iš: ewabeniak.blogspot.com

Jurgita Stankauskaitė

Metai iš metų mums kalbėjo ir mes patys kalbėjome apie žmonijos skubėjimą, tačiau nelabai ėmėme į galvą, kas ką sako. Lyg žinojome, kad nuolatinis bėgimas nėra pats geriausias pasirinkimas, bet nemokėjome išlipti iš įsibėgėjusio traukinio. Žiurkės. Taip, mes buvome pačių subjauroto kanalo žiurkės, lipančios vienos kitoms per galvas. Traiškėme viską po kojomis, kol vieną dieną mūsų neuždarė ir nepasakė: Sustokit. Neturit pasirinkimo. Dabar jau tikrai teks sustoti.

Praėjusieji 2020-ieji pagal kinų Saulės kalendorių buvo Žiurkės metai. Anksčiau skaitydavome jų pranašystes su lengvu šypsniu veide, o šį kartą jos išsipildė su kaupu. Pajautėme, ką reiškia gyventi žiurkės kailyje. Ir kokia patirtis? Ne juokinga, o pamokanti ir, kukliai tariant, buvo skaudžiai reikalinga. Galima tikėti kinų pranašystėmis, bet sako, kad tai daryti nekrikščioniška. Tad šiek tiek pafantazuokime. Pabandykime įsivaizduoti žiurkių pasaulį ir pamatysime, kad žmonija patyrė tikrą graužikų gyvenimo skonį.

Dabar žinome, kad praėjusių metų kartumo nelinkėtume net didžiausiam priešui. Stojome kovon su nematomu kenkėju – virusu COVID-19. Metų gale žodis „koronavirusas“ tiek mums įgriso, kad nesinorėjo net klausytis naujausių žinių apie didžiausius susirgimų skaičius rudens laikotarpiu. Pabodo skaityti tos pačios tematikos naujienas. Televizijos žinių laidose kalbėta daugiausia apie viruso sukeltas politines, ekonomines, socialines ir švietimo problemas, o po jų imta rodyti atskiras laidas, susijusias su pasauline pandemija. Žmonėms nusibodo draudimai, gąsdinimai ir atsirandantys nauji įstatymai. Mums pabodo laikytis nurodymų ir ėmėme brautis laukan iš tvankių landynių. Bet prieš tai, kai žemė gaudė pirmuosius šiltesnius saulės spindulius… artėjo pavasaris.

Pavasarėjant išsigandome šalyje atsiradusių pirmųjų užsikrėtimų koronavirusu. Šalies vadovai ėmė kalbėti apie būtinybę atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Pradėjome kaupti maisto atsargas. Lyg tos žiurkės tempėme į namus viską, ko mums gali reikėti sunkiai suvokiamu periodu. Pirkome viską, ko mums gali reikėti per dvi artimiausias savaites. Uostinėdami parduotuvių lentynas savo ilgomis nosimis krovėme į vežimėlius sausą maistą, mėsą, duoną ir tualetinio popieriaus rulonus – deficitinį produktą. (Lig šiol sunku suprasti, kuo jis buvo toks svarbus. Taigi bėdoje vanduo gelbsti, o šito mums tikrai netrūksta. Bent kol kas.) Mums teko užsidaryti savo namuose ir laikytis karantino. Užsibarikadavome lyg tos žiurkės nuosavuose urvuose. Ne vienam kilo egzistencinių klausimų: Kas su mumis bus? Prie ko visa tai veda? Kaip išgyvensime, o jei išgyvensime, kas bus po to? Kas mūsų laukia? Dėl ko kvėpuojam? Kokia tokios būties prasmė?

Žiurkės yra labai protingos ir amžiams bėgant įrodė, kad puikiai naudojasi auksine išlikimo taisykle bet kokiomis sąlygomis. Argi mes nesugebėjome darbų, darželių, mokyklų ir studijų perkelti į savo namus? Didžiąja dalimi taip. Net ir labiausiai užsirūstinę darbų vadovai suprato, kad visgi nebūtina darbuotojų rauginti darbovietėse. Jas galima perkelti į bet kurią gyvenamojo namo dalį, kad ir virtuvę. Kinai mums pranašavo, kad Žiurkės metais būsime labai darbštūs ir mokėsime prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, bet imsime erzintis tais momentais, kai teks išlipti iš savo komforto zonos. Sutapimas? Įvertinkime patys.

Laukan išeidavome tik rimtam reikalui esant. Po kaukėmis pasislėpę nubėgdavome į parduotuvę duonos ir sviesto nusipirkti, o susitikę kitą žmogų pasitraukdavome į šoną kaip tos paraudusių akių žiurkės. Pradėjome bijoti vieni kitų, nesuprasdami, kuo kontaktas su kitu gali pasibaigti. Nepaprastai ėmėme vertinti šeimos vertybes, abipusį palaikymą ir bičiulystę. Žiurkės labai socialios, todėl nuotolinis bendravimas su draugais ir artimaisiais pasidarė ypač svarbus ir neįkainojamas. Išmanioji technologija padėjo mums netiesiogiai išeiti į pavojingą erdvę. O kiek kalbėta apie reikalingumą atitrūkti nuo visų televizijų, telefonų ir kompiuterių? Gerą dešimtmetį. Kol vieną dieną teko patiems dar labiau įsipainioti į virtualių tinklų saitą, primenantį žiurkių kelių požeminius kanalus.

Atėjo laikas, kai mums nusibodo graužti tuos pačius trupinius ir slampinėti ankštose gūžtose. Pradėjome erzintis, rodyti aštrius dantis, brovėmės laukan, nepaisydami jokių paspęstų spąstų. Mūsų elgesys priminė lygiai prieš dvidešimt metų rodytą vokiečių filmą „Žiurkių invazija“, kuriame pavojingą gyvybei virusą nešiojančios žiurkės atakuoja visą Frankfurto miestą. Pagalvojus, kiek praeityje sukurtų ir anuomet vadintų nerealiais filmų scenarijų nulipo nuo scenos į tikrovę, šiurpas nukrečia (prisiminus visokius ligas nešiojančius zombius).

Rudenėjant istorija ėmė kartotis, tačiau žymiai ramiau priėmėme situaciją šalyje ir pasaulyje. Vasarą numestą žiurkių kailį įgrūdome giliai į spintas ir net negalvojome iš naujo lįsti į tamsias olas. Antroji pandemijos banga atnešė daug ribojimų, tačiau mes į juos žvelgėme kitokiomis akimis. Išmokome pasiruošti artėjančiam Kalėdų laikotarpiui ir net nežadėjome švenčių švęsti be savo šeimų. Nėra ko meluoti – mūsų krašte netrūko senos šventinės nuotaikos tankiame šeimų būryje. Kitokioje situacijoje atsidūrė užsienyje gyvenantys giminaičiai. Šie, negalėdami kirsti valstybės sienų ir šiaip vengdami nereikalingo kontakto, galinčio sukelti rimtų sveikatos problemų, Kalėdas sutiko kiek kitaip – prie kuklios silkutės ir virtualių šeimos narių veidų kitoje telefono arba kompiuterio ekrano pusėje. Tad nebuvo taip blogai. Šiuolaikinio pasaulio išradimai ir jų prieinamumas patenkino mūsų poreikį nepamesti ryšio su kitais.

Baigėsi Žiurkės ir prasidėjo Metalinio Jaučio metai. Apie jautį visuomet galvojama kaip apie nepaprastai sunkiai dirbantį gyvūną. Pandemija dar nesibaigia ir pranašaujama, kad taip greitai viruso neatsikratysime, nors vakcina išrasta ir žmonės pamaži skiepijami. Praėjusiais metais pasaulis sutriko, iškrito iš savo vagos. Sugrįžti į senas vėžes bus sunku arba neįmanoma. Teks daug dalykų kurti kitaip arba iš naujo. Gali būti, kad visi arsime savo kasdienybę, kad išgyventume, neprarastume darbų ir išlaikytume sudrebintą finansinį stabilumą. Jautis labai ištvermingas, tad tikėtina, jog sukandę dantis eisime pirmyn grumstuotu keliu.

Kas žino – gal pabuvę žiurkėmis visi užsiauginome kietą jaučio kailį, kad paneštume drebančios žemės neaiškų rytojų? Teks turėti plieninius nervus ir geležinę valią. Ant mūsų kuprotų pečių guls augančių vaikų ateitis, tinkamos mokymosi sąlygos ir tenkinantys rezultatai, darbo vietos išlaikymas, išsilaikymas ant nestabilios šalies ekonominės plūdės ir – kas ypač svarbu, bet nelabai garsiai apie tai kalbame – psichinė sveikata, kurią palaužus sutraiškomi net ir kiečiausi jaučio kaulai. Taigi laikykimės ir būkime budrūs.