveikiančiai Klevų mokyklai 22 dekl. 50 vaikų, 5. Esamai lenkiškajai Ramoniškių mokyklai 7 dekl. 13 vaikų, 6. Būsimai lietuviškai Dusnyčios mokyklai 25 dekl. 47 vaikams, 7. Būsimai lietuviškai Burbiškių mokyklai 41 dekl. 72 vaikams, 8. Būsimajai lietuviškai Bubelių mokyklai 50 dekl. 91 vaikui, 9. Esamai lietuviškai Vidugirių mokyklai 26 dekl. 16 vaikų [sic!], viso 233 dekl. 428 vaikams
2. Punsko parapija: 10. Esamai lietuviškai Vidugirių mokyklai 26 dekl. 41 vaikui, 11. Būsimai lietuviškai Paliūnų mokyklai 28 dekl. 50 vaikų, 12. Būsimai lietuviškai Navinykų mokyklai 20 dekl. 42 vaikams, 13. Būsimai lietuviškai Pristavonių mokyklai 29 dekl. 43 vaikams, 14. Esamai lenkiškai Punsko mokyklai 20 dekl. 30 vaikų, 15. Būsimai lietuviškai Vaitakiemio mokyklai 38 dekl. 48 vaikams, 16. Būsimai lietuviškai Valinčių mokyklai 41 dekl. 73 vaikams, 17. Būsimai lietuviškai Šlynakiemio mokyklai 27 dekl. 40 vaikų, 18. Būsimai lietuviškai Vaičiuliškių mokyklai apie 3 dekl. 52 vaikams, 19. Būsimai lietuviškai Vaiponios mokyklai 29 dekl. 49 vaikams; viso 288 dekl. 468 vaikams; Smalėnų parapija – kelioms mokykloms apie šimtą deklaracijų keliems šimtams vaikų.

Tad viso 3 parapijose daugiau kai 700 deklaracijų pareikalauta apie 30 lietuviškų mokyklų kokiam pusantram tūkstančiui vaikų.

Šis pranešimas suteikia mums labai daug informacijos ne tik apie švietimą, bet ir tautinę mūsų kaimų padėtį. Labai įdomu, pavyzdžiui, tai, kad Bubeliuose, kur dabar gyvena vos keletas lietuviškų šeimų, 1925 m. norą lietuviškai mokyti pareiškė net 91 vaiko tėvai. Antrąją vietą užimtų Valinčiai – 73 vaikai, trečiąją Burbiškiai – 72 vaikai. 50 arba daugiau vaikų norėjo mokytis Klevuose, Paliūnuose, Vaičiuliškėse. Palyginę tuos skaičius su dabartine situacija matome milžiniškus skirtumus. Apibendrinant padėtį – Seinų, Smalėnų ir Punsko parapijose reikalauta net apie 30 mokyklų, kuriose galėjo mokytis iki pusantro tūkstančio mokinių! Kiek daug susipratusių lietuvių. Žinoma, gal apibendrinant skaičiai kiek padidinti (Vidugiriai kažkodėl skaičiuoti ir prie Seinų, ir prie Punsko parapijos), bet ir tiksliai suskaičiavus pateiktus duomenis rezultatai tikrai įspūdingi. Dabar, atrodo, likę tie patys kaimai, tik kai kurie smarkiai sulenkėję, bet mokinius bemaž kiekviename iš jų galėtume suskaičiuoti pirštais. Žinoma, buvo karas, repatriacija, smarkiai praretinusi mūsų kaimų lietuvius, bet taip pat migracija, emigracija ir kiti demografiniai šiuolaikinio gyvenimo procesai, iš kurių pats skaudžiausias – nutautėjimas.

Iš pateiktos informacijos sužinome, kuriuose kaimuose jau veikė lenkiškos mokyklos ir kiek tėvų prašė, kad jų vaikai būtų mokomi lietuvių kalbos (Aradnykų 41 vaikas, Ramoniškių – 13, Griškonių – 23, Punsko – 30). Pažymėta, kurios lietuviškos mokyklos jau tuo metu buvo įkurtos (Klevų – „esanti, bet neveikianti“ ir Vidugirių). Visos kitos tėvų deklaracijos pasirašytos dar neįkurtoms, „būsimoms“ mokykloms. Dideliame organizaciniame darbe, bandant įkurti Seinų krašte lietuvių mokyklas, padėjo Vilniaus Lietuvių šv. Kazimiero draugija. Visos daugelio žmonių pastangos dėl citatoje minimų lietuviškų mokyklų steigimo buvo nesėkmingos:

1926 vasario apie 5 Suvalkų apskrities mokyklų lenkų taryba su kun. Ščesnavičium priešakyje atsakė Vilniaus Lietuvių Šv. Kazimiero draugijai neigiamai į prašymą leisti jai įkurti Seinų srityje lietuviškas mokyklas; girdi esą jau lenkiškų mokyklų, kurios ir lietuvius mokslu aprūpiną.

Apie tolesnį lietuvių švietimo likimą mūsų krašte pagal M. Biržiškos surinktą medžiagą skaitytojas galės sužinoti iš kitų „Aušros“ numerių.