Petras Maksimavičius

Lenkijos nepriklausomybės dienos išvakarėse ant Seinų miesto centre esančio pašto įstaigos pastato sienos pakabinta lenta, kuri miesto gyventojams ir svečiams primins apie 1919 metų įvykius Seinuose. Tokių simbolių šiame mieste ir jo apylinkėje daug. Minint 80-ąjį vadinamojo Seinų sukilimo jubiliejų, 1999 m. Seinuose buvo pastatytas paminklas. Vėliau kelioms gatvėms ir žiedinėms sankryžoms suteikti sukilėlių, sukilimo vadų ar tuo metu demarkacijos liniją saugojusių pasieniečių dalinių vardai. Seinų bazilikoje pakabintos granito plokštės, kuriose iškaltos žuvusiųjų kovose su lietuviais pavardės, o Seinų muziejuje didelė dalis ekspozicijų skirtos 1919–1920 metų įvykiams atminti. Nemažai simbolinių paminklų galime pamatyti taip pat Seinų klebonijos užnugaryje ar Seinų ir Berznyko kapinėse.

Šį kartą nuspręsta pagerbti Tadeušą Katelbachą (Tadeusz Katelbach), kuris 1919 m. iš Varšuvos atvykęs į Suvalkus organizavo šio krašto prijungimą prie Lenkijos. Įrašas atminimo lentoje skelbia:

********************************************

TADEUŠUI KATELBACHUI

                  ATMINTI

                  1897–1977

Lenkijos jaunimo sąjungos „ZET“ veikėjui

Kresų sargybos draugijos nariui

Lenkijos karinės organizacijos nariui

Seinų sukilėliui

Išvadavus Seinus – pirmajam jų komendantui

Lenkijos senatoriui

Publicistui ir politiniam rašytojui išeivijoje

Lenkijos paštas             2020           Tautos atminties institutas

***********************************************

Kas tas Tadeušas Katelbachas? Kodėl Seinuose pakabinta jam skirta atminimo lenta ir kaip jis buvo susijęs su šiuo miestu? Kokios informacijos lentoje pasigendame ir kaip šis faktas gali pakeisti Seinų gyventojų požiūrį į „Seinų sukilimą“?

Niekada nuodugniai nestudijavau T. Katelbacho biografijos, jo nuveiktų darbų ar įsitikinimų, tačiau pabandysiu bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus. Juolab kad esu giliai įsitikinęs, jog absoliučiai daugumai Seinų gyventojų ši pavardė visiškai svetima ir nežinoma.

T. Katelbachas gimė 1897 m. Varšuvoje ir ten mokėsi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui įstojo į Lenkų karinę organizaciją (POW). 1918–1919 m. dalyvavo kovose su ukrainiečiais dėl Lvovo prijungimo prie Lenkijos. 1919 m., vykdydamas Lenkijos armijos generalinio štabo II skyriaus vadovybės nurodymus, išvyko į Suvalkus, kur organizavo ne tik vadinamąjį Seinų sukilimą, bet ir ruošė dirvą platesnio masto kariniams veiksmams Lietuvoje. Lenkų kariuomenės daliniams užėmus Seinus, tapo Seinų karo komendantu. Verta pridurti, kad Lenkijos armijos generalinio štabo II skyrius veikė 1918–1945 metais ir vykdė žvalgybą, kontržvalgybą, diversiją, užsiėmė informacijos šifravimu/dešifravimu ir pan.

L. Želigovskio kariuomenės daliniams užėmus Vilnių, T. Katelbachas taip pat čia persikėlė ir iki 1920 m. pabaigos redagavo lenkišką „Vilniaus laikraštį“ („Gazeta Wileńska“). 1922 m. vykdė žvalgybą Gdanske. Vėliau išvyko į Berlyną, kur redagavo lenkiškus leidinius, organizavo Vokietijos lenkų sąjungą, publikavo straipsnius Lenkijoje leidžiamuose laikraščiuose. 1925 m. buvo komandiruotas žvalgybiniam darbui į Ženevą. Lenkijoje įvykus kariniam perversmui, 1927 m. J. Pilsudskis paskyrė jį Lenkijos vyriausybės patarėju ir pavedė globoti Vokietijos lenkų sąjungą. Iš Berlyno išvyko 1933 m. vasarą ir netrukus persikėlė į Kauną, kur iki 1937 m. buvo neoficialus Lenkijos atstovas Lietuvoje. Atkūrus Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius, 1938 m. buvo išrinktas į Lenkijos senatą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, T. Katelbachas išvyko į Vakarų Europą, kur stengėsi padėti Lenkijos V. Sikorskio (W. Sikorski) emigracinei vyriausybei. 1945-1956 m. gyveno Londone. Jano Novako-Jezioranskio (Jan Nowak-Jeziorański) kvietimu 1956–1965 m. dirbo Laisvosios Europos radijuje Miunchene. 1965 m. išvyko į JAV, kur aktyviai dalyvavo Polonijos veikloje. Mirė 1977 m. Palaidotas Varšuvoje.

Tai labai trumpas ir glaustas gyvenimo aprašymas. Kaip jau minėjau, T. Katelbachas didžiąją gyvenimo dalį dirbo Lenkijos žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybose. Todėl, matyt, iki šiandien ne visi jo nuveikti darbai ir veiklos faktai iki galo atskleisti ir aprašyti. Tačiau vien šios glaustos informacijos, kurią pateikiau ir kurią galime nesunkiai rasti istoriografijoje, pakanka susidaryti nuomonei, jog jis atliko nepaprastai svarbų vaidmenį. Atrodo, kad gana sėkmingai vykdė jam pavestas užduotis ir buvo gabus karininkas. Ar nusipelnė Lenkijos valstybės pagarbos ir apdovanojimų? Iš šių pozicijų žiūrint, žinoma, kad taip. Todėl ir buvo apdovanotas bent 8 valstybiniais apdovanojimais. Vienas jų įteiktas 1937 m. lapkričio 11 d. – Atgimusios Lenkijos ordino Karininko kryžius (už nuopelnus skleidžiant Lenkijos propagandą užsienyje). Beje, paskutinį kartą (jau po mirties) T. Katelbachą apdovanojo ir komunistinė Lenkijos valdžia. 1977 m. jam suteiktas Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžius.

Kodėl Seinuose pakabinta jam skirta atminimo lenta ir kaip jis buvo susijęs su Seinais? Vargu ar T. Katelbachas lankėsi Seinuose iki 1919 m., čia gyveno ar kaip nors kitaip buvo susijęs su šiuo kraštu. Kaip jau minėjau, jis su grupe kitų karininkų 1919 m. Lenkijos armijos generalinio štabo II skyriaus (žvalgybos) vadovybės nurodymu atvyko į Suvalkus, iš kur organizavo ne tik vadinamąjį Seinų sukilimą, bet ir rūpinosi viso Seinų-Punsko-Suvalkų krašto prijungimu prie Lenkijos, vykdė žvalgybą Lietuvos teritorijoje. Kol neprasidėjo tikri kariniai veiksmai karo lauke, T. Katelbachas su bendražygiais pradėjo informacinį karą, organizavo įvairius komitetus, jų vardu rengė rezoliucijas ir pareiškimus. 1919 m. pavasarį įsteigė savaitraštį „Suvalkų žemė“ („Ziemia Suwalska“). Laikraščio tikslas buvo visų pirma įtikinti vietos gyventojus, kad Seinų-Punsko-Suvalkų kraštas privalo priklausyti Lenkijai. Pasirašinėdamas slapyvardžiu „Kam“, T. Katelbachas ragino visomis išgalėmis priešintis vokiečių, o vėliau lietuvių administracijai, ruoštis „galutiniam sprendimui“. Laikraščio redakcijoje (galima sakyti, operacijos štabe) rengtos rezoliucijos ir pranešimai, be jokios abejonės, pasitarnavo taip pat Lenkijos diplomatinei tarnybai, kuri tuo pat metu tarptautinėje arenoje bandė pagrįsti ir pateisinti Lenkijos karinius veiksmus. Kadangi „Suvalkų žemė“ buvo įkurta konkrečiam tikslui pasiekti, tai ir nevengė skleisti propagandos lietuvių atžvilgiu. Rašė apie lietuvių karių „žiaurumą“ civilių gyventojų atžvilgiu, vaizdžiai aprašydavo lenkų savanorių kovą, sužeistųjų kančias, lietuvių „padarytus“ karo nusikaltimus ir pan. Vėliau dalis (ypač vietinių) istorikų šiuos straipsnius be jokio papildomo faktų patikrinimo naudojo (naudoja) kaip autentiškus šaltinius, aprašydami lietuvių padarytas skriaudas, taip gilindami ligi šių dienų lietuvių ir lenkų tarpusavio konfliktą. Simboliška tai, kad paskutinis „Suvalkų žemės“ numeris išėjo 1919 m. rugsėjo 21 d., po J. Pilsudskio apsilankymo Suvalkuose ir Seinuose. Savaitraštis savo misiją jau buvo atlikęs. „Prie savaitraščio uždarymo prisidėjo ir tai, kad iš Suvalkų išvyko grupė aktyvių konspiracijos veikėjų, kurie redagavo arba bendradarbiavo redaguojant šį leidinį“, – rašo Z. Filipovičius (Z. Filipowicz) (Tygodnik Ziemia Suwalska 1919, Rocznik Białostocki, 1971, Nr. 10, p. 198).

Ar galima, kaip parašyta atminimo lentoje, T. Katelbachą pavadinti „Seinų sukilėliu“? Nekyla abejonių dėl to, kad jis buvo „Seinų sukilimo“ vienas organizatorių ir tikriausiai dalyvavo karo veiksmuose, nors prieš tai niekaip su Seinais nebuvo susijęs. Žinoma, atminimo lentoje visai nepelnytai trūksta informacijos, kad T. Katelbachas nemažą savo gyvenimo dalį dirbo Lenkijos žvalgyboje, organizavo ir vykdė specialias operacijas. Kiek šis faktas gali pakeisti Seinų gyventojų požiūrį į „Seinų sukilimą“, jo eigą ir vertinimus? Ligi šiol nuosekliai ir vienareikšmiai buvo laikomasi nuostatos, kad „Seinų sukilimas“ buvo spontaniškai kilęs vietos gyventojų sukilimas prieš lietuvių karinę ir civilinę administraciją arba – kaip tiesiogiai įvardijama – lietuvius okupantus. Šiandien atminimo lentos pakabinimo organizatoriai siunčia kitą žinią. Vis dėlto sukilimą rengė profesionaliai tam darbui parengti ir Lenkijos armijos generalinio štabo užduotis vykdantys žvalgybos/kontržvalgybos karininkai.

Atminimo lenta pakabinta ant valstybinės institucijos pastato sienos. Iniciatorius – Tautos atminties institutas (IPN) – taip pat valstybinė institucija. Kodėl šią lentą reikėjo pakabinti Seinuose, o ne, tarkime, Varšuvoje, Suvalkuose, Berlyne ar Ženevoje? Galbūt gerėjant lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiams pasienyje tikimasi išprovokuoti neadekvačią lietuvių ar Lietuvos valstybės reakciją. Simboliška tai, kad lenta atsirado (panašiai kaip „Panerių“ obeliskas Berznyko kapinėse) be iškilmingų atidengimo ceremonijų, proginių kalbų, bažnytinių apeigų. Eiliniai Seinų gyventojai pamatė ją lapkričio 11-osios rytą, kai pradėjo švęsti valstybės Nepriklausomybės dieną. Simboliška ir tai, kad pakabinus Seinuose atminimo lentą nei vienas vietinis interneto portalas ar laikraštis apie šį įvykį net neužsiminė.