„šiaudelių magija”

Aldona Vaicekauskienė

„Man labai įdomu, kur slypi šiaudelių magija. Turiu omenyje nepaprasto grožio ir užslėptų simbolių šiaudinius sodus. Mažai kuris iš mūsų juos yra kūręs, mažai kas išlaikė, o gal visai niekas neišlaikė jų vėrimo meno. Karpinius, margučius dar kai kas laisvalaikiu pagamina, o sodai tarsi dingsta iš mūsų gyvenimo“, – kažkada pasiteiravo žurnalistė Jurgita. Su ja ir visais žurnalo skaitytojais noriu pasidalinti savo žiniomis apie lietuviškus šiaudinius sodus.

Šiaudų sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti tradicijas, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą ir taip atėjusios iki nūdienos. Tai viena įspūdingiausių lietuvių apeiginės-dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Jie primena erdvines geometrines formas. Lietuvoje vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusių sudėtingesnės struktūros ir formos sodai. Labiausiai mėgstamą sodų pavidalą sudaro dvigubos, to paties keturkampio pagrindo piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į priešingas puses – viršų ir apačią.

Sodas – šventinės darnos ir grožio simbolis. Lietuviški sodai ypatingi ne tik dekoratyviniu, bet ir ritualiniu atžvilgiu. Jie turi estetinę ir sakralinę paskirtį. Tai sumažintas pasaulio modelis, kuris įkūnija žemę ir dangų, harmonizuoja mūsų namus ir mus pačius, suteikia energijos ir ramybės. Sodo kūrimą galima palyginti su mandala. Seniau žmonės nieko šiaip sau nedarė. Sodai turėjo ritualinę, apeiginę reikšmę. Jų tikslas – kaupti energiją ir ją atiduoti sėdintiesiems po jais. Todėl kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Sodas prie stalo esančiuosius pripildo geros energijos, suteikia harmonijos, stiprina sveikatą. Energetiškai išmatuota, kad teisingai padarytas sodas savo energiją skleidžia iki 30 metrų. Jeigu jis sukasi, gamina ir atiduoda dar daugiau energijos. Senovėje sodus verdavo ant arklio uodegos plauko, kartais plauką įlydydavo į vašką – tai dar geriau sukdavosi. Besisukantis sodas padeda patalpoje cirkuliuoti orui, kas gerina sveikatą.

Sodas, kaip ir juosta ar rankšluostis, lydi žmogų visą gyvenimą. Kažkada jis buvo neatskiriama vestuvių dalis. Per mergvakarį surištą ir virš jaunųjų stalo pakabintą sodą reikėjo „išpirkti“ su dainomis, humoru. Tai ne tik puošmena, bet ir tikėjimas, kad kabantis sodas „sujungs“ jaunuosius ilgam ir darniam gyvenimui kartu.

Pagrindinė sodo forma tai piramidė. Piramides žinota daugelyje kultūrų. Jos turi ypatingą energetinę galią. Tikėta, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama žmonėms. Todėl sodai buvo kabinami virš stalo, prie kurio rinkdavosi visa šeima, o vestuvių atveju – visa giminė.

Sodai yra labai mažai tyrinėti. Didžiausią patirtį Lietuvoje yra sukaupusi ilgametė sodų rišėja, Vilniaus etninės kultūros centro specialistė Marija Liugienė. Jos patirtis ir surinkta medžiaga neįkainojamos. Ji parašiusi ne vieną straipsnį šia tema. Išleista knyga su sodų pavyzdžiais ir įžvalgomis. M. Liugienė pasakoja: „Pagrindinė sodo forma – piramidė. Piramidė smaigaliu į viršų vadinama antžemiu, piramidė smaigaliu į apačią – požemiu. O tarp jų yra žemė. Viršutinė dalis – kaupianti, apatinė – atiduodanti. Sodo konstrukcija sudaryta iš kvadratų ir trikampių. Trikampiai simbolizuoja sielą, o kvadratai – materiją. Šia prasme, nuo viršutinio smaigalio prasidedantis sodas iki tam tikro taško platėja, o po to – siaurėja iki apatinio smaigalio, kuriuo užsibaigia. Taip ir pasaulyje – viskas prasideda nuo sielos, gyvybinės energijos, kuri augina materiją. Tačiau materija negali augti be pabaigos, ir tam tikru metu ima nykti – nyksta ir mūsų kūnai, ir visa, kas materialu, – kol visiškai sudyla, ir vėl lieka tik iš kūno išsivadavusi siela.“

Lietuviškų sodų pagrindinė konstrukcinė medžiaga – žiemkenčių šiaudai. „Senovėje į javo šiaudą žiūrėta kaip į žmogaus kūną. Šiaudas (kūnas) „išnešioja“ varpą, grūdą (sielą). Javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę. Jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Užtat su šiaudais buvo elgiamasi pagarbiai. Nereikia užmiršti, kad šiaudai buvo naudojami ir stogams dengti, ir apavui, skrybėlėms daryti“, – teigia M. Liugienė.

Šiais globalizacijos ir dirbtinių medžiagų laikais natūralus šiaudas – itin vertinga ir svarbi medžiaga. Labai daug laiko reikia šiaudui paruošti. Šiuo metu laukai, prisotinti mineralinių trąšų, išaugina gana trapų javo šiaudą. Išvestos veislės labiau koncentruojasi į varpą, o ne į šiaudą. Sodams rišti tinka visų javų šiaudai, bet man labiausiai patinka rugio. Reikėtų skinti jau pribrendusius, bet dar neprinokusius. Svarbiausia, kad nebūtų vėjo ir darganų nugairinti, nes pajuoduoja, būna trapūs. Blogai, kai nespėji suskinti, o užlyja rūgštūs lietūs, tada šiaudai pajuoduoja. Jeigu suskinti šiaudai dar apyžaliai, tai galima palaikyti saulėje, bet po stogu, kur nelyja. Šiaudus geriausia ruošti tik nuimtus nuo „kelmo“. Ruošiant pirmiausia reikia nukarpyti narelius. Lieka tik storieji ir plonieji šiaudo galai. Juos reikia sukarpyti kuo vienodesnio ilgio. O šiaudukų ilgis priklauso nuo to, kokiai erdvei ruošiamės daryti sodą. Jei patalpa didelė, tai sodas iš trumpų gabaliukų atrodys išties negražiai. Tokiu atveju reikėtų karpyti ilgesniais ir plonesniais šiaudukais.

Jeigu ruošiame jau išdžiūvusius šiaudus, tai prieš kerpant reikėtų sudrėkinti, kad vėliau nelūžinėtų. Kuo šiaudas plonesnis – tuo sodas gražiau atrodo, tik siūlą įverti sunkiau. Na, o tada jau prasideda kūryba. Čia jau kiekvieno fantazijos reikalas. Svarbiausia nepamiršti kanonų ir geros nuotaikos. Be abejo, labai praverčia erdvinis mąstymas, na ir minimalios matematikos žinios. Mokiniai noriai įsitraukia į sodų rišimą, nes šis užsiėmimas padeda atsipalaiduoti, pašalina įtampą, ugdo kūrybiškumą, atidumą, kruopštumą. Tačiau susiduriama su kitu iššūkiu – tokiai kūrybai reikia paruošti žaliavą. Net sukarpyti tiksliais ilgiais jau būna iššūkis, todėl daugiausia darbo tenka mokytojui.

Šiaudiniais sodais žavėjausi nuo labai seniai, bet savarankiškai pirmą surišau 1988 metais dalyvaudama folkloro ir amatų stovykloje Kelmėje. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio tarptautinė stovykla, į kurią gavusi kvietimą nusivežiau ir visą grupę savo krašto jaunų žmonių, kad galėtų pasisemti patirties. Stovykloje sodų rišimo paslaptimis dalijosi Asta Musteikienė. Grįžusi įgytas žinias įtvirtinau pas Anelę Pakuckienę. Tai buvo ta pati sodo forma, tik papuošta spalvoto krepino bumbuliukais. Ji sodą rišo iš atskirų elementų, todėl kai kurios sienelės dvigubinosi. Anelė pasakojo, kad sodą darydavo prieš Kalėdas ar Velykas ir kabindavo virš šventinio stalo. Jam papuošti reikėdavo popieriaus, bet jos jaunystės laikais (Anelė Sidaravičiūtė-Pakuckienė gimė 1918 m.) spalvoto popieriaus buvo sunku gauti. Panaudodavo ir saldainių popierėlius, kuriuos rinkdavo labai ilgai, kone visus metus. Mane šiek tiek trikdė spalvoti popierėliai, bet vėliau įsitikinau, kad ir kitur Dzūkijoje buvo puošiama spalvoto popieriaus roželėmis, ežiukais ar bumbulais.

Pati pramokusi sodų rišimo technologijų, mėginau šiuo darbu užkrėsti ir savo mokinius. Pradėjau nuo pačių vyriausiųjų – Punsko licėjaus moksleivių. Dažniausiai darydavome grupinius darbus, nes vienam padaryti didesnį sodą per pamokas gana sudėtinga. Trūksta laiko. Mokinių sodai dalyvaudavo Velykiniame konkurse, įvairiose parodose. Kadangi tai labai trapus kūrinys, sunku jį pervežti nepažeidžiant konstrukcijos ir išlaikyti ilgesnį laiką kabantį klasės palubėje nelengva.

Sodų rišimas būdingas ne tik lietuviams, bet ir kitų šalių kultūroms. Lenkijoje taip pat rišami sodai, tik jų konstrukcinė medžiaga – ne vien šiaudai, o ir popierius, įvairiausios sėklos. Anelės Pakuckienės kažkada padarytas sodas, kuris ilgus metus kabojo muziejuje kaip krašto pavyzdys, papuoštas krepino roželėmis. Aktyviausiais sodų rišėjais yra tapę Punsko moksleiviai, bet pasitaiko ir suaugusiųjų. Prieš keletą metų savo sodu nustebino Jadvyga Sendienė iš Kreivėnų. Sodą surišti ji padėjo ir savo anūkui. Net labai „gyvi“ mokinukai, jeigu sugebėdavo įsitraukti į šitą darbą – nurimdavo. Sodų rišimui amžius turbūt nėra kliūtis. Prisimenu grupę Punsko pagrindinės mokyklos IV klasės mergaičių, su kuriomis pavyko atlikti šį darbą. Sodas dar ir dabar kabo tautodailės dirbtuvėse. Kartais ir vyresniems šiaudas trūkinėja, sunku būna surišti didesnę figūrą.

Punsko ir Seinų krašte sodai buvo vadinami pajonkais arba vorais. Sodo terminas nevartotas.

Galėtume užduoti klausimus: ar šiandien sodas reikalingas, kur ir kada galima jį panaudoti? Skaičiau, kad neseniai Baltarusijoje aprašytas labai įdomus įvykis. Mirus vienam iš sutuoktinių, prieš jo karstą buvo nešamas vestuvių proga gautas sodas ir kartu su karstu į duobę nuleistas. Marcinkonių ansamblio dalyvės, viešėdamos Punske, padovanojo man sodą, surištą laivo forma. Labai nustebau, nes tokios formos nebuvau mačiusi. Man buvo paaiškinta, kad tokios formos sodas kabinamas palubėje virš mirusiojo. Labai prasminga būtų sodą padovanoti gimus kūdikiui. Juk turi kas nors virš lopšio suktis! Vietoj plastikinio žaisliuko gali būti ir natūralios medžiagos. Taigi vaikas jau „nuo vystyklų“ gali turėti ir savąjį „kosmosą“. Šiaudas gali lydėti mus nuo gimimo iki mirties. Ir šiuolaikiniame interjere sodas gali būti graži puošmena.

Prie sodų reikėtų priskirti ir iš šiaudelių surištą žvaigždės formos kūrinį. Toks sodas kabinamas per Kūčias. Teko išgirsti sakmę apie žmogų, kuris netekęs artimųjų labai labai prašė Dievulio leisti pasikviesti bent jų vėleles šiapus paviešėti. Dievas sutiko, bet iškėlė sąlygą: „Leisiu ilgėliau vėlėms žemėj pasibūti, kai Šiapus ir Anapus arčiausiai būva. Bet atmink – gyva – gyviesiems, mara – mirusiesiems. Kad Šiapus ir Anapus tinkamai susitiktų, vėlelės tegalės tūptis ten, kur mirties paliesta. O grįžti Anapus gyviesiems nepakenkiant – pilnumos skaičiui sukakus, per tai, kas ir vėl iš mirties prisikėlę. Ir niekaip kitaip. Jei viską išpildysi – susitiksit laimingai.“ Niekaip negalėjo žmogelis suprasti, kas tai gali būti, kas mirties paliesta ir kas iš mirties prisikėlė. Brido jis per pievą negalėdamas užduotos mįslės įminti, tik staiga pamatė moteriškaitę su besiplaikstančiais plaukais. Supratęs, kad tai Laima, paprašė jos pagalbos. Laumė Laima patarė jam po Kūčių stalu padėti kraitelę suskintų jos pievoje žolynų. Nuskintas žolynas – mirties jau paliestas, tai vėlelės ten galėtų ir pailsėti. Pilnatvės skaičius – dvylika. „Tai dvylika dienų nuo Kalėdų atskaityk, – paliepė. – Tądien kaip tik Šienpjoviai dangun grįžta. O kad nepamirštum, ir kad būtų kas iš mirties prisikėlęs – tai paimk rugio ar nendrės šiaudelių, balto žirgo ašutų ir suvarstyk dvylikos spindulių žvaigždę. Taip vėlelėms apie dvyliktą dieną priminsi, kad jau laikas Anapus, ir mirusius šiaudelius antram, žvaigždės gyvenimui prikelsi.“ Paklausė žmogus laumės Laimos ir trims žvaigždėms po Kalėdų patekėjus surišo dvylikos spindulių žvaigždę. Ji ir buvo tai, kas mirė ir vėl naujam gyvenimui prisikėlė. Per ją vėlelės vėl anapus galėjo sugrįžti. Ir nuo to laiko vėlelės kasmet pas žmones per Kūčias apsilanko, pavieši iki Trijų karalių, o kai namuose ir danguje žvaigždė sužimba, vėl anapus iškeliauja.

Sodų rišimas – tarsi meditacija. Su kiekvienu šiaudu reikia elgtis itin švelniai ir atsargiai. Negalima jo suspausti, stipriau palenkti. Jungiant juos ir rišant reikia susikaupti, nurimti, atsipalaiduoti. Tada ir darbas geriau seksis, ir sodas bus „gyvas“. Pakabintas palubėje ant siūlo sodas turėtų suktis. Ir skleisti gerą energiją, jeigu surištas su meile. Ne visi siūlai tinka prie šiaudų. Siūlas negali būti pjaunantis, pavyzdžiui, siuvimo siūlai rišti sodams visiškai netinka. Aš naudojau lininius, šiaudo spalvos. Jie labai tinka prie šiaudo, nenupjauna. Su tokiu siūlu galima ir be adatos rišti.

Vilniaus etninės kultūros centro pastangomis šiaudų sodų rišimo tradicija prieš porą metų įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai Lietuvai atveria galimybes teikti paraišką į UNESCO dėl jos įtraukimo į Pasaulio vertybių sąrašą.