„Laisvės kelias”

Petras Maksimavičius

Prieš trisdešimt metų visai ne savo noru kelis kartus teko būti Gardine. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Sovietų Sąjungai įvedus ekonominę blokadą sienos užsidarė. Tie, kurie tuo metu studijavome Lietuvoje, kad ją pasiektume, turėjome keliauti traukiniu per Balstogę ir Gardiną. Gerai, kad ilgai tai netruko. Lietuva apgynė nepriklausomybę, o baltarusiams sekėsi prasčiau. Žinoma, Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos negalima lyginti su tuo, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Tai visai kiti dalykai. Tačiau atsimenu ano meto baltarusių pastangas ištrūkti iš sovietinės erdvės ir stiprinti savo tautinę tapatybę. Tai kartais sukeldavo galvos skausmą istorikams. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriai stebėdavosi, kai į Vilnių atvykę Baltarusijos istorikai vienareikšmiai sakydavo, kad Vilnius tai baltarusių miestas, o Mindaugas ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai – ne lietuvių, o baltarusių valdovai. Taip bandyta telkti baltarusius, tautiškai ugdyti, skatinti vartoti gimtąją kalbą, grąžinti primirštas tradicijas. Galima tikėtis, kad paskutiniai įvykiai Baltarusijoje neišvengiamai paskatins baltarusius sugrįžti prie minėtų klausimų, kadangi permainos yra neišvengiamos, o jaunoji karta vis labiau norės ieškoti savo ištakų.

Nusprendžiau parašyti apie Baltarusiją dėl kelių priežasčių. Prieš trisdešimt metų matėme Lietuvos atgimimą, todėl norėtųsi, kad ir baltarusiai pajustų tikrąjį atgimimą, kurio metu išsiveržia daug teigiamos energijos ir nuveikiama nemažai prasmingų darbų. Norėčiau taip pat be jokių biurokratinių kliūčių vėl nuvažiuoti į Gardiną – taip kaip šiandien keliauju į Druskininkus ar Lazdijus. Atgimusi Baltarusija labai reikalinga ir Lenkijoje gyvenantiems baltarusiams, kurių nemažai pažįstame ir su kuriais daug metų bendraujame per įvairius susitikimus ar festivalius. Beje, jie dažnai pabrėždavo, kad pavydi Lenkijos lietuviams gebėjimo susitelkti, kurti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, ugdyti tautinį sąmoningumą. Čia yra šiek tiek tiesos, tačiau tai lėmė ne tiek lietuvių charakterio bruožai, kiek tikėjimas Lietuvos ateitimi ir istorinė atmintis. Todėl manau, kad Lenkijos baltarusiai taip pat nusipelnė turėti savo Baltarusiją.

Neseniai Baltarusijos valdžia Lenkijos baltarusių sąjungos pirmininką ir savaitraščio „Niwa“ redaktorių Eugeniušą Vapą (Eugeniusz Wappa) paskelbė nepageidaujamu asmeniu Baltarusijoje bei anuliavo jam neterminuotą įvažiavimo vizą. Tai sunkiai įsivaizduojamas sprendimas baltarusių tautinės mažumos Lenkijoje atžvilgiu. Jau daug kam užkirstas kelias įvažiuoti į šalį. Tai rodo valdžios silpnumą ir kartu patvirtina, jog permainos Baltarusijoje neišvengiamos – jos anksčiau ar vėliau įvyks.

Prasidėjus protestams Minske pasinaudojau puikia proga ir įsijungiau baltarusiškus televizijos kanalus (transliuojamus iš Minsko ir iš užsienio). Įdomu buvo klausytis komentarų minėta tema. Atmetus tiek vienų, tiek kitų transliuotojų propagandinį foną į akis krenta keli specifiniai dalykai. Baltarusijos vadovo aiškinimai apie protestų priežastis ir protestuotojų apibūdinimai (išgamos, recidyvistai, samdiniai ir pan.) šiurpina. Pasakojimai, kad jam pasitraukus iš valdžios bus išžudyti visi dirbantieji valdžios aparate ir jėgos struktūrose, skamba dar baisiau. Tačiau kalbėjimas apie jo tėvišką meilę kiekvienam baltarusiui arba apie jo sūnus, pasiaukojamai dirbančius prezidento kanceliarijoje, atskleidžia neslepiamą diktatorišką mentalitetą. Dėl vieno A. Lukašenka teisus. Tai sako ne tik jis, bet ir nepriklausomi televizijos kanalai. Protestus po prezidento rinkimų Baltarusijoje paskatino Covid-19 pandemija, tačiau jos vaidmuo buvęs kitoks, nei galėtumėme iš anksto prognozuoti.

A. Lukašenka duodamas interviu rusų žurnalistams pastebėjo, kad didžiąją protestuotojų dalį sudaro iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų Europos valstybių pandemijos metu „išguiti“ baltarusiai. Jo žodžiais sakant, užsidarius sienoms ir sulėtėjus ekonomikai Vakarų šalys „išgrūdo“ baltarusius namo. „Tai jauni, darbingi baltarusiai, dažnai studentai. Jie grįžo į Baltarusiją, bet jų smegenys jau buvo praplauti“, – kalbėjo Lukašenka. Be kita ko, pagąsdino rusų žurnalistus, kad jeigu „grius“ Baltarusija, tai amerikiečiai įžengs į Rusiją, kas sukėlė šypseną net vieno žinomiausių Rusijos propagandinių televizijos kanalų žurnalistams. „Ir ką tie amerikiečiai veiks Rusijoje?“ – ironiškai replikavo žurnalistas.

Lukašenkos nuomonei apie Covid-19 poveikį permainoms Baltarusijoje pritaria ir jau minėtas Lenkijos baltarusių sąjungos vadovas E. Vapa. Jo teigimu, pastaruosius kelerius metus Baltarusijos valdžia netrukdė baltarusiams keliauti po pasaulį. Nemaža dalis jų tuo pasinaudojo, susirasdami darbą Vakarų Europos valstybėse. Valdžia norėjo laimėti dvigubai. Išvykusieji politiškai netrukdė šalies viduje, o papildomai dar siųsdavo sunkiai uždirbtus pinigus savo šeimoms ir taip kėlė visų piliečių pragyvenimo lygį. Viskas pasikeitė prasidėjus pandemijai. E. Vapa mano, kad pandemijos metu į Baltarusiją galėjo grįžti apie 600.000 ar net 1 mln. Baltarusijos piliečių. Žinoma, daugelis jų galbūt nesidomi politika ir anksčiau nekėlė politinių reikalavimų, tačiau kai palygina tvarką šalies viduje, žiniasklaidos kokybę ar pragyvenimo lygį Baltarusijoje ir svetur, nori permainų.

Taigi Baltarusija keisis. Net pats šalies prezidentas viešai pripažįsta, kad neturi jokių galimybių ilgainiui užblokuoti interneto, socialinių tinklų ar iš „artimo užsienio“ transliuojamų televizijos ir radijo laidų. Baltarusijoje užaugo naujoji karta, kuri jau ne tik pamatė pasaulį, bet ir naudojasi visomis globalaus pasaulio keitimosi informacija priemonėmis. Būtent dalijimasis informacija, viešumas ir lems pokyčius.

Lietuva ir Lenkija jau įvedė sankcijas Baltarusijos valdžios aukščiausiems pareigūnams. Europos Sąjungos institucijos kaip paprastai sprendimus priima vangiai. Ypač malonu, kad lenkų žiniasklaidoje daug kalbama apie Lietuvos lyderystę siekiant sustabdyti smurtą Baltarusijoje ir pradėti taikų dialogą. Jeigu reikalai greit pakryptų šia linkme, tai būtų didelis Lietuvos ir mūsų visų laimėjimas. Ar įvestos sankcijos dėl smurto naudojimo ir taikių protestų malšinimo turės kokios nors įtakos Baltarusijos valdžios sprendimams, sunku pasakyti. Jos ne visada duoda tokių rezultatų, kokių tikimasi. Vienas baltarusių literatas šmaikščiai patarė Vakarų Europos gyventojams, kaip galima paveikti dabartinę Baltarusijos valdžią: „Uždarykite sienas. Neleiskite baltarusiams išvažiuoti į Vakarų Europą ir po kelių mėnesių jie sukils su dviguba jėga.“ Gal čia ir yra šiek tiek tiesos.