nuotr.: Jolanta Jonušonis

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Kovas. Pavasario ženklai jau akivaizdūs, nors naktimis dar ir paspaudžia šaltukas. Juk dar tik kovas… Tačiau mums, lietuviams, kaip tik šis mėnuo ypač mielas ir šiltas.

Štai kovo 9-oji – Lietuvos vardo diena. 2019 metais Lietuvos Respublikos Seimas ją įtraukė į minėtinų Lietuvos atmintinų datų sąrašą. Lietuvos vardas pirmą kartą aptinkamas įrašytas Kvedlinburgo analuose. Čia rašoma, kad 1009 m. kovo 9 d., vykdamas krikštyti pagonių, Lietuvos pasienyje buvo nužudytas šventasis Brunonas Bonifacas. Taigi kovo 9-oji laikytina Lietuvos vardo diena.

O po dviejų dienų minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 31-ąsias metines. Gaila, bet pandemija jau pernai neleido tinkamai atšvęsti nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio. Ši neganda, deja, užsitęsė. Jau metai, kaip gyvename karantino sąlygomis. Tad šiemet Kovo 11-osios irgi negalime švęsti kaip paprastai. Šiais metais prie Kovo 11-osios paminklo susirinko tik Punsko savivaldybės, lietuviškų mokyklų ir draugijų vadovai, padėjo gėlių, taip simboliškai prisimindami svarbų įvykį.

Kovo 16-oji, garsiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena, į lietuvių kalendorių įtraukta kaip Knygnešių diena. Mūsų kraštas knygnešystės istorijoje irgi turi savo kuklų indėlį.

Atiduodama Jums į rankas šių metų „Aušros“ 5 numerį, rekomenduoju paskaityti Vytauto Jono Juškos straipsnį – žvilgsnį iš arti į Lietuvos emigracijos kelią, Pasaulio lietuvių bendruomenės įsikūrimą. Autorius, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido emigracijoje. Gimęs Jungtinėje Karalystėje, dar vaikystėje persikėlęs gyventi į Australiją, 2011 metais grįžo į Lietuvą. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių „atvirkštinės“ nei šiuo metu įprasta migracijos pavyzdžių.