Jotva

Božena Bobinienė

Šiemet viskas vyksta kitaip, lyg būtų netikra. Pradedant pandemišku pavasariu, sausra, baigiant staigiomis liūtimis. Kažkas nuolat „tvyro ore“. Visas ligšiolinis gyvenimas pasikeitė. Neįsivaizdavome, kad kažkoks gryna akimi nematomas virusas privers mus egzistuoti kitaip. Sustojo ir taip aktyviai mūsų krašte puoselėjama kultūrinė veikla. Neįvyko daug renginių. Tačiau ne viskas prarasta. „Jotvos“ choreografinio sambūrio vadovei Kornelijai Mauliūtei su visais grupės dalyviais pavyko įveikti apribojimus ir lauko erdvėje surengti koncertą-šokio fantaziją (kuris, beje, turėjo būti skirtas Motinos dienai paminėti). Finalinis renginys vyko neįprastoje aplinkoje – ant ežero kranto ir pačiam ežere, sutemus, smarkiai lyjant ir artėjant audrai. Manau, ne vieno šokėjų tėvai tuo metu ne tik džiaugėsi vaikų gebėjimais, bet ir meldėsi, kad perkūnija neužsuktų prie Seivų ežero. Laimė, viskas pavyko, koncerto dramaturgija pasiekė piką, veiksmas ir vaidmenys buvo be galo tikroviški. Kaip sakoma liaudyje: „Da ir norėdamas tep nepadarytai.“ Žodžiu, emocijų buvo tiek daug, kad sunku jas ir aprašyti…

***

Meilės istorijų būna įvairių. Būna, kad žmonės įsimyli, susituokia ir sau laimingai gyvena. Būna, kad po kurio laiko ima ir išsiskiria. Bet pasitaiko ir labiau dramatiškų pasirinkimų. Meilė ir neapykanta – emocijos, tarp kurių riba yra labai slidi. Jei nustoji mylėjęs – tampi abejingas arba pradedi neapkęsti, bandai keršyti. Pažiūrėkime į tai dar plačiau. Gerumas ir blogis. Kada blogis pradeda atrodyti kerintis? Vienas iš galimų atsakymų: tada, kai gėris atrodo nuobodus. Blogis gali atrodyti žavus ir viliojantis, bet jei tik į jį stipriau bakstelėsi, subyrės į dulkes.

„Jotvos“ vadovė Kornelija, rengdama koncertus, visada ieško ir šokiu gvildena žmogaus egzistencinius klausimus. Iš kasdienio gyvenimo kakofonijos išlukštena vertybes (tėvynė, motina, tėvas, vaikai, kova už laisvę, šviesi ateitis, išlikimas, senovės papročiai, tradicija, švelnumas, atjauta…), kuriomis privalėtume remtis ir vadovautis priimdami sprendimus. Tačiau patys šūkiai – tai dar ne viskas. Gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Jis taip įvairiai susiklosto, jog kartais sunku patikėti, kad taip įmanoma. Daug dalykų žmogaus gyvenime pasikartoja. Gal tiesiog tokia mūsų prigimtis – užuot mokęsi iš svetimų klaidų, dažnai darome jas patys, lyg norėdami įsitikinti, kur ta riba, kiek dar galiu sau leisti, kad nenukentėčiau pats ar kiti. Jei perlenkiam lazdą, tenka skaudžiai už tai sumokėti. Ar mes patys renkamės ne visada gerus kelius, ar mums kas nors „padeda“, užburia? Giliai širdyje žinome, bet tiesiog leidžiame sau negirdėti vis tyliai mus įspėjančio balselio – „Nedaryk to“. Apimti puikybės jausmo, įtikinėjame save: „Aš susidorosiu“. Blogis suteikia abejotinos kokybės trumpalaikį pasitenkinimą, o vėliau – nusivylimą ir kančias. O gerumas – tai žinojimas, kaip patirti džiaugsmą ir laimę, nes tik šiuo keliu galima atrasti žmogiškumą.

Pandemišką vasarą „Jotvos“ pastatytas fantastinis šokio spektaklis pasakojo būtent apie žmonių santykius meilės ir neapykantos, gėrio ir blogio kontekste. Galbūt mūsų protus veikia antgamtinės jėgos – pasąmonėje šnabždantis Dievas, dievai, deivės, nežemiškos būtybės? Realybė susipina su pasaka, svajone, sapnais.

Ką rugpjūčio 22-osios naktį pamatėme „Šile“ Seivų ežero pakrantėje? Paprastą lietuvišką kaimą paežerėje, kur vakarais susirenka gyventojai pabendrauti. Vaikai žaidžia, jaunimas ir vyresnieji sueina į būrius pasišnekučiuoti, padainuoti, pašokti. Tylų vakarą besilinksminančiųjų šurmuly, lakštingalų ir gegučių čiulbėjime, laužo spragsėjime girdisi ir vandens pliuškenimas. Ar tai tik žuvelės nardo? Ne. Mėnulio šviesos viliojamos, tyliai iš ežero gelmių išnyra undinės. Kaimo žmonės net nenutuokia, kad juos kažkas stebi. Gražios vainikuotos merginos, kadaise paskendusios ar nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti žmonėms, ypač jauniems vyrams, už savo likimą amžiams būti upių bei ežerų globėjomis. Undinės labai žavios, grakščios, puikios šokėjos ir dainininkės. Pamačiusios ant kranto vaikus ar jaunimą, savo dainomis ir žavesiu stengėsi prisivilioti juos į vandenį ir pasiglemžti į gelmes.

Tą naktį mėnulis švietė ypač stipriai, o kaimo gyventojų pasilinksminimas prasitęsė. Galvas jiems apsuko ne tik vasaros gamtos pasakiškas grožis, bet ir per puotos kraštus besiliejantis alus. Vakaronėje linksminosi ir pagrindiniai personažai: jauna, daili, šiek tiek išdykėlė mergina ir du ja susidomėję vaikinai. Vienas jų nelabai populiarus, tačiau labai geras, nuoširdžiai, tyliai ir nedrąsiai ją mylintis, kitas – pirmojo priešingybė – aktyvus, gražus, truputį arogantiškas, sąmoksliškai siekiantis „nuskinti“ dar vieną panelę. Abu kovoja tarpusavy dėl merginos prielankumo. Šiai nelabai patinka toks jų elgesys, tačiau galiausiai ji pasirenka žavesnį vaikiną. Pasirodo, jam rūpėjo tik vargšelę išnaudoti ir tuojau palikti. Tačiau ji nepasiduoda ir neatstoja nuo jo. Tada jis nusprendžia atsikratyti „bėda“: paskandina merginą ežere ir tiesiog pabėga. Šią akimirką pradeda veikti undinės. Jos priglaudžia paskenduolę. Uždeda jai ant galvos undinių vainiką ir žada atkeršyti kaimiečiams už tokį niekšišką poelgį.

Netrukus kaime pradeda vykti keisti dalykai. Vis dažniau ežere skęsta vaikai ir jauni vaikinai. Niekas nežino, kad tai undinių kerštas už neišaiškintą nusikaltimą. Iki tol, kol vienas kaimo jaunuolis netyčia pamato, kas skandina vaikus, ir vos pats išsigelbėja iš undinių vilionių ir siekimo nutempti jį į ežero dugną. Jis tarp upių martelių atpažįsta dingusią merginą. Staiga suvokia, jog reikia apie tai pranešti visiems kaimiečiams ir atlikti atleidimo ritualą, kad undinės atlyžtų ir visi rastų ramybę. Toks atsiprašymo ritualas atliekamas ir įsivyrauja taika.

Šokio spektaklis pavadintas „Ne(tikra) istorija“. Toje apylinkėje, kur vyko koncertas, maždaug praėjusio amžiaus viduryje panašus atsitikimas iš tiesų įvyko. Seivų ežero gelmėse paskandinta jauna mergina. Buvo įtariama, kad tai padarė vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo. Motyvas – pragaištinga, nelaiminga meilė. Kaip buvę iš tiesų, galbūt jau ir nesužinosime. Ar tikrai reikėjo imtis net tokių priemonių norint atsikratyti nemylimos moters? Tikriausiai ne. Bet, kaip minėjau, tam tikromis aplinkybėmis „kažkas“ pakužda į ausį, ir ne visada tai yra gero linkinti būtybė. Galbūt ir tą akimirką taip buvę…

Teisingai samprotauja vienas pagrindinių koncerto šokėjų (vaidinęs „blogą“ vaikiną) Artūras Astrauskas: „Spektaklio siužetas gali simbolizuoti daugelio žmonių autentiškas istorijas, bendruomenę, jos mentalitetą. Tai nėra vien tik istorija apie paskandintą merginą. Spektaklį galime interpretuoti ir lyginti su savo kasdieniu gyvenimu. Ši istorija daug ką pasako apie žmogaus pasirinkimus. Kartais nenorime matyti tikrojo gėrio savo gyvenime. Paprasčiau yra pasirinkti lengvesnį, patrauklesnį kelią. Tačiau gyvenimas yra apgaulingas ir gali mus „nuskandinti“ kaip tą apgautą merginą. Drastiškas siužetas (skandinimo scena – aut.) sukelia dideles emocijas, kurios paveikia žmogų ir galbūt priverčia galvoti. Įsisąmoninę pasekmes, neturime to kartoti, galime bent stengtis išvengti panašių istorijų savo gyvenime.“

Didžiulė pagarba visai „Jotvos“ komandai už sunkų darbą ir išsižadėjimus – repeticijos vyko ištisas atostogas, būdavo, kad ir po kelis kartus per savaitę. Vaikai ir jaunimas šoko lauko sąlygomis, kaitroje ar lietuje, visą laiką basomis kojomis. Pagarba ir jauniausiųjų šokėjų tėvams, kad ištvermingai vedė/vežė savo vaikus į repeticijas. „Koncerto sąlygos atspindėjo visą mūsų darbą karantino metu, – patvirtina Artūras. – Žolė, statokas paviršius, pliaupiantis lietus, atrodo, galėjo sutrukdyti pasirodyti. Dabartinė situacija dėl koronaviruso taip pat mums didžiulis iššūkis. Tačiau pasiryžom repetuoti, užbaigti pradėtą darbą. Aš pats ne pirmą kartą šokau panašiomis sąlygomis, bet šis pasirodymas buvo išskirtinis. Jame buvo be galo daug emocijų, o lietus dar labiau leido man įsijausti į akimirką, viską pajusti su dviguba jėga. Nesvarbūs buvo žingsniai ar technika, o bendras jausmas ir ryšys su žiūrovais.“

Paskutinių vasaros atodūsių lietingą, stebuklingą vakarą Šilainėje prie Seivų ežero visi išgyvenome įvairias emocijas. Svarbu, viskas laimingai baigėsi – ir spektaklyje, ir tikrovėje. Visi gyvi ir sveiki sugrįžo namo. Šokio fantazija „Ne(tikra) istorija“ vis dar sklando interneto platybėse, socialiniuose tinkluose – jos akimirkas įamžino puiki fotografė Virginija Karčiauskienė. Be to, iš anksčiau vykusių repeticijų yra montuojamas filmas (autoriai Sigitas Birgelis ir Kornelija Mauliūtė). Apie jo premjerą bus informuojama vėliau.

***

Choreografinio sambūrio „Jotva“ vadovė ir dalyviai nuoširdžiai dėkoja filmo kūrimo procese dalyvaujantiems Sigitui Birgeliui bei Virginijai Karčiauskienei (visada skubančiai į pagalbą ir su didžiuliu atsidavimu kuriančiai kartu); Valdui ir Edvinui Krakauskams (ne tik už vietą, bet ir už nuostabią atmosferą ir geranoriškumą); Gintui ir Sandrai Šuščevičiams (už greitą ir konkretų „Taip, žinoma…“); Punsko valsčiaus ugniagesiams savanoriams (už saugumo jausmą); Punsko valsčiaus sekretoriui Jonui Vaičiuliui (už „Žinoma, bus viskas sutvarkyta…“). Ir visiems, prisidėjusiems kad ir geru žodžiu, jog koncertas įvyktų.

***

Spektaklyje buvo atliktas 21 kūrinys. Solistai: Paulina Valinčiūtė, Artūras Astrauskas, Povilas Svetlauskas, Alvydas Severinas. Režisūra ir choreografija – Kornelija Mauliūtė. Garsas ir šviesa – Robertas Slovikas. Skelbimo grafika – Ida Bobinaitė.

Tekste panaudotos Terrio Eagletono, Jordano Petersono, Aristotelio mintys bei vadovės Kornelijos Mauliūtės scenarijaus ištraukos.