Žvakutės „Lietuvių namuose” -„Atmintis gyva, nes liudija“ – D. Astrauskinės nuotr.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Sausio 13-oji… Neprisimename žuvusiųjų kas dieną, apie juos nuolat negalvojame, tai natūralu. Tačiau susimąstyti paskatina atėjusi sausio 13 diena, kai languose degame atminimo žvakutes. Gal kai kas segasi neužmirštuolę į atlapą. Man ši gėlė netapo 1991-ųjų Sausio atminimo simboliu – atrodo, kažkaip per lėkšta. Jie žuvo už Trispalvę ir Vytį. Šių simbolių ir pakanka. Ką kiekvienam mūsų reiškia Sausio 13-oji, turėjome galimybę pamąstyti 30 metų.

1991-aisiais buvau Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentė. Visą Atgimimo laikotarpį su kitais studentais dalyvavome mitinguose, o lemtingą sausį daugiausia budėjome prie Parlamento rūmų. Naktį apie žuvusiuosius prie Televizijos bokšto sužinojom iš budinčios minios. Pasakojo atvažiavę įvykių liudininkai, o paskui išgirsdavom oficialiai pranešant per garsiakalbį. Šiurpuliai pereidavo. Po sausio 13-osios čia atvažiuodavom kiekvieną naktį gal dar kokias 15 dienų. Vieną tokią naktį nuvažiavome į Sporto rūmus atsisveikinti su žuvusiaisiais. Naktį eilės norinčiųjų aplankyti didvyrius buvo mažesnės. Dieną neprieisi.

Žmonės krovė barikadas aplink Parlamento rūmus. Netoliese pravažiuodavo šarvuočiai. Niekas nežinojo, ar sups jie Seimo rūmus, ar ne.

Vėliau kiekvienais metais atėjus Sausio 13-ajai tą datą išgyvenau vis kitaip, ypač su mokykliniu jaunimu rengdama atminimo programėles ar klausydamasi atsiminimų įrašų internete. Ypač įstrigo atmintin pabendravimas su Sausio 13-osios draugijos nariais – žuvusiųjų tėvais, kai jie buvo atvykę į mūsų kraštą. Jiems svarbiausia buvo, kad jų vaikų auka būtų prasminga. Šiandieną džiaugdamiesi laisve mes kiekvienas kuriame tą prasmę arba ne. Visa mūsų rankose.