Parlamento gynėjai 1991 m. Centre A. Butkevičius (iš: www.15min.lt)

„Parlamento mes būtume neatidavę ir pasaulis būtų gavęs labai gražius kadrus, kuomet TSRS karinėms pajėgoms atakuojant parlamentas dega“, – prieš 30 metų nutikusius Sausio 13-osios įvykius prisiminė Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990–1991 metų Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės narys, atsakingas už valstybės gynybos organizavimą Audrius Butkevičius. Jį kalbino Lietuvos valstybės naujojo archyvo Dokumentų saugojimo ir informacijos skyriaus archyvaras Darius Gudelis. Minėtasis archyvas kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka pristatė pokalbių laidą, skirtą pažymėti labai reikšmingą atkurtos nepriklausomos Lietuvos datą – 1991-ųjų sausio 13-ąją. Šiais metais minime jos 30-metį.

Kokia tomis lemtingomis sausio dienomis buvo susidariusi situacija tiek Vilniuje, tiek ir kituose Lietuvos didmiesčiuose?

Ši situacija susidarė ne sausio mėnesio dienomis – galima sakyti, nuo 1990-ųjų rugpjūčio jau turėjome pakankamai informacijos, kad Lietuva, o kartu ir kitos Baltijos valstybės bus bandomos tramdyti jėga. Kremliuje buvo sudaryta speciali grupė, kuri jungė tris žinybas: TSRS gynybos ministeriją, TSRS vidaus reikalų ministeriją ir Specialiąsias tarnybas. Grupės štabas buvo Rygoje ir ji koordinavo įvairius jėgos prieš tris Baltijos valstybes panaudojimo veiksmus.

Šių jėgų smaigalys buvo nukreiptas į Lietuvą, nes mes pirmieji paskelbėme nepriklausomybę be jokių išlygų, kuomet latviai ir estai turėjo tam tikrus išsisukinėjimų variantus. Lietuva buvo ryžtingiausiai nusiteikusi, todėl buvo galvojama, kad, atakuojant mus, bus išrauta piktybės šaknis.

Mes gana anksti pradėjome ruoštis. Puikiai supratome, kad bandymas imituoti didelės valstybės gynybinę strategiją, kai gali apsiginti ginklu, niekur neveda.

Tuomet daugeliui savo pavaldinių Krašto apsaugos departamente ir Parlamente aiškinau, kad nuo tų laikų, kai 1794 m., po trečiojo Žečpospolitos padalinimo, prasidėjo nemažai sukilimų ir pasipriešinimų caro valdžiai, visą laiką buvo bandoma apsiginti ginklu, tačiau šiandien turime rasti kitą kelią.

Į tai žvelgiau kaip į kelią panaudoti informacines ir psichologines operacijas. Taip jau nutiko, kad man labai tinkamu laiku į rankas pakliuvo profesoriaus Džino Šarpo sukurtas metodas apie nesmurtines technikas kovojant su bet kokiomis represijomis, taikomomis iš valdžios pusės. Kartu su aiškiu suvokimu, kad iš esmės turime kovoti ne vieni, o turime pasitelkti daugybės žmonių buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje, Europoje, JAV ir apskritai pasaulyje pagalbą, sukūrėme savo kovos strategiją.

Laikinoji gynybos vadovybė gimė irgi kaip mano vienas siūlomų šios gynybos strategijos elementų, kadangi mes puikiai suvokėme, jog, atakuojant Lietuvos valdžios institucijas, turės veikti labai greitai sprendimus galinti priimti žmonių grupė, kuri turės visus įgaliojimus.

Sukurta mūsų ir valdymo, ir gynybos strategija, kuri pirmiausia jungė turimas spaudos ir informacines priemones, bet taip pat analogiškas priemones buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje, kiek jau jų tuomet buvo laisvų. Buvę labai platūs kontaktai su žiniasklaida užsienyje – tai buvo vienas mūsų kovos barų.

Antrasis kovos baras buvo įvairių visuomeninių organizacijų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje ir pasaulyje pajungimas mums į pagalbą.

Ir tiktai trečiasis baras buvo organizuota gynyba pasitelkiant mūsų turimas pajėgas, savanorius, Krašto apsaugos tarnybas ginti valstybinius objektus. Tačiau ir ši gynyba daugiau turėjo informacinio-psichologinio karo charakterį. Mes negalėjome sau leisti, kad kaip 1940-aisiais TSRS okupuotų mus be pasipriešinimo. Šis pasipriešinimas pagal mano sumanymą turėjo būti labai demonstratyvus – neiššauto šūvio sindromas mums urbė smegenis. Šį kartą pasipriešinimas būtų matomas visiems Tarybų Sąjungoje ir pasaulyje.

Kokią grėsmę tomis dienomis Lietuvai kėlė čia buvusios sovietų karinės bazės?

Tuo metu Lietuvoje buvo veikiančių sovietų bazių. Tai – aiškūs okupaciniai objektai. Tuo metu Lietuvoje buvo apie 30 tūkst. Tarybų Sąjungos kariškių, kurie, turėdami visą reikalingą ginkluotę, galėjo susidoroti su mumis taip, kaip 1956-aisiais buvo dorojamasi su vengrais ar 1968-aisiais su čekais.

Netgi pas mane, Krašto apsaugos departamente, buvo nemažai buvusių Tarybų Sąjungos karininkų, kurie dalyvavo 1968-ųjų TSRS vykdytoje agresijoje prieš besiveržiančią į laisvę Čekiją. Jie man pasakojo, kaip tai atrodė ir ką sovietai darė Čekijoje.

Todėl buvo aišku, kad istorija kartosis čia – į gatves bus įvedinėjami kariškiai, bus perimta pagrindinių valstybės institucijų kontrolė, bus suiminėjami lyderiai. Kadangi tuo metu mūsų žvalgyba jau neblogai veikė ir mes gaudavome daugybę duomenų, taip pat iš TSRS KGB komiteto, kur paaiškėjo, kad yra pakankamai mus palaikančių asmenų, kurie mums tiesiu tekstu perduodavo informaciją, kokie proskripciniai sąrašai sudaryti, kokie asmenys bus suiminėjami.

Ta grėsmė buvo tiesioginė fizinė grėsmė mūsų paskelbtai nepriklausomybei, jaunai valstybei ir konkretiems asmenims.

Kokius pagrindinius uždavinius buvote išsikėlę burdami Aukščiausiosios Tarybos rūmus saugojusių savanorių būrius? Kiek jų buvo ir kaip jie buvo formuojami?

Rūmai buvo tik simbolis – jų gynyba nevaidino jokios savarankiškos reikšmės. Gynėsi valstybė. Parlamentas ir jo gynyba turėjo tik tą prasmę, kad viso pasaulio žmonėms parlamentas yra demokratijos simbolis. Žmonės, susirinkę ginti parlamentą, gina ne pastatą, o principą patiems rinktis valdžią ir patiems tvarkytis.

Štai šitas principas buvo visiems suvokiamas ir suprantamas per simbolį, kurį pasirinkome gynybai.

Lygiai veikė ir kiti simboliai. Tarkime, tuometiniai Spaudos rūmai, kurių gynybą taip pat organizavome. Jie buvo svarbūs ne kaip pastatas ar spaustuvė – jie buvo svarbūs kaip galimybė paaiškinti mus remiantiems žmonėms Rytuose ir Vakaruose, kad giname laisvą spaudą.

Televizijos bokšto gynyba taip pat buvo ne objekto ir netgi ne televizijos gynyba. Tai buvo informacinio-psichologinio karo operacija, kai mes pasauliui rodėme, kad giname savo teisę į nepriklausomą informaciją.

Tuo metu simboliai vaidino išskirtinai svarbų vaidmenį. Tai buvo universali kalba, kurią galėjo suprasti ir jakutas, ir Maskvos ar Piterio gyventojas, ir Londone, Vašingtone ar Paryžiuje mus palaikantys žmonės ir politikai.

Labai svarbu suprasti, kad tuo metu Europoje ir JAV gyvavo Michailo Gorbačiovo kultas. Prasidėjęs atšilimas dėl Šaltojo karo, kai Europos ir JAV gyventojai drebėjo nuo minties, jog TSRS panaudos atominį ginklą ir visi bus įvelti į karą, vertė ir į M. Gorbačiovą žiūrėti kaip į labai palankų asmenį. Į mus buvo žiūrima kaip į tuos, kurie ardo M. Gorbačiovo geras užmačias. Mums tiesiai buvo sakoma – jūs neskubėkite. Mums buvo siūloma pasirinkti finliandizacijos variantą, kai mes ir toliau glausimės prie Rusijos ir būsime jos įtakos sferoje.

Mano tuometinių kelionių pas skandinavus metu buvo be užuolankų teigiama – jūs ruošiatės susprogdinti didelę parako statinę, mes negalime leisti to padaryti. O aš jiems sakydavau, kad tai jūs nesuvokiate, jog šita statinė sprogs bet kokiu atveju ir be mūsų, o tai, ką mes darome, yra demontažo operacija, mes prisiimame riziką, kad jūs ir toliau galėtumėte griaužti savo riebų kaulą.

Mes gynėme valstybę ir tam tikrus mūsų valstybingumo principus. Politikai Vakaruose daugeliu atvejų mūsų atžvilgiu buvo skeptiški ir šalti. Todėl mums į mūsų gynybos operaciją reikėjo įtraukti dideles mases žmonių, kad, žiūrėdami į lietuvius, Vakarų politikai suvoktų, jog jie turi jungtis į šitą operaciją, jei nenori prarasti savo pačių žmonių palaikymo. Tuo metu į mūsų palaikymą įsijungė milžiniški skaičiai žmonių: lietuvius palaikė šimtatūkstantinės demonstracijos Maskvoje ir Piteryje, analogiškos demonstracijos vyko Vakarų pasaulyje, JAV. Ir tik dėl šito žmonių aktyvumo, kuris matė mūsų naudojamų simbolių gynybą, atėjo Vakarų politikų palaikymas. Bet ne iš karto.

Ar buvo pasitelkiama įvairių sričių specialistų pagalba? Jei taip, kokie labiausiai pasitarnavo tomis dienomis?

Žurnalistai. Pagrindinė gynyba vyko informaciniame fronte. Vyko konfliktas, kuriame ir Tarybų Sąjungos pusė, ir mes iš esmės naudojome tas pačias psichologinio ir informacinio karo technikas.

Kas atsimena 1990-ųjų metų įvykius, atsimins, kad Lietuvą užplūdo užsienio žurnalistai. Tačiau ir mūsų valstybės, ir TSRS sienos dar buvo puikiai kontroliuojamos KGB. Kitaip šnekant, žurnalistai, kurie buvo įsileisti, atvykdami buvo labai rimtai sortiruojami, ką turės parodyti. Tarybų Sąjungos pusė tikėjosi, kad į Lietuvą atvykę žurnalistai parodys jiems palankų vaizdelį: Tarybų Sąjungos pusė norėjo sukurstyti konfliktą tarp Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ir mūsų.

Jiems reikėjo sukurti ir karo priežastį – priežastį, kurią panaudoję jie galėtų gauti Vakarų palaikymą sakydami, kad dorojasi su nacionalistais, kurie organizuoja kraujo praliejimą. Todėl mūsų uždavinys buvo kaip tik to neleisti. Panaudojome labai daug savo turimų pajėgų, kad galėtume sukontroliuoti įvairius bandymus išprovokuoti konfliktus tarp rusakalbių ir mūsų.

Mūsų žmonės vyko į karines gamyklas, kuriose dirbo daug rusakalbių asmenų, susitikinėjome su rusakalbių lyderiais, netgi sausio 12 d., žinodamas, kad pagal TSRS šito konflikto organizatorių scenarijų rusiškai kalbančių asmenų didžiulė kolona turėjo ateiti prie Televizijos bokšto ir jį užimti demonstruodami, kad jie nepalaiko tos informacijos, kuri skleidžiama Lietuvoje, vedžiau derybas su rusakalbių lyderiais ir mums pavyko užblokuoti tokios kolonos sudarymą apskritai.

Mums pavyko nušauti du zuikius: viena, nebuvo paties konflikto, antra, karinės jėgos panaudojimas, kurį vykdė TSRS, tapo absurdišku ir neturinčiu jokio pagrindo. Jei jiems būtų pavykę sukelti bent jau parodomąsias muštynes ir kraujo praliejimą tarp rusakalbių ir lietuvių ir tuomet įvesti karines pajėgas, visa tai būtų tapę demonstratyviu pretekstu panaudoti karinę jėgą. Kadangi to nebuvo, Maskvai neliko nieko, kaip net ir neturint reikiamo pagrindo įvedinėti kovines mašinas ir karines pajėgas į Vilnių ir kitus Lietuvos miestus. Tas baigėsi tuo, kad visi jų pačių pasikviesti žurnalistai fiksavo, jog neturėdami jokio pagrindo TSRS kariuomenės atstovai ir TSRS vadovybė pradėjo karinę agresiją Lietuvoje prieš nepriklausomybę paskelbusius žmones.

Kaip buvo komunikuojama su Vakarų pasauliu ir Rusijos demokratinėmis jėgomis tomis dienomis ir kokią reikšmę turėjo okupanto atgrasymo faktorius?

Milžiniška įvairių buvusios TSRS teritorijoje gyvenančių tautų pagalba ir jose vykstantis atgimimo procesas turėjo didesnę svarbą nei gana ribota ir labai nuosaiki Vakarų valstybių pagalba, kuri iš esmės prasidėjo 1991 m. rugpjūtį sužlugus pučui Maskvoje.

Iki to laiko naudojomės senais įdirbiais – nuo 1987–1988 metų jau turėjome Lietuvoje veikiančių organizacijų labai glaudžius ryšius su Rusijoje veikiančiomis organizacijomis. Mano kelias į politiką prasidėjo nuo to, kad 1988 m. įsteigėme Tremtinių ir politinių kalinių sąjungą, kuri vienijo daugybę žmonių – tuo metu savo sąrašuose turėjome daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Ši organizacija turėjo savo ryšius ir analogus Rusijos, Ukrainos ir kitose valstybėse. Kaip tik per šituos ryšius turėjome galimybę bet kada paprašyti pagalbos iš kolegų TSRS.

Sąjūdyje buvome įsteigę Lektorių mokyklą, kurioje ruošėme kalbėtojus, vykusius į įvairius Lietuvos rajonus aiškinti Sąjūdžio idėjų. Ši Sąjūdžio lektorių mokykla buvo svarbi dėl to, kad tiesioginis išėjimas į eterį mums vis dar buvo ribotas, tačiau 1989-aisiais, daugmaž pramušus informacinę blokadą Lietuvoje, Sąjūdžio lektorių mokykla pradėjo veikti kaip tam tikras tarptautinio mokymo centras: kvietėme žmones iš visos TSRS atvykti pas mus ir per mūsų šią organizaciją prasisuko, galima sakyti, visi rimtesni TSRS opoziciniai lyderiai.

Kai po rugpjūčio pučo buvo formuojama nauja vadovybė, nuėjęs į bet kurią ministeriją Rusijoje spausdavau rankas ne naujiems pažįstamiems, o žmonėms, kurie buvo atėję iš įvairių pasipriešinimo judėjimų. Tai buvo galimybių langas, kurį stengėmės maksimaliai išnaudoti. Ir išnaudojome pasirašydami sutartis dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos.

Kaip prie parlamento gynybos ir tvarkos palaikymo prisidėjo Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti asmenys?

Krašto apsaugos departamentas, kuris tuo metu buvo pagrindinis laikinosios vadovybės instrumentas organizuojant gynybą, galėjo teikti ir telkti tik proceso organizatorius. Pagrindinė jėga, kuri gynė Lietuvą, buvo Lietuvos žmonės.

Neseniai, kalbėdamas su žmonėmis apie tai, kas vyko prie Televizijos bokšto, išgirdau pastebėjimą, kad tik dabar, paaiškėjus tam tikriems faktams, jie suprato, kas buvo tie, kurie prie bokšto nurodinėjo, kur atsistoti, kurie formavo gynybinį žiedą, kad TSRS pajėgos negalėtų priartėti tiesiogiai, o turėtų prakirsti kelią per stovinčią žmonių minią.

Mes turėjome aukų, tačiau ta tankų kanonada, kuri girdėjosi visur pasaulyje, padarė kur kas svarbesnį darbą, nei būtų padariusi bet kokia gynyba ginklu. Pasaulis į tai reagavo kaip į labai didelę agresiją prieš nepriklausomybę paskelbusią tautą. Geriausias įrodymas, kiek buvome efektyvūs, yra tas, kad tą pačią dieną JAV pradėjo savo ataką prieš Iraką Persų įlankoje, o mes su savo informaciniais pranešimais iš Vilniaus daugeliu atvejų perdengdavome JAV karinę operaciją, kuri turėjo labai stiprų informacinį palaikymą.

Iš kokių šaltinių ar asmenų gaudavote informaciją, kad prieš susirinkusius žmones bus panaudota jėga, ir kokius ryšininkus turėjote?

Pagrindiniai šaltiniai buvo keturi. Vienas – įvairūs KGB padaliniai Lietuvoje. Kadangi ten dirbo daug lietuvių (netgi KGB vadovas Lietuvoje buvo lietuvis – generolas Romualdas Marcinkus) – turėjome galimybę, pasinaudodami tų žmonių patriotišku požiūriu ir nusivylimu TSRS vadovybe, gauti informaciją čia.

Antrasis šaltinis – Lietuvoje dislokuoti TSRS kariškiai. Daugeliu atvejų jie puikiai suprato, kas vyksta, jie nepalaikė TSRS vadovybės ir visiškai nenorėjo būti panaudoti kaip represinis aparatas. Jie man tiesiai sakydavo: mes buvome ruošti ginti savo žmones, o ne juos pulti. Todėl ypač iš desanto pajėgų – o Lietuva buvo laikoma desanto respublika, nes čia stovėjo pagrindinės desantininkų pajėgos – mes gaudavome pilną informaciją. Mūsų santykiai buvo tokie, kad Lietuvoje dislokuotos desanto pajėgos nė karto nebuvo čia panaudotos – TSRS vadovybei teko savo kariškius importuoti iš Pskovo, Vitebsko, nes vietiniai nesutiko dalyvauti puolime.

Trečiasis labai svarbus šaltinis – mūsų informatoriai iš Maskvos. Kadangi Lietuva buvo turėjusi nemažai deputatų TSRS Aukščiausiojoje Taryboje, įvairiuose TSRS ešelonuose turėjome pažįstamus žmones, su kuriais buvo galima dirbti. Iš ten gaudavome tiesioginę informaciją, kad būsime atakuojami.

Ketvirtasis šaltinis – tuo metu jau turėjome tam tikrus ryšius su žvalgybos tarnybomis Vakaruose. Dėl to, kad mus atakuos, nebuvo nė menkiausių abejonių.

Kokie buvo numatyti scenarijai galimo Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmo atveju?

Mūsų scenarijai šturmo atveju buvo reaktyvūs, kai tuo metu kovojant su agresoriumi mūsų scenarijus buvo aktyvusis. Tai mes, Lietuva, atakavome Tarybų Sąjungą, ardydami jų nusistatytą tvarką ir jų komunistinę valdžią, duodami pavyzdį visoms TSRS sudėtyje esančioms respublikoms ir įvairiems opoziciniams judėjimams, kokiais kampais reikia atakuoti komunistus.

Bet, kalbant apie parlamento gynybą, suvokėme, kad čia svarbiausias komponentas yra pademonstruoti, jog esame puolami. Pagal informaciją, kurią turėjome, buvo suplanuota, kad prie parlamento bus atvesta didžiulė minia rusiškai kalbančių asmenų, į kurių tarpą bus įmaišyti perrengti TSRS kariškiai, specialiųjų pajėgų kariškiai, bus sukurtos specialios šturmo grupės, kurios atakuos parlamentą. Jų tikslas – parodyti, kad jie išvaiko čia susirinkusius buržuazinius nacionalistus.

Iš savo pusės mes kaip tik negalėjome leisti tokio scenarijaus. Todėl mums teko pasitelkti labai daug žmonių. Kadangi Aukščiausiosios Tarybos pastatas buvo visiškai nepritaikytas gynybai, o mums teko ginti kiekvieną langą, kiekvieną praėjimą visiškai civiliniame pastate, Krašto apsaugos departamentas turėjo 400 savo paruoštų žmonių. Jie buvo įvesti.

Antra, turėjome sukūrę Pasienio apsaugos tarnybą – ją sudarė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Mes apnuoginome sieną, nuėmėme 1000 žmonių, įvedėme juos.

Trečia, tuo metu turėjome dvi Krašto apsaugos departamento mokyklas – puskarininkių ir karininkų kursus. Jų kursantai buvo mesti čia.

Pasitelkėme ir tokias organizacijas kaip Lietuvos afganų judėjimas, mūsų tremtinių organizaciją. Į pagalbą atėjo atgaivinta Šaulių organizacija. Aplinkui parlamentą formavome organizuotą gynybą – išorės gynybos žiedą. Parlamentas labai greitai buvo apsuptas gelžbetonine siena, kuri kompensavo šito pastato architektūros netinkamumą gynybinei veiklai.

Sukūrėme situaciją, kad priešininkas, atakuodamas parlamentą, prieš viso civilizuoto pasaulio televizijos kameras, kurios mums atstojo artileriją, būtų privalėjęs panaudoti rimtą jėgą.

Kitas scenarijus – jei jie būtų panaudoję grynai karinę jėgą, tai būtų buvę kaip tik tai, ko mes ir laukėme. Jie būtų automatiškai pralaimėję demonstruodami, kad tai yra karinis perversmas, nieko bendro neturintis su vidiniais konfliktais Lietuvoje, į ką TSRS vadovybė visada apeliavo.

Galiu pasakyti daugiau – parlamento mes būtume neatidavę ir pasaulis būtų gavęs labai gražius kadrus, kuomet TSRS karinėms pajėgoms atakuojant parlamentas dega. Ruošėmės bet kuriam iš TSRS veiksmų ir žinojome, ką padarysime.

O ar parlamento gynėjai panaudojo bent vieną šaunamąjį ginklą?

Nebuvo net nė vieno atsitiktinio šūvio. Labiausiai didžiuojuosi, kad per mano vadovavimo laikotarpį sunkaus konflikto sąlygomis apskritai joks šūvis nebuvo iššautas. Mes laimėjome labai steriliomis priemonėmis: organizuotumu, susitelkimu, teisingu informacinių srautų valdymu.

Kodėl, Jūsų manymu, Sausio 13-osios byla teisme buvo pradėta nagrinėti tik 2016 m. pradžioje ir kodėl ji negalėjo būti iškelta anksčiau?

Žinoma, ji galėjo būti iškelta anksčiau – mes tą pradėjome daryti dar 2002-aisiais. Tačiau tuo metu visi šių veiksmų prieš Lietuvą dalyviai buvo gyvi, buvo įvairiausiose pozicijose. Kol Tarybų Sąjungos kariuomenė buvo neišvesta, mums buvę nenaudinga aštrinti konflikto ir apsunkinti TSRS, vėliau – Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Po to šitas klausimas turėtų būti adresuotas tiems, kurie buvo valdžioje. Pradėti tokią bylą tikrai reikėjo. Bet tuometiniai Lietuvos vadovai tikėjosi geresnių santykių su Rusija, Rusija vis dar buvo viena pagrindinių prekybos partnerių. Matyt, todėl buvo laikomasi nenoro eskaluoti situaciją ir tik 2016 m. labai demonstratyviai užėmus poziciją Rusijos atžvilgiu kaip teroristinės valstybės, apie ką kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvo padėtas ir šitas štrichas.

Kas Jums asmeniškai labiausiai įsirėžė atmintyje ir ko gailitės nepadaręs tuomet sausio dienomis?

Pats didžiausias įspūdis – žmonių susitelkimas ir pasiryžimas ginti savo valstybę. Puikiai prisimenu 1990-uosius, kai skelbėme nepriklausomybę. Neturėjome didžiosios daugumos palaikančiųjų nepriklausomybės skelbimą – žmonės per tuos okupacijos metus gyveno įvairiai. Ir daugelis į mūsų tikslą žiūrėjo skeptiškai, kai kurie – ir priešiškai. Tačiau tie keli mėnesiai laisvės oro padarė stebuklą – Tarybų Sąjungai pradėjus agresiją prieš mus žmonės jau buvo labai aiškiai apsisprendę.

Čia, parlamente, Vilniuje, sutelkėme labai daug organizuotos jėgos – iš anksto apsisprendusių žmonių. Tačiau gynėsi ne Vilnius – gynėsi visa Lietuva. Ir kai važinėdamas po Lietuvą rasdavau tokį patį sutelktumą ir kituose miestuose, miesteliuose, kai rasdavome vietinius savivaldos organus pasiruošusius gintis, mano širdį užliedavo didžiulis dėkingumas – visi šie žmonės suprato, kuo jie rizikuoja, tačiau poziciją laikė.

Ką galėčiau laikyti nepadarytu darbu? Tuo metu nepakankamai dėmesio skyrėme savo ryšiams su kitomis TSRS pavergtomis tautomis. Mes tą darėme, tačiau efektas būtų buvęs didesnis, jei mūsų kontaktai būtų buvę dar geresni – mums nepavyko išsprogdinti, ką tuo metu buvome suplanavę, pasipriešinimo Užkaukazėje, nepavyko išprovokuoti rimtesnių pasipriešinimų komunistų valdžiai stambiuosiuose TSRS centruose – gavome tik žmonių palaikymą per demonstracijas. Lietuva buvo ledlaužis, ardantis TSRS kaip valstybinę instituciją, bet jei tą tektų daryti dabar, žinoma, norėčiau, kad priešo užnugaryje sproginėtų.

Ką Jums reiškia Sausio 13-oji?

Tai – tikroji pergalės diena. Sausio 13-oji vienų atmintyje – ar verkšlenančių politikų, ar juos palaikančiųjų – tai diena, kai mus mindė tankais.

Man ir tiems žmonėms, su kuriais kartu veikėme, tai diena, kai neišsigandome tankų, diena, kai sutelkėme žmones ir atlaikėme didžiulį psichologinį bei karinį spaudimą. Tai diena, kai mūsų pasirinkta strategija kovoti tuose baruose, kur mes esame stipresni – psichologinio karo, tarptautinių ryšių, informacinio karo, kontaktų su įvairiomis organizacijomis srityse – reiškė, kad paleidome TSRS griuvimo procesą. Po Sausio 13-osios milžiniškas skaičius kariškių, specialiųjų tarnybų, komunistų partijos žmonių mums į Lietuvą siuntė laiškus su atsiprašymais už M. Gorbačiovo vadovybės veikimą, siuntė savo apdovanojimus sakydami, kad atsisako jų, nes tarybinė vadovybė suteršė tarybinių kariškių garbę.

Todėl šiandien, kai girdžiu veikiančių politikų agresyvią retoriką žmonių, kurie mums padėjo sunkiu momentu, atžvilgiu, manau, jie užėmė neteisingą poziciją. Reikia matyti milžinišką skirtumą tarp Kremliaus ir Rusijos. Reikia suvokti, kad Rusija – tai daugiau nei 90 tautų. Kiekviena jų nori laisvės ir kiekviena iš jų žvelgia į mus kaip į galimybę būti nepriklausomiems.