Soldinas, 1936 m. iš: plienosparnai.lt

Eugenija Pakutkienė

Lyg kerpės ant stogų prisiminimai plečias,

lyg prietemoje ošiantis lietus,

(…) kaip laikas virsta kerpėm ir sienojais –

(…) kažkas užrašė, jog tu gyvenai.

(Robertas Keturakis)

Dažnai paskambina LLD Ščecino skyriaus pirmininkas Viktoras Buvelskis. Jis vis pažeria gražių minčių bei ilgesio žodžių:

– Labai mylime Lietuvą, ilgimės, tik jau neturime jėgų nuvažiuoti. Kai buvo galima, pradėjome dažnai lankytis, vaikams parodėme savas tėviškes. Sunku čia buvo, nemėgstami buvome mokyklose, todėl ne visi drįso prisipažinti, kad atvyko iš Lietuvos, kad lietuviai…

Čia tik po karo tai labai daug lietuvių gyveno, bet kai kurių vaikai ir anūkai iki šiolei nežino, kad jų seneliai, tėvai – lietuviai iš Lietuvos… Nemažai tautiečių mirė, kiti sugrįžo, iškeliavo anapilin ir jau palaidoti prie savo gimtinių. Daug kas sukūrė čia mišrią šeimą ir nebuvo paprasta išmokyti vaikus lietuvių kalbos – vieniems pavyko, kitiems ne.

Šį kartą Viktoras Buvelskis dar pateikė tokią informaciją:

– Gerbiame Dariaus ir Girėno žūties vietą Soldino miškelyje. Šiemet reikėjo remontuoti klėtelę – muziejėlį. Mes skyrėme 2 tūkst. zl, o Myslibužo miesto savivaldybė 4 tūkst. zl. Nuo kirvarpų papurkšta tinkamais konservavimo preparatais ir padažytos muziejėlio sienos, tvorelė. Patvarkyta aplinka.

Mano jėgos silpsta, todėl noriu perduoti pirmininkavimą. Turime iš Lietuvos pilietę, kuri nemoka kalbėti lietuviškai, bet ji labiausiai tiktų būti LLD Ščecino skyriaus pirmininke.