„Prašmatnių didikų puotų šurmulys, galingų imperijų triumfas bei nuopuolis, detektyvo verti politiniai sąmokslai ir intriguojančios valdovų meilės istorijos, tarsi filme vaizduotėje sukasi kadrai, suklijuoti iš atsiminimų, senelių pasakojimų, skaitytų knygų, matytų televizijos laidų ar kompiuterinių žaidimų“, – knygos „Iliustruota Lietuvos istorija“ (išleido leidykla „Briedis“) pratarmėje rašo jos autorius dr. Ignas Kapleris. Kaip nurodo www.lnb.lt, I. Kapleris – Vilniaus universiteto Istorijos ir Komunikacijos fakultetų absolventas, besidomintis istorijos didaktika, paveldo komunikacija ir muzeologija. O „Iliustruota Lietuvos istorija“ – jau nebe pirmoji jo knyga. Autorius yra parašęs istorijos vadovėlių, mokymo priemonių.

Naujausioji jo knyga – pirmasis iliustruotos Lietuvos istorijos tomas, aprėpiantis laikotarpį nuo priešistorės baltų iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo, t. y. iki 1795 metų.

288 knygos puslapiai, kaip jau pats pavadinimas sako, gausiai iliustruoti istorinėmis relikvijomis, architektūros paminklais, valdovų portretais, dokumentų faksimilėmis, to meto ginklų ir šarvų pavyzdžiais, namų apyvokos daiktų nuotraukomis. Kiekviena tema iliustruota retomis citatomis iš istorinių dokumentų, laiškų, įstatymų.

Knygos autorių I. Kaplerį ir istoriką Bronių Makauską, pasirodžius naujajai knygai, kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis. Anot jo, istorija šiandien tampa tam tikro informacinio ir politinio spaudimo mažesnėms šalims priemone. Tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, kitas Baltijos valstybes, bet ir už jas kur kas didesnes Vidurio ir Rytų Europos šalis. Manipuliacijos istorijos temomis daromos ne tik kalbant apie XX a. istoriją – svetimo istorinio pasakojimo primetinėjimas kitiems – sena informacinio karo priemonė, pastaruoju metu naudojama itin plačiai ir aktyviai.

Vidmantas Valiušaitis: Ar „Iliustruota Lietuvos istorija“ – lietuviškas pasakojimas? Ar galima traktuoti kaip nacionalinį naratyvą?

Bronius Makauskas: Be abejo, taip. Ši knyga – graži dovana mums ypač dėl to, kad autorius, istorijos ir komunikacijų specialistas, turi du įrankius. Jis tai puikiai panaudojo ir gavome gerą, gražiai iliustruotą, su labai reikšmingais priedais knygą, kuri pasitarnaus ir išprususiam skaitytojui, kuris neturi daug laiko skirti ilgam istorijų skaitymui.

Kiekvieno krašto istorija yra daugiau ar mažiau veikiama kaimynų. Čia esama tokių proveržių, bet, palyginti su kitais Lietuvos istorijos variantais, jie nėra reikšmingi.

V. V.: Kiek jautėtės laisvas pasakoti? Ar jautėte spaudimą jau susiklosčiusio pasakojimo? Turiu omenyje kelias raktines temas, kurios istorijoje interpretuojamos nevienodai, pavyzdžiui, krikščionybės įvedimas Lietuvoje.

Ignas Kapleris: Rašydamas veikalą jaučiausi savotiškai tarp replių: iš vienos pusės spaudė mūsų kaimynų suformuota Lietuvos istorijos vizija Sovietų Sąjungos laikais, iš kitos pusės – Lenkijos, dar iš kitos – tarpukario suformuota istorijos mokykla. Be abejo, reikėjo ieškoti vidurio – išlaviruoti tarp skirtingų polių ir pateikti istoriją, kaip ją mato lietuviai.

Tas pats Lietuvos krikštas: iš karto susiduriame su labai sudėtingais dalykais, tokiais kaip istorinė sąmonė. Tai – tautos, valstybės egzistencinis pagrindas, kuris yra tam tikra vertybinė orientacija. Mūsų kartų istorinę sąmonę tikriausiai labiausiai veikia tautinio atgimimo laikais suformuota Lietuvos istorijos paradigma, kuri iškėlė pagonių kunigaikščių laikus.

Kiekviena karta turi savo istorijos supratimą – dabar turime daugybę naujų istorijos tyrimų po Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Kai kurie jų – labai politizuoti, kai kurie – mažiau. Aš stengiausi remtis akademinėmis žiniomis ir pateikti tokį vertinimą, kuris priklauso būtent nuo akademinių žinių.

Kalbant apie Lietuvos krikštą, Lenkijos istoriografija visada kėlė idėją, kad lenkai atnešė krikščionybę į Lietuvą. Iš tiesų istorijos faktai rodo, kad krikščionybę atnešė Lenkijos karalius Jogaila, kuris yra Gediminaičių dinastijos palikuonis. Kita vertus, naujausi kapinynų tyrinėjimai tarp pagoniškosios ir krikščioniškosios Lietuvos laikotarpiu rodo, kad įtaka paprastai visuomenės daliai iš Lenkijos buvo nedidelė. Dauguma krikščioniškosios simbolikos atėjo iš Livonijos, o ne iš Lenkijos. Reikia nebijoti kalbėti apie savitumus ir pabrėžti mūsų atskirą kelią. Tai stengiausi padaryti knygoje.

V. V.: Ką, kalbant apie lietuvių krikštą, įžvelgtumėte Igno Lietuvos istorijoje?

B. M.: Čia yra du pagrindiniai klausimai: krikšto juridinis faktas – jei karaliui uždeda krikšto proga karūną ir Šventasis Tėvas pripažįsta krikštą, nebėra ko tęsti. Pirmas ir neabejotinas Lietuvos krikštas yra mindauginis 1251-aisiais.

Jogailos krikštas – geriausiu atveju politinis krikšto atnaujinimas. Bet tai – politinis dalykas. Krikščionėjimas nesiplėtė nei Mindaugo, nei Jogailos metais. Tai pasijuto tik XVI a.

Jei būtume krikštą gavę iš Vokietijos, o dar geriau – tiesiogiai iš Romos, būtų kitoks procesas: Lenkija į Lietuvos krikščionėjimą ėjo nepasiruošusi, pati atsilikusi, todėl su krikščioninimu turėjome daug problemų. Pirmiausia, dėl kalbos. Ir tik reformacija pagyvino tą procesą, mes tik tada atsiskyrėme. Kur reformacija įdiegė krikščionybę stipriau, turime Latviją, Estiją. O Latgala, Lietuva ėjo kitu keliu, labiau atsilikusi, mažiau krikščionybės paliesta. Čia, ačiū Dievui, turime Mažąją Lietuvą, kurioje stipresnis tautiškumas, kitas požiūris į žmogų, į tikėjimą. Prasideda konfliktai tarp krikščionybės, diegiamos iš Vokietijos, ir katalikiškojo prado. Su tuo susijusi ir tolerancija, apie kurią galime kalbėti vėliau.

O kas kalbama apie baltus, iš kur kyla jų tolerancija? Visi tų laikų valdovai – ir iš Rytų, ir iš Vakarų, ir iš Pietų – naudojo grobikiškus puolimus, ir čia nėra nieko naujo.

Bet kad Lietuvai labai sekasi plisti į Rytus, užimti dideles teritorijas ir jas valdyti, turime labiau akcentuoti kitą aspektą – buvę ryšiai, mūsų pėdsakai. Autorius irgi kalba apie galindus prie Maskvos. Ar tik galindai? Dabar tyrinėjama ten kurtų baltų piliakalnių.

Tas procesas – ne vien neigiamas. Kad tą procesą valdytų, nekeičia tvarkos – čia ir iškyla lietuvių baltų tolerancija. Jordanas VI a., o Adomas Brėmenietis XI a. sako, kad baltai yra nuostabiai tolerantiški. Tolerantiški jie ir puolami. Tiesa, atsako tuo pačiu, bet patys nesistengia paveikti išorės.

V. V.: Kaip suprantu, Bronius norėjo tą aspektą labiau išryškinti atsižvelgiant net ir į naujus veikalus. Eugenijus Jovaiša „Aisčiuose“ irgi kalba apie gentis Rytuose, kur, ko gero, baltų ryšiai buvo nuo seno. Bet čia būtų išėjęs tikriausiai ėjimas prieš srovę, prieš iki šiol įsigalėjusią istoriografiją?

I. K.: Istorija – toks mokslas, kuriame galimos daug interpretacijų. Bet kuris įvykis gali turėti visą puokštę skirtingų vertinimų. Tarkim, toks sudėtingas dalykas kaip Lietuvos priešistorė. Čia labai mažai rašytinių šaltinių, daugiausia remiamasi kalbiniais vietovardžių tyrinėjimais ar materialinių kultūrų tyrinėjimais, yra gausybė klaustukų.

Aš savo knygoje, be abejo, užsimenu apie baltų kadaise gyventą teritoriją, kuri Rytuose siekia Maskvą, Vakaruose – dabartinės Lenkijos pamario teritorijas. Apie tą pačią toleranciją kalbu, kad ji atsirado pagonybės laikais, kai atsirado mūsų valstybė. Būtent tuo metu, kai Lietuvos valstybė plėtėsi į Rytus, tolerancija buvo būtinas veiksnys absorbuoti rytų slavų, būsimųjų rusėnų žemes.

Remiuosi akademine literatūra – atsiranda pasirinkimo momentas: vieni istorikai remiasi vienais dalykais, kiti gali remtis kitais.

V. V.: Mūsų istoriografijoje savotiškai probleminis klausimas – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Čia interpretacijos irgi plačios. Broniau, kaip Jūs matote, lygindamas su lenkų istoriografija, tai, ką radote „Iliustruotoje Lietuvos istorijoje“?

B. M.: Gegužės 3-iosios Konstitucija yra tipiškas istorijos politikoje pavyzdys. Iš tikrųjų tai daugiau bandymas kurti naują politinę, labiau demokratišką realybę, bet Lietuvai tai neturi didelės reikšmės. Tai daugiau virtualios galimybės kūrimas. Bet kiekvienas naujas lenkų politinis ėjimas buvo susijęs su bandymu labiau unifikuoti Abiejų Tautų Respubliką. Čia ir vėl turime pilnesnį bandymą unifikuoti ir lietuvių šiek tiek pavėluotą, kaip ir Liublino unijoje, gynimąsi.

Bet kad unifikacija neįvyko, pripažįsta tik vienas žymus lenkų istorikas Julijus Bardachas. O lenkų istoriografija teigia, kad gegužės 3-ioji uždarė unifikacijos procesą. Bet aš sakyčiau, kad mes Lietuvoje per daug sureikšminame mūsų istoriografiją. Tuo požiūriu per daug leidžiamasi į politiką.

V. V.: Ignai, Jūs turėtumėte kokių refleksijų dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos?

I. K.: Be abejo. Ji absoliučiai skirtingai traktuojama Lietuvoje ir Lenkijoje. Kai pažiūrėsime į tai, kas vyksta Lenkijoje gegužės 3 d., suprasime, kad jie laiko tai viena svarbiausių savo tautos valstybingumo švenčių. Pas mus gi įtvirtintas istorinėje atmintyje būtent abiejų tautų tarpusavio įžado fakto minėjimas.

Reikia sutikti su gerbiamu Broniumi, kad vis dėlto pats Konstitucijos tekstas skelbia unitarinės valstybės idėją, bet kartu reikia nepamiršti, kas tuo metu vyko Europoje: apšvietos epocha, kosmopolitizmas, centralizacija būtent Gegužės 3-iosios Konstitucijoje ir atsispindėjo.

Žinoma, Lietuva reagavo ir Lietuvos bajorai gynė savo valstybingumo supratimą. To padarinys – Abiejų Tautų Respublikos įžadas. Kita vertus, pačiame Gegužės 3-iosios Konstitucijos teksto redagavime nemažą vaidmenį vaidina LDK bajorai. Labai abejočiau, ar galime ją atiduoti vien Lenkijai, nes tai – ir mūsų dokumentas. Pirmoji Konstitucija Europoje. Ją kūrė ir LDK bajorai lietuviai, ir lenkai. Abiejų tautų savotiškas pasiekimas.

V. V.: Valstybė savo saulėlydyje buvo persmelkta svetimųjų įtakos, ypač Rusijos, ir susilaukė tragiško likimo. Jis vadinamas kaimynų agresija, nors įdomu, kad istoriografijoje tai vadinama padalijimais. Lenkų istoriografija turi kitą vardą.

B. M.: Kaip paminėta, vienur yra istoriografijos įtaka, o kai kur – neprofesionalumas. Man atrodo, kad kaip tik čia nuo mūsų pirmosios nepriklausomybinės istoriografijos nukalėme ir vartojame nevykusį terminą – partneriai.

Mes buvome užgrobti – ir Lenkija, ir Lietuva. Lenkai tai vadina užgrobtim, mes gi vadiname padalijimu. Tai taip, kaip Tarybų Sąjungą pavadintume savanorišku trijų etapų prijungimu. Mano supratimu, padalijimas – absoliučiai nepriimtinas, neadekvatus, nors ir įsisenėjęs, terminas. Aš savo Lietuvos istorijoje tikriausiai vienintelis pavartojau savo nukaltą, tiesiogiai verstą iš lenkų kalbos žodį „užgrobtis“. Turime istorinės terminijos komisiją – reikėtų šitą klaidą ištaisyti. Čia mažiausiai kaltas šios puikios knygos autorius, bet yra puiki proga tai ištaisyti.

I. K.: Mes gyvename Lietuvoje – turėjau laikytis tam tikrų pas mus įsigalėjusių istoriografijos taisyklių. Bet kolegos žodžiuose daug tiesos. O patys veiksmai tai buvo valstybės sunaikinimas – aneksija.

V. V.: Kuo „Iliustruota Lietuvos istorija“ skiriasi nuo kitų Lietuvos istorijų? Sakysime, 2009 m. išleista Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“, kuri, galima sakyti, yra savotiška iliustruota Lietuvos istorija. Kas Igno Kaplerio knygoje kitaip?

B. M.: Jei lygintume šiuos du autorius, reikėtų pasakyti, kad profesoriui A. Bumblauskui būdingos išankstinės nuostatos ir gan griežtas oponavimas mūsų tradicinei istoriografijai. Šitas gi autorius gerai įvaldęs mūsų ir kaimynų istoriografiją, subtiliai mus veda per mūsų tautos ir valstybės istoriją, parodydamas tam tikrus aspektus. Gausu iliustracijų ir tekstų iš dokumentų, kurie paryškina autoriaus lietuvių istoriografijos poziciją. Ne kiekvienoje istorijoje rasime tokių perliukų, citatų, dokumentų – mums labai svarbių.

V. V.: Ignai, ką pridurtumėte apibendrindamas?

I. K.: Istorija turi daug įvairių kampų. Ši knyga galbūt išskirtinė tuo, kad ji skirta plačiajai visuomenei, kuri šiuo atveju gana nuskriausta – dauguma akademinių veikalų skirti istorijos profesionalams su tam tikru metodiniu aparatu, nuorodomis, literatūros sąrašais. Paprastam žmogui, besidominčiam istorija, vargu ar tokių dalykų reikia. Vakaruose vis labiau populiarėja istorijos komunikacija – bandymas istoriją pateikti suprantamai kiekvienam skaitytojui.