Birutė Vaičiulienė

Šis opus klausimas buvo keltas kovo 12 d., ką tik atšventus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, pirmajame Lituanistinio ugdymo forume, kurį rengė: Vytauto Didžiojo universitetas, LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LR užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, PLB švietimo komisija ir Lietuvos ambasada Airijoje. Renginį globojo ponia Diana Nausėdienė. Nuotolinis Lituanistinio ugdymo forumas, kuriame ir man teko gyvai dalyvauti Zoom platformoje, buvo skirtas lietuvių tapatybės ir kalbos išsaugojimo bei lituanistinio ugdymo diasporoje klausimams aptarti.

Pirmiausia visus pasveikino ponia Diana Nausėdienė. Ji pabrėžė, kad gimtoji kalba yra tapatybės pamatas ir valstybingumo sąlyga. Kvietė puoselėti tėvų kalbą, stengtis į ją įsiklausyti širdimi, nes visais laikais išlikome tik atsiremdami į kalbą.

Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio sveikinimo kalbą perskaitė viceministras Egidijus Meilūnas. Pabrėžtas formaliųjų ir neformaliųjų mokyklų bei šeimos vaidmuo mokant lietuvių kalbos. Atkreiptas dėmesys, kad po pasaulį išsibarstę tautiečiai turi jausti glaudų ryšį su Lietuva, deja, tik nedidelė diasporos vaikų dalis mokosi gimtosios kalbos, o tėvai nesirūpina lietuvybės pratęsimu.

Seimo narė Aušrinė Armonaitė siūlė daugiau dirbti kartu su diaspora. Kėlė klausimą, kaip įtraukti pasaulio lietuvius į Lietuvos gyvenimą. Nepriklausomybė buvo siekis, kuris suvienijo ir uždegė lietuvių širdis. Už savo orumą kovojanti tauta anuomet sugebėjo būti stipri ir vieninga, tad ir dabar tuo keliu reikia eiti.

Apie ką kalbėta ir diskutuota forume? Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius savo pranešime „Lietuviškoji tapatybė išeivijoje: sandara, išsaugojimas ir stiprinimas“ kalbėjo apie lituanistinio ugdymo pamatinius taškus, stipriai akcentuodamas kalbinį pamatą ir atminties (istorijos) pamatą. Lietuviškumo ugdymas neįmanomas be gyvos tėvų kalbos ir istorinės atminties.

Apie Pasaulio lietuvių bendruomenės misiją stiprinant lietuvių tapatybę išeivijoje pasakojo Dalia Henke, PLB pirmininkė. Kažkada lietuvybė buvo palaikoma Lietuvių Chartos pagindu. PLB dėjo visas pastangas, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Dabar Lietuva pasikeitė ir diaspora pasikeitė. Šiandien reikia stiprinti užsienio lietuvių bendruomenes, kelti tėvų sąmoningumą, remti etninę kultūrą, burti ne tik talentus, bet visą diasporą.

Kaip lietuvybė puoselėjama tarp išeivijos lietuvių jaunimo, pasakojo trečiosios eilės Amerikos lietuvė Marija Čyvaitė, JAV pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė. Jos manymu, tautiškumą pirmiausia padeda išlaikyti tėvai ir seneliai, puoselėdami kalbą, ugdydami lietuvišką dvasią. Jų vaidmuo, jų pavyzdys lemia lietuvybės išsaugojimą. Taip pat labai svarbu burti jaunimą, kurti organizacijas, organizuoti renginius, įtraukti jaunus žmones į aktyvią veiklą, ugdyti lyderius. Deja, Bostono ir kitų Amerikoje veikiančių lituanistinių mokyklų mokiniai – daugiausia jau mišrių šeimų vaikai.

„Dvikalbystė: džiaugsmas, liūdesys ir kitos emocijos“ – tai VDU prof. Inetos Dabašinskienės pranešimo tema. Mokslininkė pateikė pastebėjimų apie dvikalbystės pranašumus, bet išreiškė ir didelį nerimą. Vėl pabrėžta, kad gimtosios kalbos išsaugojimą svetimoje aplinkoje lemia tėvų autoritetas. Bet vaiko, jaunuolio gyvenime atsiranda taip pat kiti autoritetai: draugai, mokykla. Kas tuomet laimi? Psicholingvistės I. Dabašinskienės nuomone, sėkmingą lietuvių kalbos palaikymą lemia šeimos požiūris į Lietuvą, lietuvių tapatybės ir šaknų suvokimas, žinios apie Lietuvą ir šeimą. Savo šeimos istoriją žinantys vaikai yra psichologiškai atsparesni, nes jaučiasi didesnės šeimos dalimi. Pasak pranešėjos, daugiausia savimi pasitiki tie vaikai, kurie jaučia stiprų ryšį tarp kartų. Todėl labai svarbu kalbėti su vaiku savo gimtąja kalba, mokyti lietuviškai ir taip užtikrinti jam geresnę ateitį.

Kiti pranešėjai irgi kalbėjo apie nutautėjimo grėsmę mišrioje šeimoje ar svetimoje aplinkoje, kėlė lituanistinio ugdymo prasmę. Grįžęs iš emigracijos studentas Rokas sėkmingai studijuoja Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir tvirtina, kad tauta visų pirma – tai kalba. Jo manymu, tėvai vaikams negali atimti galimybės turėti savo šaknis. Dubline dirbanti mokytoja irgi tvirtino, kad emigracijos neturime idealizuoti. Tauta yra mūsų motina, o kalba – mūsų kapitalas, didelė vertybė, labai svarbus emocinis ryšys su tauta.

Kodėl turime stiprinti lituanistinį ugdymą? Kaip pritraukti tėvus ir vaikus aktyviau jungtis į lituanistinę veiklą? Šiuos ir kitus klausimus kėlė Alvija Černiauskaitė, PLB švietimo komisijos pirmininkė, kalbėdama apie lituanistinio švietimo situaciją Europoje: problemas, aktualijas ir iššūkius. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus atstovė Virginija Rinkevičienė sakė, kad kiekviena lituanistinė mokykla padeda išsaugoti lietuvių kalbą, todėl reikia stiprinti lituanistinį švietimą, teikti metodinę pagalbą mokykloms. Planuojama parengti mokymo (mokymosi) priemones, grįstas kalbos mokėjimo lygiais, sudaryti galimybes užsienio lietuviams naudotis Lietuvoje sukurtais skaitmeniniais ištekliais, sukurti mechanizmą lituanistiniam švietimui skatinti ir remti, sudaryti galimybes lituanistinių mokyklų mokytojams ir mokiniams būti įtrauktiems į Lietuvos mokytojų bei mokinių registrus.

Lituanistinio ugdymo forumą užbaigė Egidijus Meilūnas. Jis apibendrino renginį ir pristatė forumo deklaraciją, akcentuodamas, jog viskas atsiremia į lituanistinį švietimą ir ryšio tarp lietuvių diasporos ir valstybės stiprinimą. Tai, kad tik maža dalis lietuvių diasporos vaikų ir jaunimo sistemingai mokosi lietuvių kalbos, skatina susimąstyti tiek apie Lietuvos diasporos politikos prioritetus, tiek apie lietuviškumo vertės sampratą bei lituanistinio ugdymo užsienyje stiprinimo svarbą. Lietuvos strateginis interesas turėtų būti, kad kuo daugiau lietuvių vaikų ir jaunimo, gyvenančių užsienyje, galėtų mokytis lietuvių kalbos.

O mums belieka būti aktyviems lituanistinio ugdymo stiprinimo atžvilgiu, padėti vaikams didžiuotis lietuvių kalba, stengtis pasiekti tėvus, kurių vaikai nenori lankyti lietuviškų mokyklų, aiškinti, kad lietuvių kalba yra vertybė, kad lietuvių kalbos perdavimo „saugiklis“ yra tėvai, o išvykimas iš tėvynės niekada nebuvo ir nėra žmogui rojus. Kaip turime gyventi ir kaip mokyti vaikus efektyviai, kad jie mylėtų savo kraštą, kad nenutautėtų? Kuri motina nori būti paskutinė, kalbėjusi lietuviškai? Daug neatsakytų klausimų, tačiau kas bebūtų, amžinų dalykų niekas nekeičia – mums reikia Lietuvos, o Lietuvai reikia mūsų!