Mindaugas Vaina

Irena Aleksaitė

Virusas nesiliauja siautėjęs ir nusineša vis daugiau aukų, jau nesirinkdamas tik silpnesnių ar vyresnių… 2021 m. sausio 16 d. Punsko kapinėse prie tėvo ir senelių prisiglaudė Mindaugo Vainos (g. 1977 m.) pelenai. Atrodytų – vyro pačiame jėgų žydėjime.

Mindaugas gyveno Varšuvoje, bet priklausė ir Punsko kraštui. Iš čia kilę jo tėvai – Teresė Jonuškaitė ir Rimas Vaina, kurie Punske ne tik tuokėsi, krikštijo vaikus, atostogavo, bet ir gyveno šio krašto rūpesčiais ir džiaugsmais, nepaisydami skiriančių kilometrų. Dauguma lietuvių Varšuvoje gyveno „laikinai“: vieni tik studijavo, kiti po studijų gavo darbą, bet visi planavo grįžti, o kai kurie ir sugrįžo. Tačiau jų vaikams buvo lemta pasilikti… Šie vaikai – mūsų krašto anūkai – platesnei visuomenei dažniausiai lieka nežinomi, o juos verta paminėti jau vien dėl to, kad ne vienas dirbo ir dirba tikrą ambasadorių darbą. Jiems jau vaikystėje tenka aiškintis bendraklasiams ir auklėtojams dėl savo vardo, pavardės, atsakinėti į sunkius (vaikui per sunkius) klausimus apie lietuvius, Lietuvos istoriją, net nesuprantant, kodėl tie klausimai užduodami. Būna, kad pavyksta nuoširdžiai sudominti draugus, ir šie vėliau ieško lituanistinių studijų.

Mindaugas buvo iš tų vaikų, kuriems tėvai „nelengvino“ gyvenimo. Kas atsimena XX amžiaus aštuntąjį ir devintąjį  dešimtmečius, įsivaizduoja, ką reiškė nueiti į lenkišką mokyklą su lietuvišku vardu ir pavarde, prieš tai nemokytam kalbėti lenkiškai. Tikriausiai Mindaugui būdavo sunku klausyti, kaip įvairiai iškraipomas jo gražus vardas, nors kartais gal net ir linksma, kaip tose dziudo treniruotėse, kai treneris, tardamas kažką panašaus į „Minde“, sukūrė jam Nindzės pravardę. Tiesa yra tokia, kad kuo anksčiau žmogus užsigrūdina, tuo tvirtesnė jo tapatybė. Nieko nelaimi tie, kurie svetimoje aplinkoje nori „neapsunkinti“ vaiko savo gimtąja kalba.

Mindaugo tėvai Rimas ir Teresė, du gabūs matematikai, Varšuvoje sėkmingai baigę studijas, sukūrė šeimą ir svetingus namus ne tik punskiečiams, bet ir lietuviams iš Lietuvos ir pasaulio. Man taip pat teko naudotis šių žmonių gerumu ir porą mėnesių pas juos pagyventi. Praėjo daug metų, bet prieš akis aiškiai iškyla smagi Vainų vaikų trijulė: du guvūs baltapūkiai berniukai ir nuo jų neatsiliekanti meili sesytė. Gal todėl, kad buvo pratę prie nuolat besilankančių, nakvojančių žmonių, o gal todėl, kad tėvai taikė naujoviškus tuo metu auklėjimo be streso metodus, vaikai augo drąsūs, be kompleksų. Mindaugas buvo vyriausias, gimė 1977 m. gruodžio 13 d. (brolis Mangirdas buvo dvejais, o sesuo Rūta ketveriais metais už jį jaunesni), todėl jam reikėjo praskinti takus, kuriuos vėliau mynė ir jaunesnieji. Prisimenu daug smagių akimirkų iš keliolikos metų bendravimo šeštadieninėje Varšuvos lietuvių mokyklėlėje ir iš tų mėnesių, pragyventų Vainų namuose. Dabar, interneto laikais, atrodo neįtikėtina, kad galėjo būti tokia bendruomenė, tiek susitikimų, bendrų darbų, kalbų ir paties noro laikytis kartu.

Kai po Mindaugo laidotuvių susisiekę su buvusiais mokyklėlės mokiniais, su artimiausiai bendravusiais Kraužlių giminės atstovais prisiminėme savo draugą ir mokinį, suvokėme, kad ne tiek daug galime apie Mindaugą papasakoti, nes tai buvo labai kuklus ir gana uždaras žmogus, niekada nesigyręs savo pasiekimais, nesiskundęs nesėkmėmis. Sunku būtų išvardyti jo ypatingus nuopelnus, bet nesunku parašyti, koks buvo: draugiškas, jautrus, linkęs padėti kitam, nuolat ieškantis savęs. Buvo vienas iš mūsų. Atsisveikinantiems bičiulį, artimą žmogų svarbus ne jo karjeros kelias, o tik tai, koks buvo, kokius prisiminimus apie save palieka. Mindaugą prisiminsime kaip labai draugišką, mokėjusį prakalbinti, išklausyti, suprasti ir užjausti, išsilavinusį, įvairiausių susidomėjimų, daug draugų turėjusį mūsų bendruomenės narį. Per maža pasakyti – bendruomenės. Juk buvome kaip šeima, – sakė Justė Bociek, prisimindama vaikystę ir studijų laikus, – kartu mokyklėlėje, kuri iš pradžių veikė tai vienų, tai kitų namuose, kartu Draugijos renginiuose, kartu stovyklose. Mūsų mokyklėlėje Mindaugas buvęs vyriausias, todėl iš jo labiausiai buvo laukiama rimtumo, atsakingumo. Mokyklėlės vaidinimuose būdavo patikimi „rimčiausi“ vaidmenys. Jurga Kraužlytė iš anų laikų labiausiai atsimena stovyklas, mokyklėlės vaidinimus (ypač pasirodymus Seinuose ir Marijampolėje) ir būtent Mindaugą, grojantį gitara V. Kernagio ir stovyklų dainas, kelionėse užimantį visus „Mafijos“ žaidimu. Reikia paminėti, kad Mindaugas Vaina ir Milda Kraužlytė, kiek pabuvę stovyklautojais, tapo sėkmingais „Atgajos“ vadovais. Brolis Mangirdas tvirtina, kad Mindaugas apskritai mokėjęs sudominti vaikus, rasdavęs su jais bendrą kalbą ir reikalui esant neatsisakydavęs pagloboti sūnėnų.

Tačiau vadovu stovykloje ir dėde jis taps vėliau. Grįžkime į vaikystę. Kai aš gyvenau pas Vainus, Mindaugui buvo apie 10 metų. Neprisimenu, ar jis tais metais buvo priėjęs Pirmosios Komunijos, ar broliukas ruošėsi, bet mes ėjome trise į bažnyčią. Ir tada niekaip nesupratau, iš kur galima turėti tiek energijos: einant užbėgti ant kiekvieno supilto kalniuko, apibėgti kiekvieną objektą, kuris tik pasitaiko prie kelio, ir po momento vėl žygiuoti kartu. Negalėjau atsistebėti, kokie gabūs, sumanūs ir vikrūs tie vaikai. Mokykloje užduotus namų darbus (ypač matematikos) stengdavosi atlikti per pertraukas, kad nereikėtų namie. Klausiau, ar nereikalinga pertrauka. Sako, kad dar lieka trys minutės sau ir galima susitvarkyti reikalus. Labai mikliai padarydavo ir triuką prie stalo. Tėtis prigamindavo įvairiausių mėsiškų patiekalų su geriausiais žąsų taukais, o berniukai, nedideli mėsos mėgėjai, kaip kokie burtininkai niekam nepastebint perkeldavo mėsos gabaliukus į mamos lėkštę ar dar nežinia kur. Savo miklumą ir fizinius gebėjimus Mindaugas lavino sportuodamas, žaisdamas futbolą, treniruodamasis dziudo, važinėdamas dviračiu.

Gal tais pačiais, o gal kitais metais (Mangirdas jau neprisimena, ar buvo pirmoje, ar antroje klasėje) nutiko ir tas vėliau linksmai prisimenamas įvykis, apie kurį daug kas Punske girdėjęs, o dabar šnekėdamiesi su Mangirdu vėl prisiminėme. Punsko bendrabutyje tada vyko žiemos stovykla, į kurią buvo pakviesti ir varšuviečiai. Mindaugui ir Mangirdui tai buvo pirmas kartas, kai reikėjo nakvoti svetimoje vietoje, be mamos. Tas faktas jiems nelabai patiko, paskui dar kažkas užkliuvo, o kantrybės taurę perpildė vakare užsitrenkusios bendrabučio kambario durys. Ir taip vėlų žiemos vakarą, gal net kokią 22 valandą, susikrovę daiktus į didoką tėvelio kuprinę, vyrukai nusprendė išlipti pro langą ir patraukti į Šaltėnus, pas senelius. Jokioje stovykloje negali būti geriau negu kaime pas močiutę. Kuprinė sunki, reikėjo nešti dviem, kelias lyg ir žinomas, bet naktis, sniegas… Kažkokiai mašinai išvažiavus iš kairės, kelias lyg ir susidvejino ir kilo abejonių, ar eiti dešinėn, ar kairėn. Artimiausioje sodyboje vaikai įlindo į malkinę ir nutarė prabūti iki ryto, kai bus matyti, kur eiti. Atsikėlę tos sodybos gyventojai pirmiausia rado kieme Mindaugo pamestą batą, o tada ir vaikus. Berniukams teko pirmą ir paskutinį (bent Mindaugui) kartą pasivažinėti policijos mašina. O iki senelių namų buvo likę taip nedaug…

Mangirdas Vaina pasakoja, kad brolis Mindaugas visada mokėsi gerais pažymiais, aštuntoje klasėje tapo chemijos konkurso laureatu ir turėjo daugiau šansų įstoti į gerą licėjų. Jo taip pat gabus klasės draugas pakalbino stoti į prestižinį Varšuvos T. Čackio licėjų, kad abiem būtų smagiau važinėti. Mindaugas įstojo, o draugui nepavyko… Kompaniją tame licėjuje jam vėliau palaikė brolis ir sesuo.

Mindaugas buvo daug kam gabus. Taip pat muzikai. Mokyklos laikais lankė dvigubas pianino pamokas – už save ir už brolį, kuriam ne itin norėjosi groti. Jau turėjo progų pakoncertuoti ir publikai, tačiau perpratęs klavišus nustojo jais domėtis. Pradėjo virpinti gitaros stygas. Užteko užsispyrimo pačiam išmokti ir akordus, ir skambinti melodijas iš natų ir iš klausos. Atrodo, kad ir kitose srityse kiek giliau perpratęs vieną dalyką susidomėdavo nauju.

Aukštojoje prekybos mokykloje (SGH) Mindaugas baigė ekonomikos studijas, tačiau lygiagrečiai studijavo matematiką ir astronomiją. Studijuodamas sportavo, dviračiu nuvažiuodavo iš Varšuvos į Olštiną, buvo apvažiavęs gabalą Lenkijos ir nemažai Lietuvos. Susidomėjęs jodinėjimu, vaikinas žirgyne valydavo arklides, kad galėtų ilgiau pajodinėti. Mėgo kalnuose slidinėti, net buvo tapęs slidžių instruktoriaus padėjėju. Patiko ir jūrų vandenis pamaišyti. Turėjo vairininko teises, dalyvavo reisuose Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne prie Kanarų salų. Kartais būdavo kapitonu.

Buvo geras sūnus ir brolis. Prisimenu, kad studijuodamas kartais pavaduodavo mamą, kai ji kurį laiką papildomai dirbdavo vakarais. Kartą sergant tėvui Mindaugas net už jį egzaminavo savo bendraamžius universitete.

Po studijų domėjosi įvairiomis sritimis. Iš pradžių dirbo su broliu telekomunikacijos įmonėje BT informacinių technologijų specialistu. Paskui bandė rašyti daktarinę disertaciją apie gamtos apsaugą. Reikia pasakyti, kad gamtą jis labai mylėjo, suprato ir stengėsi saugoti. Dirbo ir projektų vadovu, ir informacinių sistemų analitiku, vis ieškodamas tobulo darbo. Sugebėjo užsidirbti, galėjo sau leisti ieškoti, bet ar galėjo rasti tą idealų darbą, kuriame derėtų visi gebėjimai ir susidomėjimai?

Mindaugą prisimindami draugai pavadino eruditu, mokslininku, filosofu, savaip žiūrinčiu į pasaulį. Juk jį domino ne tik tikslieji mokslai, bet ir sociologija, politika, dailė, poezija. Buvo susipažinęs su garsiausių pasaulio menininkų, architektų, muzikų, režisierių kūriniais, jų istorijomis. Knygų lentynoje šalia A. Mickevičiaus „Pono Tado“, kurį Mindaugas ne kartą buvo skaitęs, rikiavosi knygos apie kosmologiją. Turėjo ir teleskopą, kuriuo mėgo stebėti dangaus šviesulius.

Paskutiniais gyvenimo metais Mindaugas mažai sportavo, o daug skaitė. Skaitė ne tik lenkiškai ir lietuviškai, bet taip pat angliškai, rusiškai. Važiuodamas pas seserį Rūtą švęsti paskutinių Kalėdų įsidėjo skaitomas knygas: Norman Davies „Europe a history“, „Wstęp do fizyki“ ir (lietuvių kalbos mokytojos džiaugsmui) J. Biliūno „Raštų“ antrą tomą.

Ačiū, Mindaugai, kad buvai su mumis, kad palikai apie save tiek šviesių prisiminimų. Mums, visiems Tavo artimiesiems, draugams, bendruomenei, liūdna, kad Tavęs jau nesusitiksime nei namuose, nei ambasados renginyje, nei gatvėje. Mums skaudu, kad palikai šį pasaulį per anksti, kad turėjai su juo skirtis taip baisiai vienišas, gal net už užtrenktų durų… Bet džiaugiamės, kad savo buvimu praskaidrinai kitų gyvenimus. Gyvenki amžinai šviesiausiame danguje.