Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Įsižiemojo. 2020-ieji eina į pabaigą ir visi viltingai žvelgiame į ateinančiuosius, tikėdami, kad su jais pasibaigs pernelyg ilgai užsitęsęs ir jau ne juokais išvarginęs sėdėjimas namuose. Dėl esamos situacijos negalėjome tinkamai paminėti „Aušros“ atsiradimo 60-ojo jubiliejaus. Nebuvo progos pasakyti ačiū visiems tiems, su kuo kartu kuriame „Aušrą“. Ir tai ne tik redakcijos darbuotojai, kurie sąžiningai ir drausmingai dirba, bet ir daugybė kitų žmonių, kurie – paprašyti arba ir ne – atsiunčia straipsnį, prisiminimų ištrauką ar įdomią nuotrauką viršeliui. Ypač ačiū Punsko licėjaus mokiniams, kurie daugybę metų talkina renkant „Aušros“, „Aušrelės“ ir „Suvalkiečio“ prenumeratą. Tuo pačiu norėčiau priminti Jums, mieli skaitytojai, kad visados laukiame Jūsų atsiliepimų, Jūsų indėlio. Mūsų „Aušrą“ kurkime visi kartu.

Šiame numeryje siūlau paskaityti mūsų kraštiečio, žinomo istoriko Broniaus Makausko straipsnį – žvilgsnį į „Aušros“ nueitą kelią. Publikuojame tą dalį, kur kalbama apie jos atsiradimą, apie leidėjos – Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos – įkūrimą ir veiklos pradžią, apie valdžios intencijas ir jų nesutapimą su mūsų žmonių viltimis. Kitame žurnalo numeryje rasite šio straipsnio antrąją dalį. Šioje „Aušroje“ – taip pat Juozo Sigito Paransevičiaus prisiminimai apie buvusį jos redaktorių Eugenijų Petruškevičių.

Jau prasidėjo 25-ieji, kai per „Aušrą“ su Jumis, mieli skaitytojai, aš bendrauju. Praėjus ketvirčiui amžiaus mūsų tikslai pasilieka tie patys – puoselėti savo gimtąją kalbą, kultūrą, saugoti tautinę tapatybę, nes tik tuo, kuo iš tikrųjų esame, galime būti įdomūs ir sau, ir pasauliui.