Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą <…> Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Turbūt nėra lietuvio, nežinančio šios Mikalojaus Daukšos citatos. Vis dėlto pravartu kartkartėmis ją prisiminti, juolab kad vasario 21-oji paskelbta Tarptautine gimtosios kalbos diena. O nuo vasario 16 iki kovo 11 d. per pastaruosius keletą metų buvo rengiamos Lietuvių kalbos dienos, t. y. organizuojami įvairūs renginiai, skirti lietuvių kalbai, skelbiami konkursai vaikams.

Tačiau norint, kad vaikai vartotų gražią, švarią gimtąją kalbą, pirmiausia derėtų mums, suaugusiems, įsiklausyti, kaip patys kalbame. Juk vaikai – suaugusiųjų atspindys. Beje, ne kartą pastebėjau, kad labai didžiuojamės, kai pas mus atvykę svečiai iš Lietuvos pagiria, kokie mes lietuviai, kokie patriotai, kaip gražiai išsaugoję kalbą, papročius, lietuvybę. Mes visus tuos pagyrimus priimame už gryną pinigą, stovime pasitempę, išdidūs. Ir, neduokdie, kas pakritikuoja, kad kalbame pusiau lenkiškai – tada skubam įsižeisti. Tačiau juk ir patys (nei giriami, nei peikiami) įsiklausykime į savo kalbą. Ką kalba pasako apie žmogų? Labai daug. Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi…“ Taigi mes esame tai, ką ir kaip kalbame. Lietuvių kalbos dienų laikotarpiu gal bent jau pasistenkime, kad mūsų kalba nebūtų tiek užteršta svetimybėmis. Įsiklausykime, kaip kalbame, kad pamatytume, ar mums patiems tai patinka…