Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Prieš keletą dienų termometro stulpelis rodė daugiau nei dvidešimt laipsnių žemiau nulio, o šiandien už lango lietus. Sausio antrojoje pusėje lyja? Nebūti dalykai. Atrodo, vienintelis dalykas, kurio galime būti tikri – kad viskas keičiasi. Klimatas irgi. Taip pat pasaulyje besikeičiančios vertybės įrodo, jog nieko nėra pastovesnio už kitimą.

Šiuo metu nesikeičia tik dėl Covid-19 paskelbtas karantinas. Vis dėlto reikia tikėti, kad beveik metus užsibuvusi pandemija irgi pasibaigs. Tiesa, ji leido žmonijai pailsėti nuo įsigalėjusio skubėjimo. Tačiau jau visiems įgriso sėdėjimas namuose. Kaip bebūtų, žmogus – socialinė būtybė. Nepakanka šiltos krosnies ir pilno puodo, būtina pabendrauti su kitu žmogumi. Tiesa, šiais laikais, kai visi turi išmaniuosius, mesendžerius ir pan., gali prisibendrauti. Bet ar virtualus ryšys atstoja gyvą buvimą su žmonėmis? O kur koncertai, susitikimai, draugijų suvažiavimai, jubiliejai, parodos ir jų atidarymai bei kiti renginiai – kultūriniai, visuomeniniai, privatūs? Pajunti, kaip viso to ima trūkti. Optimistiškai skamba, kad jau ne viena įmonė yra sukūrusi vakciną nuo Covid-19 ir jau skiepijami žmonės. Dar šį mėnesį Lenkijoje bus pradėti skiepyti daugiau kaip 70 metų senjorai. Gal iki vasaros atsparumą įgis didesnė dalis visuomenės ir sugrįšime į taip laukiamą normalų gyvenimą? Bandau suprasti tuos, kurie sako nesiskiepysią. Ar jiems patiko toks karantininis gyvenimas?

Sausio 21–22 d. Lenkijoje močiučių ir senelių šventės. Kasmet jie buvo kviečiami į vaikų darželius ir mokyklas, kur vaikai sveikino dainelėmis, spektakliukais, kartu vaišindavosi. Deja, šiemet seneliams tik per internetą galima buvo pamojuoti gėlytėmis. Ir mes sveikiname visus senelius.