Elko vyskupas Ježis Mazuras (Jerzy Mazur) iškilmingai pašventino Vidugirių koplyčią.

Jurgita Stankauskaitė

2020 metų rugsėjo 13 diena į Vidugirių kaimo ir Punsko parapijos istorijos knygą įsirašė didžiosiomis raidėmis. Tądien Elko vyskupas Ježis Mazuras (Jerzy Mazur) iškilmingai pašventino Vidugirių koplyčią.

Vidugirių koplyčia, vietos gyventojų paprastai vadinama bažnyčia, per kelis dešimtmečius susidurdavo su tiek keistomis ir liūdnomis, tiek pačiomis gražiausiomis, lyg paties Dievo atsiųstomis akimirkomis. Šia proga kviečiu visus prisiminti jų nuotrupas. Svarbiausios datos buvo paminėtos koplyčios konsekracijos dieną.

Kadaise vadinamosios pagalbinės bažnytėlės pastatymo planai gimė Punsko parapijos klebonui Ignui Dzermeikai, kuris dėjo visas pastangas, kad Vidugirių ir aplinkinių kaimų žmonėms lengviau ir greičiau būtų pasiekiami krikščionių maldos namai. Jo sumanymui pritarė Lomžos vyskupas Mikalojus Sasinovskis (Mikołaj Sasinowski), o po to ir naujas vyskupas Julius Pecas (Juliusz Paetz). Finansinę paramą suteikė lietuvių kilmės mecenatai iš Čikagos – Marytė ir Antanas Rudžiai. Koplyčios projektą Balstogėje paruošė K. L. Vasilevskis (K. L. Wasilewski), S. Gavrychovskis (S. Gawrychowski), A. Ivanickis (A. Iwanicki) ir L. Malinovskis (L. Malinowski). 1984 m. buvo gautas popiežiaus palaiminimas (įamžintas Vidugirių koplyčios sienoje atidarymo metu). Pirmieji statybos darbai Pečiulių sklype ant kalnelio prasidėjo 1985 m. spalio 12 d. Jiems vadovavo klebonas I. Dzermeika ir vikaras Adomas Grodzkis (Adam Grodzki). Po 1987 m. koplyčiai suteiktas palaimintojo Jurgio Matulaičio vardas (anksčiau ji buvo vadinama šv. Kazimiero vardu). 1989 m. įvyko iškilminga koplyčios pašventinimo šventė. Plytų sienos buvo tik dalinai pridengtos tautiniais rankšluosčiais, nukabintos šventųjų paveikslais, pagražintos žaliuojančiais berželiais. Žmonės be galo džiaugėsi netrukus galėsiantys eiti melstis visai arti savo namų, nors iškilmių dieną koplyčia nei stogo neturėjo.

1992 m. vasarą statyba sustojo. Koplyčios durys užrakintos ir užblokuotos metalinėmis sijomis. Parapijiečių ir kunigijos nesusipratimas pasiekė patį popiežių Joną Paulių II. Šis nusprendė asmeniškai išspręsti Lenkijos lietuvių krašte kilusią problemą. Galiausiai Vidugirių koplyčia buvo atidaryta 1993 m. rugsėjo 7 d. Iš metalinių sijų kaimo gyventojai padirbo kryžių, kuris daugelį metų stovėjo prie šventyklos lyg koks sargas, primenantis liūdnoką praeitį. Koplyčioje nebuvo net suolų tikintiesiems atsisėsti šv. Mišių metu. Sumanyta suvežti iš namų, kelis nereikalingus suoliukus iš senos mokyklos, užkelti paprastas neobliuotas lentas ant paprastų plytų ir uždengti lovatiesėmis. Tik po gražių keliolikos metelių pavyko gauti niekam jau nereikalingus suolus, suvežtus iš kelių bažnyčių.

2014 m. kaimo seniūnė Elena Vailionienė su Taurusiškių kaimo ūkininku Juozu Kmieliausku nuvyko pas kleboną Česlovą Baganą prašyti leisti užbaigti koplyčios statybos darbus. Klebonas iš karto pritarė tokiam žmonių prašymui. Be veikliausių Vidugirių ir aplinkinių kaimų gyventojų pastangų, didžiausią ir sunkiausią koplyčios baigiamųjų darbų žingsnį žengė vikaras kun. Marius Talutis. Finansiškai rėmė visi, kas galėjo ir norėjo. Tai buvo ne tik savo krašto, bet ir tolimose šalyse gyvenančių lietuvių piniginės (ir ne tik) aukos. Per aštuonias dienas baigiamųjų darbų savanoriai sukalė medinį balkono turėklą. Po kelių savaičių Petras Stoskeliūnas pradėjo kloti marmuro plokščių grindis. Netrukus šviesias grindis papuošė raudonas kilimas, kurį padovanojo Amerikos lietuvė Vida Kunčienė. Vėliau sienos buvo perdažytos, metalinis sijų kryžius perneštas į koplyčios vidų, pagamintas medinis Gedimino stulpus simbolizuojantis altorius (jį atliko Jonas Stankauskas). 2016 m. susirūpinta koplyčios įgarsinimu ir išorine išvaizda.

2018 m. vasario 3 d. į koplyčią atkeliavo iš Vengruvo (Lenkijoje) Kruševskių (Kruszewscy) šeimos varpų liejyklos varpas. Tai buvo Juozo Kmieliausko ir jo šeimos dovana koplyčiai. Kadangi kiekvienas varpas privalo turėti vardą – aukotojai pavadino šv. Juozapo vardu. Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio proga varpas buvo įkeltas į koplyčios fasado nišą ir pirmą kartą suskambo 2018 m. vasario 16 d. Tų pačių metų balandį koplyčios sienas papuošė Mindaugo Pauliuko iš Jurbarko nutapytos Kryžiaus kelio stotys. Netrukus ant sienų pakabinti seni metaliniai kryžiai, koplyčios globėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas.

2019 m. Punsko parapijos vikaru tapo Povilas Slaminis. Jis labai greitai susipažino su bendruomenės gyvenimu, siekiais ir norais. Jau 2020 m. kartu su kaimo aktyviausiais gyventojais ir Punsko medienos meistru įvedė nemažai pokyčių koplyčioje: išdažė zakristiją, pagamino naujus medinius baldus (stalą, spintą), atliko glaistymo ir dažymo darbus presbiterijoje, sukūrė kompozicijas Lietuvos šventiesiems ir palaimintiesiems. Galiausiai koplyčioje buvo pastatytas naujas altorius ir ambona. Kaip pats vikaras yra sakęs, visa tai nebūtų įvykę, jeigu ne didžiulis klebono palaikymas ir darbštūs kaimų žmonės. Kelerius metus trukusius darbus vainikavo visų laukta koplyčios konsekracija, į kurią suplūdo tikintieji iš kelių parapijų.

15.30 val. prasidėjusiose iškilmėse dalyvavo 15 kunigijos atstovų. Koplyčioje skambėjo pakviesto Punsko bažnyčios choro balsai ir vargonininko valdomo instrumento aidas. Atliekamų giesmių grožį pagyrė pats vyskupas. Iškilmėse negalėjo pritrūkti kaimo seniūnės E. Vailionienės kalbos. Ji trumpai supažindino visus su koplyčios praeitimi ir konsekracijos svarba jos ištikimai bendruomenei. Pirmiausia vyskupas pašventino altorių, visas keturias koplyčios sienas ir tikinčiuosius. Atėjo laikas vyskupo pamokslui. Atkreiptas dėmesys į koplyčios stogo formą, kuri krenta į akį kiekvienam, pravažiuojančiam pro šią šventovę. Prilygino ją prie trijų palapinių, kurios minimos Mato evangelijoje. Jėzaus mokinys Petras, užkopęs į kalną, tarė Viešpačiui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Iš tiesų gera būti šioje koplyčioje, kuri nepaisant visų laiko sunkumų išliko, užaugino kelias krikščionių kartas ir toliau kviečia kopti į kalną bendrai maldai su Dievu. Vyskupas kalbėjo apie pašauktųjų iš šio lietuviško kampelio kunigystei trūkumą. Šią problemą galima išspręsti tik stipraus tikėjimo šeimose. Mat visuomet toks asmuo geriausiai supras gimtojo krašto žmones ir mokės pritraukti juos prie Bažnyčios. Susirinkusioms koplyčioje šeimoms linkėta nepamesti Dievo bet kurioje gyvenimo atkarpoje, o suklydusius stengtis sugrąžinti prie Jėzaus. Naujai pašventinta vieta to labiausiai reikalauja.

Būtina paminėti, kad iškilmes gražiomis spalvomis numargino Vidugirių mokyklos mokiniai, kurie ne tik aktyviai dalyvavo šventėje, bet ir puošė gražiais lietuvių tautiniais kostiumais. Labai jaudinantis momentas buvo paties altoriaus pašventinimas: vyskupas ant altoriaus išpylė  aliejų, darydamas penkis kryžiaus ženklus. Tuo pačiu aliejumi paženklinti keturi ant koplyčios sienų pakabinti konsekraciniai kryžiai. Vėliau šventovę pripildė ant altoriaus padėtame aukure deginamų smilkalų kvapas. Po šių apeigų altorių papuošė nauja staltiesė, didelės vaško žvakės ir žydinčių baltų gėlių pintinė. Netrukus kaimo mokyklos mokinukai į vyskupo rankas atidavė aukos liturgijai naudojamus daiktus, o paskui juos einančios kaimo gyventojos padovanojo lietuvišką šakotį ir arnotą – puošniausią liturginį rūbą, kurį dėvės Vidugirių koplyčioje šv. Mišias atnašaujantys kunigai. Kiek vėliau kaimo bendruomenės atstovai padovanojo svečiams baltų gėlių puokščių už atvykimą, prašydami iškilmių pabaigoje suteikti palaiminimą. Vyskupas ne tik suteikė palaiminimą, bet ir priminė dar vieną svarbų konsekracijos užbaigimo momentą – koplyčioje susirinkusieji turi pabučiuoti ką tik pašventintą altorių. Žmonės plūdo prie altoriaus, melsdamiesi, bučiuodami ir dėkodami už sulauktą koplyčios pašventinimą.