Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Išsipildė blogiausi sapnai. Sulaukėm antrosios pandemijos bangos. Gal dalis mūsų tuo netikėjo, laikė politikų gąsdinimais, tačiau didėjantis užsikrėtusiųjų Covid-19 skaičius vedė prie scenarijaus, užpuolusio visuomenę ankstyvą pavasarį. Tikriausiai neturėjome tokio psichinio šoko, kokį teko patirti kovą. Nenuostabu, juk kūnas ir protas nenoriai priima iš aukščiau nustatytus apribojimus. Laisvės siekis yra stipresnis už viską, tad sudėtinga įsikalinti tarp keturių sienų ir skaičiuoti nukritusio lubų tinko lopus. Kitokia padėtis yra nuosavus namus turinčiųjų, o ką sakyti apie butuose arba bendrabučiuose gyvenančius? Ir čia susiduriame su kitokios istorijos realijomis. Kuris iš mūsų pagalvojo, kaip šiuo metu laikosi studentai? Prisiminus savo studijų laikus, šiandienė situacija nepavydėtina.

Atsimenu, kaip pirmaisiais mano studijų metais nauja aplinka buvo ne tik bauginanti, bet ir kartais iki ašarų nemaloni. Viskas buvo svetima, nepažįstama, kas dieną vertė jausti stresą ir baimę, o susirasti draugus minioje prilygo nepasiekiamam iššūkiui. Kalbant apie paskaitų metu perduodamos informacijos kiekį, jaučiausi taip, lyg turėčiau pasiduoti žinių jūrai ir pakelti baltą vėliavą. Kas dieną kildavo milijonai klausimų dėstytojams. Nuoširdi jiems užuojauta ir pagarba už kantrybę pakelti po paskaitos užsipuolusio pirmakursio balbatuojantį liežuvį. Nors ir sakydavo, kad „galite mums klausimus rašyti elektroniniuose laiškuose“, niekas neatstodavo tiesioginio kontakto su dėstytoju. Būdavo, kad raštu sunku sulipdyti klausimą, todėl dauguma braudavosi į dėstytojų kabinetą, prašydami išklausyti jų nerišlių sakinių ir dar sunkiai suvaldomos kūno kalbos pagalba dėstomų minčių. Palaipsniui viskas stojo į savo vėžes: atsirado kurso draugai, nuolatinis gyvas bendravimas su studentais renginiuose, projektuose, po paskaitų, geriant karštą vyną su apelsinais ir skaitant kūrinių ištraukas. Dalyvavimas paskaitose tapo didžiausiu malonumu: virė bendravimas, grupinis darbas, abipusis palaikymas. O papildomos veiklos po paskaitų pasirinkimas neturėjo ribų. Studentas galėjo įsilieti į visiškai kitokios kultūrinės veiklos ir ją sudarančių asmenų erdvę. Gyvenimas bute siejosi su ramybe ir atsiribojimu, todėl didelė dauguma rinkdavosi bendrabučius, kuriuose po pietų atsiverdavo dar kitoks pasaulis. Neramus, šmaikštus, juokingas, bet kartu lavinantis, auklėjantis. Lig šiol sakau, kad bendrabutis mokina gyvenimo: atsakomybės, savikontrolės, kantrybės. Išmokti gyventi tarp svetimų žmonių, sugebėti su jais kalbėtis ir civilizuotai spręsti problemas yra neįkainojamas iššūkis, o kartu ir dovana ateičiai. Prieš keliolika metų pasiektų studijų pasaulis, atrodė, laimins visas kitas kartas. Niekas nesitikėjo, kad ateis laikas, kai anksčiau minėti dalykai bus ribojami arba visiškai nepasiekiami. Tai patvirtino keli pakalbinti mūsų krašto studentai, pasirinkę mokslus Lietuvoje arba Lenkijoje.

Beveik visi iš jų rudens semestrą pradėjo nuotoliniu būdu. Tik vienas atvejis – podiplominių studijų studentas teigė, jog savaitgaliais mokosi aukštosios mokyklos salėse. Jiems tereikia dėvėti kaukes ir laikytis 1,5 m atstumo. Šiek tiek juokaudamas prasitarė, kad nelabai kas paiso dažnai absurdiškų reikalavimų. Ar įmanoma koridoriuose laikytis reikiamo atstumo, kai visada kas nors praeis, ateis ko paklausti? Reikėtų nešiotis prieš save metrą arba pagalį, kuriuo būtų galima baksnoti nesaugiai priartėjusius. Neakivaizdiniu būdu besimokantiems nėra didelio skirtumo, ar esą apribojimai, ar jų nėra. Daugiausia reikia mokytis savarankiškai namuose, dalyvauti virtualiuose seminaruose, o darbo dienomis galima daryti kitokius dalykus, pavyzdžiui, dirbti ir kaupti patirtį. Kalbant apie darbo pasirinkimą tokiu metu vieni sako, kad nėra jokių problemų, kadangi siūloma nemažai nuotolinio darbo vietų, o kiti, įpratę kas dieną eiti į darbovietę, pavyzdžiui, kavinę arba užkandinę, kur nuolat bendraujama su klientais, tik laukia, kada bus atleisti iš darbo. Šiems piešiamas tik vienas scenarijus – sėdėti užsidarius bendrabučio mažame kambarėlyje ir dalyvauti virtualiose paskaitose bei, jeigu yra galimybė, dirbti nuotoliniu būdu. Pasirodo, kad viską galima nuveikti sėdint prie to paties stalo, prie kurio mokomasi, dirbama ir valgoma. Ar tai psichikai naudinga? Jų teigimu, tikrai ne. Anksčiau ar vėliau kantrybė ir motyvacija baigiasi, nes kaip ilgai galima egzistuoti vienoje patalpoje? Kaip pas mus sakoma, „raikia turėc gelažinius nervus“.

Studentai trokšta kontaktinio mokymosi, nes tada labiau įsitraukiama į paskaitų turinį, praktines užduotis. Nors dėstytojai privalo savo pranešimus įrašinėti, kad internetu būtų prieinami visiems studentams, ne viskas vyksta nuosekliai. Jeigu tik dingsta interneto ryšys, nepavyksta įsitraukti į seminarų diskusijas arba sunku pagauti nutrūkusio pokalbio mintį. Bendrabutyje mokytis šiuo atveju pasidaro sunkoka, pavyzdžiui, kai viename kambaryje sėdintiems studentams tenka vienu metu dalyvauti skirtingose virtualiose paskaitose ir atsakinėti į klausimus. Juk bendrabučio kambariais dalijasi ne to paties kurso studentai. Dažniausiai, beveik visada į vieną kambarį sutupdomas skirtingų kursų ir specialybių jaunimas. Taigi įvyksta visokiausių nesusipratimų ne tik mokantis, bet ir kasdienybėje. Jeigu vienas iš kambario draugų nuolat keliauja į miestą, susitinka su draugais, kitam nepatogu atkreipti dėmesį į draudimų laužymą ir kito sveikatai keliamą pavojų. Ne visada sėkmingai pavyksta susitarti, o jeigu pavyksta – yra dar viena bėda. Dažnai bendrabučiuose kelių kambarių gyventojai turi bendrus tualetus, dušus ir virtuves. Čia išlaikyti higieną sunkoka. Nors valytojos dirba, neįmanoma po kiekvieno nuvalyti durų rankenų, todėl atsakomybė krenta ant studentų pečių. Vieni ją pakelia, o kitiems visiškai nusispjaut, kas ką daro ir mano. Taigi čia išlaikyti nepriekaištingą švarą nėra taip lengva. Bendrabutis tai įvairių pažiūrų, skirtingų charakterių jaunų žmonių gyvenamoji vieta, kurios vienuose aukštuose tvyro idealios sąlygos mokytis, o kituose priešingai – motyvacija mokytis krenta kaip rudenį temperatūra. Didesnė mano pakalbintų studentų dalis teigė, kad noras mokytis pandemijos metu labai sumažėjo. Nuotolinės paskaitos nėra tokios įdomios ir skatinančios mąstyti. Be to, jiems pasitaiko jose nedalyvauti, nes „atrodo, kad perskaitysiu paskaitos informaciją arba išklausysiu pranešimo vėliau“, bet kai to nepadaroma, kaupiasi žinių kiekis, kurį įsisavinti darosi vis sunkiau. Studentai ilgisi gyvo kontakto su darbui motyvuotu dėstytoju, kuris kaip variklis užveda jaunimą darbui ir skatina besivystančias smegenis mąstyti. Tačiau nereikėtų kaltės vien versti ant bendrabučio sąlygų ir pandemijos. Magistrantė teigė, kad ši situacija moko laikytis drausmės, savarankiškai planuoti dieną, prasmingai susidėlioti paros laiką. Ne paslaptis, kad daugumai namuose vis atsiranda kitų reikalų, užsiėmimų arba tiesiog auga noras patingėti, o ne dirbti, mokytis, tobulėti. Tik užsispyrę ir griežtai dienotvarkės besilaikantys studentai gali laisvai įveikti esamos situacijos iššūkį. Pagundų daryti ką nors kita nei mokytis yra labai daug, todėl pirmiausiai reikia, pavyzdžiui, išjungti telefoną, kurio pypsintys pranešimai labai vilioja nukreipti akis nuo konspektų. Patartina kiekvienam ieškotis atskirų darbui motyvuojančių dalykų.

Verta paminėti, kad nuotolinis mokymas ne vieną mūsų studentą parvedė į gimtojo krašto namus. Jis davė galimybę studijuoti iš bet kurio pasaulio krašto (kurį dabar pasiekti tikrai sudėtinga, nes keliavimas vis stipriau ribojamas). Namuose patogiau ir linksmiau. Suteikiama didesnė mokymosi erdvė, yra puikios galimybės mėgautis grynu oru savo kieme, taip pat susitikti su saviškiais. Žinoma, tai nėra dažni susitikimai, tačiau dažnai pasirodo, kad čia yra lyg ir saugiau… Bet ne iki galo yra taip, kaip atrodo. Nors susirgimų skaičius, lyginant su visos Lenkijos, tikrai minimalus, bet nei vienas negalime iki galo žinoti, kas iš mūsų gali būti susirgęs ir „pravaikščioja“ be jokių simptomų. Jeigu manome, kad susirgimų pas mus beveik nėra, nereiškia, jog turime atsipalaiduoti ir nesilaikyti saugumo reikalavimų. Mūsų studentai pastebėjo, kad pačiame Punske žmonėms trūksta atsakomybės, kai nedėvima kaukių viešoje vietoje ir teigiama, kad jokio viruso nėra. Niekada negalime žinoti, kas mūsų laukia tokiame ramiame kampelyje. Kaip sakoma, „cyli kiaulė gilių duobį knisa“. Kai kurie studentai pasakojo, kad dabar net rečiau grįžta į Punsko kraštą. Mieste, kur studijuoja, užsiima vis dar veikla po paskaitų, tad nelabai yra laiko ir noro grįžti pas tėvus, nes „kas žino, ką kada gali parsivežti“. Tokio nusistatymo ir mums reikėtų laikytis, nes tikrai negalime žinoti, kas tyko už kiemo kampo.