Brangūs broliai ir seserys!

Susirinkome čia, Seinų Dievo Motinos bazilikoje, padėkoti Dievui už Tėvynės laisvę. Kelias į ją nebuvo labai lengvas ir paprastas, kaip gali atrodyti dabar, kai jau esame laisvi. Galime galvoti, kad jau nieko blogo mums nebegresia. Bet iš tikrųjų yra kitaip. Kai esi per laisvas, pripratęs prie laisvės, jau nebežinai, kas yra nelaisvė. Ir čia yra didžiausia problema. Nevertinam to, ką turime.

Gal nesuklysčiau sakydamas, kad viena iš kalvių šauklių Lietuvos Nepriklausomybei yra šis gražus, stebuklais apdovanotas miestelis Seinai. Ypač ta vieta, kur esame, kur stovime – bažnyčia. Ir vienuolyno ansamblis, kur nuo 1826 iki 1915 m. veikė Seinų kunigų seminarija – ta laisvės šauklių kalvė. Čia, pajutę Dievo kvietimą tarnauti Dievui ir Tėvynei, savo pašaukimą atrasti ateidavo lietuvių šeimų jaunuoliai, daugiausia iš kaimų. Nebuvo jie iš pradžių visi tokie gabūs mokslui ar rašymui. Buvo jie čia, savo žemėje, engiami ir spaudžiami. Troško gimtąja kalba melstis ir studijuoti, šviesti visuomenę, liaudį, būti arčiau savųjų avelių. Gal ta priespauda ir padėjo jiems skleisti gimtosios kalbos ir Tėvynės meilę, nusižengiant griežtai kunigų seminarijos ugdymo disciplinai. Buvo jie ir persekiojami, ne visi baigė kunigų seminariją. Tačiau visi – kurie baigė ją ir nebaigė – tikrai turėjo širdyje savo mylimą Tėvynę.

Mielieji, dar Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse Vilniaus vyskupijos žymusis kunigas, visuomenininkas Pranas Bieliauskas savo dienoraštyje „Vilniaus dienoraštis 1915–1919 m.“ rašo apie tokį nutikimą:

„1917 m. III 19 d.

1916 m. laikiau Katedroje lietuviams gegužines pamaldas. Prieš pat pamaldas atbėgo pas mane į zakristiją susinervinusi viena lietuvaitė tarnaitė ir prašė manęs eiti į Aušros Vartus atlaikyti šventų mišių jos paskirta intencija. Atseit labai svarbus reikalas. Aš jos paprašiau, jei galima, man papasakoti tą svarbų reikalą.

– Šią naktį, – sako ji, – sapnavau nepaprastą sapną. Mačiau atsivėrusiame danguje stovinčius du asmenis. Įsižiūrėjusi matau: vyriškis ir moteriškė. Dar labiau įbedu akis ir dar ryškiau matau – tai Viešpats Jėzus ir Švenčiausioji Mergelė. Noriu kreiptis su prašymu, bet nežinau, į kurį. Pamaniau, – kalba ji toliau, – kad man, mergaitei, geriau tinka kreiptis į Švenčiausiąją Mergelę. Aš ant kelių puoliau ir sakau: Švenčiausioji Mergele, Užtarėja mūsų, išprašyk savo Sūnaus, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir katalikiška. Švenčiausioji Mergelė pasisuko į Jėzų ir kažką tyliai pasakė. O aš nekantriai laukiu atsakymo. Švenčiausioji Mergelė atsigrįžo į mane ir sako: Taip, mano vaikeli, visa bus taip, kaip jūs patys norėsite. Po to aš pabudau drebėdama ir dabar dar negaliu nurimti…“

Čia buvo tik sapnas, bet pranašiškas, nurodantis ne tik Dievo pagalbą, bet ir mūsų pastangas – norėti, melstis ir prašyti Dievo ir Jo Motinos Marijos. Juk ir Šventraštyje ne kartą aptinkame, kad sapne Viešpats ką nors apreiškia, pvz.: Juozapui sapne pasakė, kad imtų savo žmoną Mariją su kūdikiu ir bėgtų, paskui nurodė, kada grįžti, trims išminčiams pasakė nebeeiti jau pas Erodą. Tad Dievas įvairiais būdais prabyla į žmogų.

Seinų vyskupas Antanas Baranauskas nuo šios ambonos kalbėjo lietuviškai ir rašė eiles bei giesmes lietuvių kalba Seinuose. Seinų seminarijos alumnas arkivyskupas Justinas Staugaitis – Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininkas ir Lietuvos viceprezidentas. Ir tasai, kuris gal savo akimis turėjo matyti vyskupą Antaną Baranauską, o darbuotis su arkivyskupu Justinu Staugaičiu ir gauti iš jo vyskupystės šventimus, Dievo Tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius – Seinų kunigų seminarijos alumnas, kankinys, atidavęs savo gyvybę už Dievą, Tėvynę ir artimą.

Remdamiesi šios dienos Dievo žodžio skaitiniais iš Pradžios knygos, stenkimės, kad ir mums Viešpats sakytų taip kaip Nojui: „Eik su visa šeimyna į arką, nes aš tik tave iš šios padermės teradau teisų savo akyse“. O mūsų arka ir šeimyna yra Bažnyčia ir Tėvynė.