Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Mergaitė buvo „aptekusi utėlėmis“, o ligoninėje niekam tai nerūpėjo. Bent taip jai pasirodė. Galbūt ten visko jie buvo matę, tad utėlės buvo mažiausia problema. „Taigi, gulėjau geležinėje ligoninės lovoje ir pirščiukais traiškiau po galvelę šeimininkaujančius gyvius…“

Tegul Jūsų nesuklaidina mano straipsnio pavadinimas. Čia tikrai nebus jokių užuominų apie šiuolaikinio žodžio „karantinas“ esmę. Gal jau užteks. Bent kol kas. Karantinų būta ir anais laikais, kai pusę Žemės gaublio drebino žymiai didesnė problema už XXI a. pandemijos griausmus. Tai buvo II pasaulinis karas, privertęs žmones rautis plaukus nuo galvos, kęsti badą, šaltį, smurtą ir visą sveiku protu nesuvokiamos sistemos neteisybę. Tiesa, apie karą ir jo pasekmes visi skaitėme įvairiausių knygų. Jos nesibaigia. Metai iš metų jų pasirodo vis kitokių ir naujesnių. Taip bus tol, kol būsią įvykių liudininkų, norinčių sava patirtimi pasidalinti su kitais. Man pačiai atrodė, kad nemažai esu skaičiusi Sibiro tremtinių arba koncentracijos stovyklas mačiusių žmonių išpažinčių, tačiau klydau ir jau žinau, kad dar daug visko neatrasta. Visai neseniai – prieš pačias Kalėdas – teko perskaityti Julijos Benediktos Ulevičienės, 1947 m. ištremtos į Sibirą, atsiminimus knygoje „Išrauti su šaknimis“. Susidomėjusiems nekantrauju pranešti, kad knyga laisvai prieinama internetu (2015 m. išleido elektroninė leidykla „Naujas vardas“).

Galime klausti, ką naujo dar galima sužinoti apie lietuvių gyvenimą Sibire. Rodos, daugumos likimai amžino įšalo žemėje yra panašūs. „Išrauti su šaknimis“ atveria dar vienas naujas duris į karo pažeistųjų prisiminimus, apie kuriuos anksčiau neteko skaityti. Julija Benedikta pasakoja apie jos šeimos bandymą kurtis kuo labiau normalų gyvenimą primenančią kasdienybę. Nors moteriai buvo tik treji, kai su tėvais ir 90-ies metų močiute, vyresniu broliu bei seserimi buvo įsodinti į gyvulinius vagonus ir išvežti į nepažįstamą kraštą – Sibirą, atsimena ilgos kelionės tamsumą, smarvę ir mirštančiųjų aimanavimus.

Šios knygos skaitytojas susiduria ne tik su labai paprastai parašytu ir kiekvienam suprantamu tekstu, bet ir begale Julijos Benediktos šeimos ir giminių nuotraukų. Jos puikiai papildo dramatiškų prisiminimų horizontą, patvirtina pasakojimų realumą ir geriau apipavidalina iš sielos gelmės plaukiančius žodžius. Atvirumas jaučiamas pirmuose teksto sakiniuose, o trumpai pristatyta tuo metu trečius gyvenimo metus tipenančios mergaitės šeimos padėtis Lietuvoje nepalieka abejonių, kaip vos prieš 70 metų Lietuvos ūkininkai buvo stipriai sukrėsti ir priversti palikti „apie 30 ha žemės, nemažai gyvulių ir paukščių (4 arklius, 6 karves, 4 avis, 4 kiaules, 18 vištų), taip pat žemės ūkio technikos (kuliamąją, pjaunamąją ir akselinę mašinas bei maniežą, vadinamą rusvelkiu)“.

Pasaulyje, apie kurį pasakojama prisiminimuose, nerasime trumpų šeimos narių aprašymų. Gana kruopščiai pristatoma Julijos Benediktos tėvelių kilmė, jos santykis su giminaičiais, paremtas nuoširdžiais atsiminimais. Nemažai dėmesio skiriama broliui Vladui, kuris (skaitant susidaro toks įspūdis) galėjęs būti jos autoritetu, doro gyvenimo vedliu, Tėvynės patriotu. Knygoje išaiškėja, kad šios šeimos likimui daugiausia įtakos turėjo būtent Vladas, kuris buvo skaudžiai suimtas ir kalinamas. Kodėl ir už ką – sužinojo tik 1976-aisiais, keliasdešimt metų po tremties. Mat Vladas negalėjo žiūrėti į sovietų okupantų žiaurumą, žudant jaunuolius. Jų išrengti ir išniekinti kūnai Kazlų Rūdos centrinėje aikštėje varstė kraupių vaizdų liudininkų širdis. Vladas prisijungė prie „Tauro“ apygardos partizanų gretų ir gavo Žirnio slapyvardį. 1958 m. birželio 10 d. visa šeima, pavadinta „buožėmis“, sėdo į belangius vagonus ir išvažiavo. Lietuvą paliko dešimčiai metų…

Versdama lapą po lapo, Kūčių išvakarėse priėjau prie pastraipos, kurioje rašoma, kad tremtiniai tikslo vietą pasiekė po mėnesio – gruodžio 24 dieną. Tuo metu, kai mes ruošėmės didelei metų šventei, prikūrentuose namuose sėdome prie Kūčių stalo, prieš 73 metus nelaimingi lietuviai buvo išlaipinti Tropinsko kaime, Tiumenės srityje, ir suvaryti į barakus. Ten visi jautėsi kaip silkės ankštoje statinėje. Trūko oro, nebuvo jėgų, o privalėjo pusiau stovėti ir pusiau sėdėti ant savo ryšulių. „Ten valgėme ir pirmąją Sibiro „kurortuose“ šv. Kūčių vakarienę – tai buvo šutinti žirniai.“ Šeima kartu ilgai neišbuvo. Juos išskyrė dėl darbų trūkumo nedidelėje Tropinsko vietovėje. Trimetė liko su mama ir močiute. Čia ji išmoko melstis, nes tik maldoje ir tikėjime šeima rasdavo jėgų iškęsti nepakartojamą šaltį, baisias gyvenimo sąlygas barakuose su ropojančiomis blakėmis, kurios kartais įkrisdavo miegantiems į ausį, pažeminimą ir badą. Vasarą vaikai, nežinodami, kaip numalšinti alkį, žaisdami smėlyje imdavo kepti smėlio bandeles ir jas valgyti. Neilgai trukus juos ištikdavo bado distrofijos požymiai: kūnas ištindavo, imdavo viduriuoti, o kojos pačios lenkdavosi per kelius, neturėdamos jėgų panešti silpno organizmo.

Galima klausti, ar Sibire gyvenantys lietuviai turėjo kokių nors galimybių susisiekti su Lietuva. Pasirodo, kai kas turėjo ir rašė laiškus giminaičiams, tačiau dažniausiai niekas nenorėdavo jiems padėti, bijodami skaudžių pasekmių ir būti ištremti. Vienas kitas išdrįsdavo atsiųsti nedidelį siuntinį.

Viena iš įdomybių, apie kurias anksčiau neteko skaityti, buvo Julijos Benediktos prisiminimai apie Sibire lankytą vaikų darželį. Pasirodo, kad mergaitei buvo suteikta galimybė leisti jame laiką, kai motinai reikėdavo dieną dirbti ir nebuvę kam jos prižiūrėti. O viskas prasidėjo nuo vieno atsitikimo, kai mergaitė susidūrė akis į akį su mirtimi: „Atėjo pavasaris, o aš neturėjau suknelės. Mama išardė pagalvę ir iš raudono impilo pasiuvo suknelę. <…> ji buvo ankšta, kieta ir nepatogi. Tai per ją kartą mane puolė įsiutęs bulius, ir jei kažkas iš suaugusiųjų nebūtų manęs laiku sugriebęs, po akimirkos būčiau papuošusi jo ragus… Po šio nutikimo, bijodami palikti vieną lauke, mane nuvedė į vaikų darželį.“ Visgi darželio mergaitė ilgai nelankė. Viskas dėl ankštos suknelės, kurią vis prieš pietų miegą reikdavo nusivilkti, o pabudus apsivilkti.

Tremtiniai neturėjo jokių higienos priemonių, tad tekdavo prasimanyti, iš kur gauti muilo arba dantų pastos. Moterys iš pelenų gamino šarmą, tinkamą skalbti drabužius, o dantų sveikata vaikai rūpinosi kramtydami pušų sakus.

Prisiminimuose gausu mirties motyvo. Čia dažnai ateidavo mirtis ir niekam nebuvo keista, bet vis vien skaudu dėl artimojo netekties. Atsiminimų autorė, rašydama apie savo tėvo mirtį, supažindina skaitytoją su ano meto vyresniųjų pamokymu nebijoti nei mirusiųjų, nei pačios mirties: „Kai labai kukliai pašarvotas jis gulėjo lovoje barako kambaryje, man paliepė pabučiuoti jam kojas, kad ateityje nebijočiau numirėlių.“

Šiuose prisiminimuose lietuviai dažnai buvo perkeliami iš vienos vietovės į kitą. Vis tekdavo statytis naujus barakus. Atvežti ir palikti kokios giraitės plote privalėjo išsikirsti medžius, išrauti šaknis ir paruošti dirvą bulvėms pasisodinti bei naujus namus pasistatyti. Ateidavo ir geresnis laikas, kai šeimoms pavykdavo iš kito kaimo parsinešti paršiuką ir užauginti tikrą bekoną. Tikėtina, kad jį pavykdavo įsigyti mainais, tačiau tikslaus atsakymo knygos autorė nepateikė. Štai kaip Sibire vykdavo skerstuvės: „Degančių nendrių kuokštais paskerstą kiaulę nusvilindavo, nuplikydavo verdančiu vandeniu ir išdarinėdavo. Dalį mėsos sukimšdavo į dešras. Iš lentų sukaltoje rūkykloje jas kartu su lašinių paltimis išrūkydavo ir pakabindavo barako pastogėje. Vietiniai rusai labai stebėjosi – lašinius ir mėsą jie temokėjo tik sūdyti.“ Lietuviai svetur sugebėdavo net tik mėsos prasimanyti, bet ir svetimus šio to išmokyti. Be paršelio, atsirasdavo galimybių vištų ar triušių įsigyti ir barako kambariuose juos užauginti.

Julija Benedikta prisimena momentą, kai šeima neblogai prasigyveno ir galėjo padėti Vorkutoje kalinčiam broliui Vladui. Siųsdavo rūkytų dešrų ir lašinių. Moters atsiminimuose įstrigęs momentas, kuomet pirmą kartą gyvenime pamatė kino filmą. Netikėjau tuo, ką skaitau, bet jeigu taip parašė, tai taip ir buvę. Toliau iš teksto sužinojau, kad kitas jos brolis, gyvenęs kartu su šeima, sugebėjo įsigyti fotoaparatą ir įsikurti fotolaboratoriją, kurioje ryškino fotojuostas, spaudė, džiovino ir karpė nuotraukas. Tai galėjo daryti tik trumpą vasarą, o žiemą vėl tekdavo kęsti nepatogumus, speigus ir pusnis, kuriuos lydėjo net iki 60 laipsnių šalčio.

Knygos autorė skaudžiai prisimena 21 dieną trukusį karantiną dėl pasiutiškai pavojingos ligos – skarlatinos. Viskas prasidėjo nuo nekalto vaikų žaidimo prie geležinkelio pervažos. Čia išalkę vaikai rinko dulkėtas laukines braškes. „Netrukus ėmiau vemti, pakilo temperatūra, visą kūną išbėrė spuogeliais.“ Mergaitė atsidūrė ligoninėje ir ten praleido ne vieną savaitę.

Augantiems vaikams būdavo suteikiamos sąlygos lankyti mokyklą. Julijai Benediktai pavyko prisijungti prie mokinukų gretų. Mergaitė galėjo mokytis, bet tik rusų kalba.

Užaugę vaikai, tapę paaugliais, dažnai rengdavo šokius ir liūdnų dainų vakarus. Suskambus akordeonui, pasigirsdavo viena iš tokių dainų:

Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus,

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Pirm negu aušrelė skaisti užtekės,

Ten mano dainelė linksmai suskambės.

Čia jausmai man žūva, kalinė širdis,

Leiskit į Lietuvą – akys ten nušvis.

Svetimoj padangėj nemalonu, ne!

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne…

Tėviškėlę brangią šeima galėjo išvysti tik 1958 m., kai birželio 10-ąją baigėsi tremties laikas. Julija Benedikta gana maloniai prisimena kelionę į vakarus, kadangi ne tik turėjo kur miegoti, kuo užsikloti, bet ir galėjo paragauti ledų su vafliais. Pagaliau pasiekė Lietuvą ir gerai pažįstamą Kauną. Tuo metu jaunos panelės gyvenimas Tėvynėje nelepino. Reikėjo ilgai galvą sukti, kaip saugiai prisiregistruoti Lietuvoje, po to patekti į lietuvišką mokyklą, kur visko mokyta lietuvių kalba, o mergaitė Sibire mokėsi tik rusiškai. Maža to, Julija Benedikta ieškojo prieglobsčio, kur apsigyventi, nes jos namų tėviškėje neliko. Viskas buvo sulyginta su žeme. Teaugo išlikęs klevas – gražaus prieškarinio gyvenimo liudininkas. Visa kita, kaip Julija Benedikta rašė, buvo išrauta su šaknimis, tuo pačiu ir malonūs prisiminimai, kurie neišbluko per visą buvimą Sibire.

Užvertusi paskutinį knygos puslapį, sėdėjau šiek tiek apstulbusi. Ar žinojote, kad visi Lietuvos tremtiniai iki 1988 m. vienas nuo kito slėpė savo, kaip jie sakė, „gėdingą“ praeitį? Mums, jaunajai kartai, rodės, kad tokia informacija sklaidė tarp vadinamųjų eilučių. O ji buvo ilgai ir skausmingai slepiama ne tik nuo svetimų, bet ir savos naujais laikais augančios kartos. Tremtiniai nenorėdavo nei pusės žodžio tarti apie gyvenimą tremtyje. Žmonės nuolat gyveno baimėje, nežinojo, ar savo išpažintimi nepakenktų ne tiek sau, kiek artimiesiems. Tik Lietuvos atgimimas nutraukė žmonių tylėjimą. Julija Benedikta rašė: „Į pirmąjį tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimą Kaune susirinko nesuskaičiuojama daugybė žmonių, vos sutilpusių Sporto halėje… Pasijutau tvirčiau, kai supratau – mes ne vieni, mūsų tūkstančiai…“

Visgi Lietuvos tremtinių prisiminimai nuolat stebina kiekvieno pasakojimo išskirtinumu, naujais ir negirdėtais dalykais, gyvenimo Sibire patirtimi ir grįžimo į Lietuvą sunkumais, skaudžiu pirmu žvilgsniu tėviškės link. Norėtųsi palinkėti visiems skaitytojams nepamesti susidomėjimo tremties literatūra, kuri imta kurti ne taip seniai ir ne taip toli – tik už sienos, vieniems pasiekiamos už kelių kilometrų, o kitiems – už namo arba kluono. Joje sukaupta žiaurios istorijos liudininkų patirtis nuleidžia mus ant žemės ir pirštu parodo, kaip labai nutolome nuo tikros laimės ir nelaimės sąvokų supratimo.