Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Lapkričio pabaiga. Anot Kristijono Donelaičio, „taip laukai pasiliko mums visur gedulingi“. Ir ne tik jie siunčia mus „pas kakalį šiltą“. Izoliuotis ir užsidaryti namuose skatina taip pat vis dar siaučiantis koronavirusas. Tačiau kuo ilgiau trunka pandemija, tuo daugiau atsiranda mitų apie ją. Virusas juk nematomas, kaip Dievas, tad tiki, kad jis yra arba ne…

Tačiau ne apie ligas šį kartą norėjau rašyti. Lapkritis ir tamsa. Kodėl lapkritį žmonės pasirinko minėti savo Anapilin išėjusius artimuosius? Gal dėl to, kad tamsoje atgyja visas mistinis ir mitinis pasaulis? Šiais metais žiūrovai nepamatė Vėlinių koncerto nei Punske, nei Seinuose, nors jie buvo paruošti. O šie koncertai būna ypatingi savo nuotaika. Kad ir bandyta keisti renginio vietą – išeiti laukan, vis tiek sukliudė reikalavimai dėl pandemijos. „Aušroje“ spausdiname trumpas biografijas tų šiais metais išėjusiųjų, apie kuriuos anksčiau žurnale nebuvo rašyta.

Lapkričio pabaigoje dar dvi svarbios datos. Viena jų – tai Lietuvos kariuomenės diena, kurią jau tradiciškai minėdavome. Kiekvienais metais atvažiuodavo iš Marijampolės Didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kariai ir kartu su mūsų krašto lietuviškų mokyklų mokiniais padėdavo gėlių ir uždegdavo žvakutes prie Berznyke ir Seinuose palaidotų Lietuvos savanorių kapų. Šiemet žvakutes uždegė Lenkijos lietuvių draugijos valdybos atstovai su LR konsulato Seinuose vadovu Remigijumi Motuzu.

Šį mėnesį taip pat sukanka vysk. Antano Baranausko mirties metinės. Vyskupas mirė Seinuose 1902 m. lapkričio 26 d. Čia ir palaidotas, ką puikiai visi žinome. Su mokiniais kiekvienais metais aplankydavome jo paminklą ir kapą, uždegdavome žvakutę. Šiemet su moksleiviais nenueisime. Gal reikėtų pradėti kurti kokią kitą tradiciją ir paminėti čia dirbusį didįjį poetą ir vyskupą?