Rytis Motiejūnas

Šie metai baigiasi dar nė neprasidėję. Pavasarį viską sujaukė Covid-19 epidemija. Jai kiek atslūgus, pasibaigė vasara ir virusas grįžo su neregėta jėga. Kol dauguma pasaulio valstybių ypač Europoje fiksuoja naujus užsikrėtusiųjų rekordus, Kinija aną savaitę pranešė apie naują „rekordinį“ dienos ligonių skaičių – 42 žmones… Europos problemų fone tai atrodytų juokinga, jei mums nebūtų liūdna.

X X X

Seimo rinkimai šiemet vėl pasibaigė valdžios pasikeitimu. Lietuviai nuo pat 1990 m. baudžia turimą valdžią jos neperrinkdami. Šįkart rinkimų švytuoklė pasisuko dešinėn, išvesdama priekin Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, Liberalų sąjūdį ir naujai sukurtą kraštutinai liberalią Laisvės partiją. Skaitytojui reikėtų priminti, kad, skirtingai negu Lenkijoje, kur konservatoriai (PiS) ir liberalai (PO) yra nesutaikomi priešai, visos trys Lietuvoje laimėjusios „dešiniosios“ partijos esą iš esmės liberalios, nors Tėvynės sąjunga dar skelbiasi ir krikščionybės rėmėja. TS liberalumą atspindi ir jos nuosaikumas naujųjų „euronormalumų“ (Stambulo konvencija, seksualinių mažumų klausimas) klausimu, ir nenoras pyktis dėl tautiškumo-kosmopolitizmo diskusijoje. Prisiminkime spengiančią G. Landsbergio tylą kilus triukšmui dėl pliažo prie buvusių sovietinio saugumo rūmų Vilniuje. Mat nenorėta erzinti sostinės mero R. Šimašiaus, kuris irgi yra Laisvės partijos narys ir vienas jo steigėjų. Bet kai pagalvoji – Laisvės partija pati savo pavadinimu provokuoja žmones. Laisvės nuo ko? Laisvės dėl ko? Juk formaliai esame laisvi jau tris dešimtmečius, o laisvė vien dėl laisvės dvelkia anarchija. Laisvė nuo įsipareigojimų? Laisvė džiaugtis? Žinoma, laisvė nėra blogis pats savaime, bet ji turėtų būti prasminga, o ne apsiriboti lengvų narkotikų legalizavimu ar vaivorykštiniais paradais.

Kaip visada nutinka dešiniųjų pergalės atvejais, šiemet į rinkimus atėjo mažiau nei pusė – tik 47 % rinkėjų. Todėl senosios valdžios gerbėjai suskubo prikaišioti nugalėtojams, kad net lyderių – TS sąrašas tegavo ketvirtį atėjusiųjų balsų, t. y. už juos balsavo kiek daugiau nei 12 % visų rinkėjų, arba kas aštuntas Lietuvos pilietis. Pridėjus prie to dvi liberalų partijas, šis skaičius pakyla iki 19 % piliečių. Suprantamas R. Karbauskio gerbėjų apmaudas. Bet jei jau tokie rezultatai, tai kodėl balsuoti neatėjo buvę jo rėmėjai? Rinkimų rezultatą faktiškai nulėmė Kauno ir Vilniaus vienmandatės rinkimų apygardos, kur valstiečių kandidatai negavo nieko, pralaimėjo ir premjeras S. Skvernelis (Vilniuje), ir sveikatos apsaugos ministras A. Veryga (Kaune). Ir jei Vilnius nestebina (I. Šimonytė Antakalnyje laimėjo 60 % balsų jau pirmajame rinkimų ture), tai kauniečiai šiemet persigalvojo – 2016 m. ten nugalėjo tik G. Landsbergis, o šiemet 6 konservatoriai ir „laisvietis“ M. Matijošaitis, beje, visai ne mero giminaitis. Bet komentatoriai kikena – pasirodo, pergalę gali nulemti vien skambi pavardė.

Bendra daugumos gautų mandatų skaičiaus dalis, palyginti su 2016 m., apsivertė į kitą pusę. Anuomet LVŽS turėjo 54 mandatus (laimėjo 35 vienmandatėse apygardose), o konservatoriai 31, dabar konservatoriai turi 50, valstiečiai 32. Tada valstiečiams daugumai užteko (kadencijos pradžioje) dar neskilusių socialdemokratų balsų, dabar TS turės draugauti su liberalais, kartu turėdami 74 (50+13+11) vietas. Startui to užteks. O kas toliau? Kokių nors papildomų rezervų jie turi nedaug. Socialdemokratai, kurių lyderis G. Paluckas, vis dar perskaičiuoja savo balsus Utenoje (pralaimėjo savo oponentui konservatoriui 5 balsais), draugauti nerizikuos. Neaiški darbiečių pozicija, bet čia lemiamas žodis priklauso jų vadovui. Pavieniai Seimo nariai, laimėję vienmandatėse, vargu ar ryšis tokioms draugystėms. Juk nei Biržų meras V. Valkiūnas, nei buvęs Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas R. Žemaitaitis dešiniųjų nemėgsta. Ką jau kalbėti apie visų keiktą P. Gražulį, nepaisant pajuokų sugebėjusį laimėti Gargžduose.

Rinkimų netikėtumu tapo ne tik silpnokas Socialdemokratų partijos (13 vietų, dar 3 vietas gavo atskilėliai socialdarbiečiai) pasirodymas, bet ir V. Uspaskicho Darbo partijos sugrįžimas. Ankstesniuose rinkimuose jau palaidota partija dabar turės 10 vietų, 9 iš kurių gavo sąrašu. Pats partijos vadovas sėdi Europarlamente ir į Lietuvos seimą kol kas grįžti nežada, bet partiečio pergalė vienmandatėje apygardoje Telšiuose turėtų nutildyti tuos, kurie tarp darbiečių rėmėjų mato tik rusakalbius šalies gyventojus. Neteisūs ir tie, kurie laidoja Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA), nepasiekusią sąrašinio barjero ir turėsiančią tik 3 vietas, gautas vienmandatėse apygardose Rytų Lietuvoje. Visi, kas moka skaičiuoti, supranta, kad tautinių mažumų populiarumo ribos beveik sutampa su gyventojų dalimi šalies mastu (maždaug 12–15 %), ir kituose rinkimuose V. Tomaševskio partija gali sėkmingai grįžti į „seiminių“ partijų gretas. Taip jau yra buvę…

Reikėtų aptarti ir mūsų regionui artimesnes Dzūkijos ir Suvalkijos rinkimų apygardas. Nors konservatoriai ir stengėsi, jų laimėjimai šitoje Lietuvos pusėje yra kuklūs. Visur nugalėjo valstiečių-žaliųjų ir abiejų rūšių socialdemokratų kandidatai. Išimtimi čia tapo Marijampolė, nes mieste triumfavo konservatorių kandidatas (ar kas pamena, kad ten tokie yra laimėję?), o Alytuje nugalėjo save iškėlęs V. Bakas, praeitos kadencijos viduryje triukšmingai susipykęs su savo partijos vadovu R. Karbauskiu. O Vilkaviškis liko buvusio socdemų vadovo, dabar tapusio Žaliųjų (nepainioti su valstiečiais-žaliaisiais) partijos kandidatu, A. Butkevičiaus tvirtove.

X X X

Jokių išvadų iš ankstesnių rinkimų nepadarė vadinamosios tautinės ir patriotinės partijos. Jau daug metų jos nieko nelaimi dėl to, kad nesugeba susitarti tarpusavy. Kaip po rinkimų kandžiai pažymėjo vienas komentatorius, vis lipama ant to paties grėblio. Sudėjus keturių ar penkių tokių partijų rėmėjų balsus, lengvai būtų pasiektas koalicijoms reikalingas 7 % rinkėjų barjeras, reikalingas balsuojant partijų sąrašais. Atrodo, kad tautinių-patriotinių partijų idėjos neblogos, aktualios, bet jos vis neranda gausesnio rinkėjų pritarimo. Bet kas kaltas? Totali didžiosios žiniasklaidos kanalų cenzūra ir „didžiųjų“ partijų panieka? Ar tiesiog daugelio tokių organizacijų vadovų pasipūtimas ir arogancija, skelbiant save ir tik save vieninteliais ir pačiais teisingiausiais pranašais? Nemokėjimas susitarti, nusileisti vienas kitam, nesugebėjimas suprantamai ir patraukliai pristatyti savo minčių paprastiems piliečiams, nepripratusiems prie akademinio pasakojimo stiliaus?

X X X

Nugalėtojų sąrašo lyderė I. Šimonytė pareiškė, kad naujoji Vyriausybė bus formuojama pagal aukščiausius moralinio skaidrumo principus, atsižvelgiant į kandidatų kompetenciją. Pagirtinos intencijos! Beje, prieš 4 metus panašiai kalbėjo R. Karbauskis. Kuo tai baigėsi, puikiai atsimename. Tačiau kokios bebūtų geros rinkimų laimėtojų intencijos, jos ne visada sutampa su realybe. Iš rinkimus laimėjusių trijų partijų kandidatų daugiausia tinkamų žmonių turi Tėvynės sąjunga. Likusios dvi liberalų partijos iškilesnių asmenybių neturi. Žinoma, galima būtų formuoti vyriausybę ir ne iš Seimo narių, bet ar daug norinčių atsirastų pakeisti, pvz., ministrą A. Verygą? Kalbama, kad Liberalų sąjūdžio vadovė V. Čmilytė bus Seimo vadovė, o jos bendrapartietis S. Gentvilas norėtų būti aplinkos ministru. Bet dar net nepasiūlius šios kandidatūros jau piestu stoja miškų gynėjai – abu Gentvilai (jaunasis ir senasis) yra dideli miškų kirtimo mėgėjai. Tai ir nenuostabu – juk patys valdo nemažus jų plotus… Bet kokį ministrą gali pasiūlyti naujoji Laisvės partija? Juk daugelis jos atstovų tėra baigę tarptautinių santykių mokslus, o ten, kaip žinia, temoko vykdyti Briuselio vadovų direktyvas. Tiesa, ji turi buvusį Vilniaus universiteto rektorių, bet jis šiemetiniuose rektoriaus rinkimuose nepateko net į antrąjį rinkimų ratą… Naujoji partija labai aktyviai reiškiasi įvairių mažumų gynimo, marihuanos dekriminalizavimo ir reikalavimo didinti imigraciją klausimais. Bet tai, kaip sakoma, dviejų–trijų klausimų partija. Ką ji veiks, kai jos reikalavimai bus išpildyti? Beje, naujojoje Laisvės partijoje yra ir lenkų tautybės teisininkė, kuri jau pareiškė nagrinėsianti lenkų tautinės mažumos problemas: lentelių, įrašų pasuose ir panašiai. Matyt, ankstokai džiaugiasi V. Tomaševskio nekentėjai – galvos skausmo išgalvotų tautinių mažumų problemų sprendėjai naujame Seime gali sukelti net daugiau nei senoji LLRA gvardija, kurios daugumą sudarė senųjų sovietinių aukštųjų mokyklų absolventai.

X X X

Kol kas nueinanti ir ateinanti valdžia bara viena kitą dėl (ne)padarytų darbų. Visi kalba apie pandemijos sukeltus rūpesčius. Gal A. Veryga ko ir nepadarė iki galo, bet labai jo keikti nereikėtų. Juk tokie iššūkiai pasitaiko kartą (tikėkimės, kad jie nebus dažnesni) per šimtmetį, todėl naivu tikėtis, jog naujoji valdžia lyg burtų lazdele mostelėjus panaikins užkratą. Nors visiems tie karantinai ir pabodo… Prezidentas G. Nausėda vėl prabilo apie gerovės valstybės kūrimą, ko turėtų siekti naujoji valdžia. Tikėkimės, kad tai neliks vien tušti žodžiai. Sėkmės ir stiprybės visiems!