Maisto kortelė 1989 m.

Petras Maksimavičius

Prieš keturis dešimtmečius mano mėgstama Lenkijos roko grupė „Maanam“ (1975–2008 m.) sukūrė dainą „Dieviškosios Buenos“ (lenk. „Boskie Buenos“). Ansamblio pavadinimas neturi jokios paslėptos reikšmės – tai jo įkūrėjų pavardžių inicialai. Tačiau laikui bėgant pavadinimas „Maanam“ suvaidino tam tikrą vaidmenį kovojant dėl minties ir žodžio laisvės Lenkijoje. Kūrinys „Dieviškosios Buenos“ greit tapo populiarus ir ilgai išliko geriausių kūrinių dešimtukuose. Klausantis jo šiandien net sunku suprasti, kodėl 1981 metais šis kūrinys taip išpopuliarėjo. Nedainuojama apie Argentinos sostinę Buenos Aires, nors šį motyvą randame net pavadinime. Tačiau dainoje yra paslėpta kitų įdomių minčių. Prieš karo padėties Lenkijoje paskelbimą (1981 m.) ir dar ilgai po atšaukimo (1983 m.) grupės „Maanam“ koncertų metu įsiaudrinusi minia skanduodavo ansamblio pavadinimą ir gudriai papildydavo politinio ir patriotinio pobūdžio akcentais: „Ma nam być wolność“, „Ma nam być prawda“ ir pan. Lietuviškai tai skambėtų: „Reikalaujame laisvės“, „Reikalaujame tiesos“. Nerašysiu plačiau apie minėto kūrinio atsiradimo aplinkybes ir nenagrinėsiu paslėptų minčių. Paminėsiu tik vieną frazę, kuri šiandien man labiausiai patinka. Ji skamba taip: „Dar kartą noriu nuvykti į Europą arba dar toliau – į Buenos Aires“ (lenk. „Chcę jeszcze raz pojechać do Europy lub jeszcze dalej do Buenos Aires“).

Sakysite: o kuo čia žavėtis? Paprasti žodžiai. Tačiau jie reikšmingi, jeigu norime suprasti, kas per tuos 40 metų mūsų, gyvenančiųjų Lenkijoje ar Lietuvoje, gyvenime pasikeitė. Kai buvo sukurtos „Dieviškosios Buenos“, niekam net nekilo klausimas, kodėl lenkai ar lietuviai norėtų nuvažiuoti į Europą. Tik šiandien susimąstome – kokią Europą? Juk ir dabar, ir tada mokyklose mokė, kad gyvenome ir gyvename Europoje. Deja, tada viskas atrodė kiek kitaip. Tą Europą, apie kurią 1981 m. dainavo „Maanam“, daugelis mūsų retkarčiais matydavome televizoriaus ekrane (jeigu namuose būdavo televizorius). Lenkai 1980-aisiais jau labai norėjo pamatyti Europą. Kai kurie į ją net nuvažiuodavo arba buvo priversti išvažiuoti. Gyvenantiems okupuotoje Lietuvoje buvę kur kas sudėtingiau. Jiems Europą pateikdavo kaip supuvusio kapitalizmo pavyzdį – kapitalizmo, kuris siekia sunaikinti taip sunkiai kuriamą komunistinę gerovę. Dažnai visos svajonės atsitrenkdavo į „geležinę uždangą“. Todėl daugelis lietuvių Europą pamatė gerokai vėliau negu lenkai. Praėjus dešimtmečiui, kai 1991 m. sausio mėnesį budėdami prie pamatinių valstybingumo išsaugojimui objektų atpažindavo save Deutsche Welle ar BBC transliuojamuose reportažuose, buvo aišku, kad netrukus pradės pūsti permainų vėjai. Taip ir nutiko. Viskas pradėjo sparčiai keistis. Atsimenu, kad kokiais 1988 ar 1989 m. Vilniuje eidamas į paskaitas kartais spaudos kioske nusipirkdavau didelio formato tarybinį laikraštį „Tiesa“. Stebino ne tiek jo turinys, kurį galima buvo nuspėti, kiek kaina. Atsimenu, kad jis kainavo vos 2 kapeikas. Galvodavau: negi tikra tiesa gali tik tiek kainuoti? O gal todėl kaina buvo tokia maža, kad toji „tiesa“ visiems būtų nesunkiai pasiekiama? Labai greit tiesos – jau ne laikraščio, bet tikros tiesos – vertė išaugo ir ji tapo pagrindiniu lietuvių ginklu.

Tie, kurie trukdė nuvažiuoti į Europą, puikiai žinojo, kodėl tai daro. Tai būtų reiškę komunistinės sistemos griūtį. Tuo tarpu daugelis, kurie svajojo išsprūsti į „laisvąjį pasaulį“, tikriausiai gana supaprastintai jį įsivaizdavo. Manė, kad ten viskas kuo puikiausiai sutvarkyta, o gyvenimas atrodo kaip spalvotų „Šilelio“ televizorių ekranuose – liejasi šampanas, visi žmonės gražūs ir turtingi, o gatvėse mirgančios reklamos simbolizuoja visuotinę laimę. Toli gražu taip nebuvo, nėra ir niekada nebus, tačiau tuose įsivaizdavimuose buvę tai, kas kiekvienam žmogui labai brangu – žodžio ir minties laisvė, bent nepalyginamai platesnė negu socialistiniame lageryje. Laisvai ir nevaržomai reiškiamos mintys tai galingas ginklas, kurio labiau nei NATO tankų tada bijojo – kaip JAV prezidentas R. Reiganas 1983 m. Floridoje apibūdino – „blogio imperija“. Būtent tą ginklą XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje panaudojo lietuviai. Kodėl tai pavyko tada, o kodėl ne visada tai pavyksta šiandien? Daug priežasčių. Atgimimo Lietuvoje metu kalbėjimas apie rūpimus klausimus ar siūlymai keisti tvarką besivaduojančioje iš okupacijos šalyje tapo masiniu reiškiniu. Todėl net didžiausios bendrovės (kolchozo) pirmininkas nedrįso pasipriešinti reikalavimams elgtis padoriai. Šiandien tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje gana neblogai reglamentuota žodžio ir minties laisvė, tačiau ar visi dėl šventos ramybės nori tomis teisėmis naudotis?

Neseniai visame pasaulyje, ten, kur gyvena lietuviai, buvo minimas atkurtos Lietuvos valstybės Nepriklausomybės apgynimo ir sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę 30-metis. Perkeltine prasme galime tai pavadinti Lietuvos sugrįžimu į Europą. Geografiškai, žinoma, visada buvome Europoje, tačiau dar reikėjo atlikti daug darbų ir įtvirtinti tuos principus, kurie padeda kurti darnią, pilietišką ir dvasiškai laisvą visuomenę.

Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse klausiausi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio interviu apie Lietuvos praeitį ir dabartį. Tuometinis Lietuvos vadovas kalbėjo ne tik apie išorines grėsmes Lietuvai, bet ir šalies viduje esančius pavojus lietuvių laisvei išsaugoti. Žurnalisto paklaustas, ar šiandien Lietuva yra pakankamai laisva, profesorius atsakė, kad ji nebus laisva tol, kol piliečiai bijos principingai išsakyti savo nuomonę. Pasak jo, lietuviai sugebėjo tai padaryti 1991 m. sausio 13-ąją, todėl tuomet išsaugojo savo laisvę, o šiandien visaip nutinka. Pabrėžė, kad tą laisvę dažnai riboja įsitikinimas, jog dėl geresnės algos ar karjeros geriau patylėti ir nekreipti dėmesio į aplink matomas negeroves. Beje, prof. V. Landsbergis visada pabrėždavo, kad tie, kurie išvyksta iš Lietuvos, ieškodami geresnio ar sotesnio gyvenimo svetur, elgiasi negerai. Šitaip silpnina savo valstybę, užuot padėję ją geriau sutvarkyti. Žinoma, galima būtų su tuo ginčytis ir diskutuoti, kas skatina emigraciją ir ar tikrai emigrantai svetur ieško vien skanesnio duonos kąsnio. Tačiau reikia sutikti su teiginiu, kad tik laisvi žmonės gali išsaugoti ir apginti šalies laisvę.

Jeigu absoliuti dauguma piliečių aktyviai, kaip ir Atgimimo metu, įsijungtų į savos šalies tvarkymo darbus, garsiai sakytų, ką reikia tobulinti valstybės gyvenime – tai būtų idealus variantas. Man teko keliolika metų bendrauti su tais, kurie emigravo iš Lietuvos vos prasidėjus II pasauliniam karui. Žinoma, tai nebuvo žmonės, kuriems nerūpėjo, kuria kryptimi eis Lietuva. Juos jungė Pasaulio lietuvių bendruomenės paskelbtoje Lietuvių Chartoje įtvirtintos idėjos. Kartais ginčydavosi tarpusavy, bet niekada nesijautė, kad tai darydami siekia vienokios ar kitokios asmeninės naudos, bando pergudrauti ar įžeisti pašnekovą. Jautėsi, kad jie laisvi žmonės.