Trumpalis

Jurgita Stankauskaitė

Bobų vasaros dienos tai puikus metas pasimėgauti paskutiniais šiltais saulės spinduliais. Tai tarsi paskutinis gamtos ir mūsų pasispardymas prieš rudenį, kuris visada gali užklupti permainingais orais. Nors dabar sakoma, kad sulaukiame gana gražaus, sauso, saulėto ir šilto rudens laikotarpio, vis tiek kirba mintis, kad vieną rytą galime pabusti po pilkų debesų užuolaidomis užtrauktu dangumi. Be to, tikriausiai šį straipsnį skaitysite, kai bobų vasara bus praėjus, o ir orai bus nupūtę visus gražius vasaros prisiminimus.

Šiuo metu mano baltus popieriaus lapus skersai ir išilgai lipdo lipnūs voratinkliai, tad negaliu nerašyti apie bobų vasarą, kuri dar nei vienais metais manęs nenuvylė. Yra gražu. Saulei leidžiantis kiekvienas gamtos lopinėlis primena idiliško gyvenimo pasaulį. Nors mums iki tokio toli, o gal jo iš viso nėra (?), galime patys jį susikurti. Bent kelioms minutėms. Ir šiek tiek pasvajoti, prisiminti, pagalvoti, pamąstyti. Ir tegul ant veido limpa skraidantys vorų siūlai.

Ant tuščių popieriaus lapų nutūpė laumžirgis ir pažvelgęs į netoliese stovinčią seną trobelę, priminė senus, nerašytus istorijos puslapius. Aptrupėjusius, nelabai ryškius, o man visiškai svetimus. Juos atkurti galėjo tik to paties kaimo gyventoja. Garbingo amžiaus moteris, kuri Trumpalio kaime gyvena daugiau kaip 50 metų.

Paribio arba žmonių, gyvenančių ant ribos, gyvenimas skiriasi nuo visų kitų kasdienybės. Čia negalioja platus žvilgsnis į keturis pasaulio kampus. Visuomet vienas kampas susidurs su apribojimu, kurio pagal šiuolaikines sąlygas neturėtų būti, tačiau atmintis ir patirtis pastato nematomą, jaunesnėms kartoms neįsivaizduojamą sieną. Kalbant apie skirtumus, reikėtų patikslinti, jog paribio lietuvių gyvenimas iš šiandieninės perspektyvos buvo labai įdomus, o kartu ir keistas prieš kelis dešimtmečius, kai Lietuva tik svajojo apie laisvę ir nepriklausomybę. Tuomet, kai visi linkėjo Tėvynei išsivadavimo, mūsų krašto kaimo žmonės, kuriems iki akstinuotų vielų sienos pakako žengti kelis žingsnius, matė daugiau nei mes, tolimesnių Lenkijos lietuvių kaimų žmonės. Apie tai ir dar daugiau yra rašęs pats Juozas Vaina 1986 m. „Aušroje“: „Po 1920 metų tarp Seinijos ir Lietuvos atsirado siena. Atrodytų, kad tai neįveikiama kliūtis. Buvo betgi kitaip. Kultūros namų tada nebuvo. Bernai antradieniais, ketvirtadieniais, o kartais ir šeštadieniais, jeigu giedras vakaras, vasaros metu susirenka dažniausiai ant kelių kryžkelių ir sau padainuoja bent jau iki 23 valandos, jeigu ne ilgiau. Taip ir dainuodavo jaunimas tiek vienoje, tiek ir kitoje sienos pusėje. Jeigu toksai susirinkimas vyksta vieno ar dviejų kilometrų nuotolyje nuo sienos, dainos garsai nuskamba ir per sieną. Kartais būdavo taip, kad vieną dainos posmą nugirsdavai iš vienos, o kitą iš kitos sienos pusės. Tokiu būdu dainos ir vėl plisdavusios.“ J. Vaina, analizuodamas šiame krašte dainuojamų dainų kilmę, paminėjo fenomenalų dalyką – dainų perdavimą į vieną ir kitą sienos pusę. Šis kultūriškai svarbus momentas priminė tai, kas kadaise vyko Trumpalio kaime – kitapus Seinijos. Nors dabar Trumpalis yra labai mažas kaimas, skaičiuojantis vos kelis kaminus, didesnė jo dalis liko už ribos, kaip vietiniai pasakytų, „kitoj pusėj ažaro“.

Vyriausia kaimo gyventoja yra pasakojusi, kad Lietuvą valdant sovietams, šienapjūtės metu visas pasienis aidėdavo nuo plakamų dalgių ir dainų. Anot jos, „seniau nebuvo tep, kap dabar, kad visa poežerė krūmais ir medžais užaugus. Va ca, kur dabar aglės auga ir ciej beržai, nebuvo nieko. Grynas laukas. Žolė augo ir ca suvaryci žmonės jų pjovė“. Atrodytų, kad šiapus ir anapus lietuviai galėjo bendrauti, bet buvo kitaip. „Suvaro tuos žmonis ruskiai ir pilnevoja. Nei tu prie jų nepriaisi, nei jiej prie tavį nepriais. Norėtai pašnekėc, alia gi negali. Bėdos prisišaukc? Niekam jos ir ca nebrokavo“, – pasakojo pašnekovė. Nors moteris kalbėjo apie žymiai vėlesnius laikus, nei minėjo J. Vaina, tačiau čia svarbus pats faktas, kaip prasilenkdavo lietuvių gyvenimas paribyje. Ji puikiai prisimena, kaip laukuose triūsiantys žmonės gražiai dainuodavo. „Kap jiej vienas su kitu negalėj pasišnekėc, ba jai cik katris prastara žodžį, tai tuoj karaivis priėjis tį kų aiškina rusiškai. O kas jiem buvo likį? Cik dainuoc, tai tokiu būdu nor pasišneka, o ir darbas langviau ir graicau nuveina. Oi, kap lietuviai gražai dainuodavo… Gražu ir malonu būdavo klausyc. Labiausia visas kaimas skambėjo, kap ciej žmonės po darbų an kalno armoniku graidavo ir dainuodavo. Išaini sau cykų vakarų ir klausai. Niekas dainom netrukdė. Nebuvo traktorų, tai niekas aplinkui neburzgėjo. Cik dainos girdėjosi“, – į malonius prisiminimus pasileidusi kalbėjo moteris. Pasirodo, kad kitoje ežero pusėje ant kalno stovėjo kareivių postas, prie kurio pavargę nuo darbų lietuviai rasdavo poilsį lietuviškose dainose, kurių ir rusams patikdavo klausytis.

Būdavo atvejų, kai prie pat sienos besiganantys Trumpalio kaimo žmonių gyvuliai imdavo ir nutrūkdavo nuo virvės. Tie pasileisdavo į Lietuvos pusę. „Ir kų daryc? Sienos neperaisi, ba geruoju cikrai nepasibeigs. Iš pradzų bijojomės, kad jau mūs turto neatgausim, alia, žūrėk, jau atvaro karaiviai ir palaidza in mūs pusį. O būdavo, kad netyča gyvulį per arci sienos pririši ir nugrauža kokį kampukų Lietuvos pusėj. Tuoj apžūro karaivis ir, žūrėk, ištraukia kuolų ir perriša arcau mūs pusės. Ne cik gyvulius stebėj. Ir mūs žūrėj, kad nor per arci nepriaitum, ba tuoj rėkdavo rusiškai, kad nušaus. Kad ir kap būtai norėjis, tai su tom šienų grabojancom moterim nebūtai galėjus žodzais paskeisc.“

Trumpos istorijos žodžiai, kaip tas bobų vasaros voratinklis, ėmė ir greitai prilipo prie lapo. Nors buvo kupinas įtrūkimų ir nutrūkusių minčių, tačiau leido bent kiek prisiliesti prie negirdėtų ir niekur neužrašytų Trumpalio kaimo gyvenimo prisiminimų. O gal bus jų ir daugiau? Kas žino, kas kitąmet prilips prie lipnaus vasaros atodūsio voratinklio…