Paulius Širvys

Janina Macukonienė

2020-ųjų rugsėjo 6 d. sukako lygiai šimtmetis nuo garsaus ir daugelio numylėto poeto gimimo dienos. Iki šiol skamba Lietuvos televizijoje dainos iš įvairių programų, skirtų šiam jubiliejui paminėti, ir kitų dainuojamosios poezijos renginių, kuriuose gausu būtent Pauliaus Širvio eilių. Kodėl lietuviai, taip pat mūsų krašto, taip labai pamilo šio poeto eiles, kodėl jis buvo vertinamas kritikų ir mylimas visų žmonių, ypač jaunimo, bandysiu atsakyti šiam neilgam straipsnyje, skirtame poeto jubiliejui paminėti.

Apie P. Širvio poezijos populiarumą vaizdžiai byloja jo knygų paklausa. 1984 m. (praėjus penkeriems po rašytojo mirties) rinktinę „Ir nusinešė saulę miškai“ „Vagos“ leidykla išleido 50000 egz. tiražu. Nepaisant to, visos knygos labai greitai išnyko iš knygynų lentynų. (Palyginimui reikia pasakyti, kad dabar poezijos knygų tiražai dažniausiai skaičiuojami tik šimtais, o tų laikų populiariausios knygos galėjusios būti išleistos maždaug iki 20000 egz. tiražu.) P. Širvys buvo tapęs legenda, o poezijos mėgėjams ja pasiliko iki šiol.

„<…> visa poeto meninė jėga: atvirumas, nuoširdumas, didelė meilė žmogui, puiki, iš eilėraščio turinio išplaukianti liaudiška forma“, – rašo rinkinio „Ošia gimtinės beržai“ recenzentas J. Mackevičius, o poetas E. Matuzevičius prideda: „O brangiausia šioje knygoje turbūt tai, kad jauti, kaip betarpiškai prie tavo širdies prisiliečia poeto širdis“. Algimantas Baltakis, sakydamas kalbą per poeto laidotuves (1979 m.), pažymėjo: „Pauliaus Širvio poezijoje nėra ne vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtimi. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašaromis. Ir tai buvo jo laimė ir jo prakeiksmas, kaip ir visų didelių poetų.“

Visi draugai poetai ir tie, kurie pažinojo P. Širvį, vieningai tvirtina, kad visi jo vertingiausi eilėraščiai labai glaudžiai susiję su autoriaus asmeniškais išgyvenimais. Poezija tam tikra prasme – jo lyrinė biografija, emocionali, skaudi ir… tragiška. P. Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlyje, laikinai ten ūkininkavusių Pranciškaus ir Barboros šeimoje. Ten gimus ir jaunesniam sūnui Leonui, šeima persikėlė, tiksliau – sugrįžo, į Degučių kaimą. Su čia esančia pirkele, su ją gaubiančiais beržais, netoliese tyvuliuojančiu ežeru poetas ir sieja savo mylimą gimtinę:

Sartų žuvėdros girdis,

Šilų daina tyli.

Berželis turi širdį,

Pravirkęs pakely.

Tačiau gimtinė nebuvo poetui ilgalaikė laimės ir ramybės prieplauka. Pauliui sulaukus devynerių, miršta tėvas, o po metų ir motina. Vaikais pasirūpina giminės, tačiau našlaičių gyvenimas atneša daug nuoskaudų, apie kurias tik daug vėliau prasitars poetas viename eilėraštyje:

Ašaroja

Baltagalviai

Ir bekelniai

Broliai du.

Tėvo akys

Žydraspalvės

Žvelgia stingstančiu

Ledu.

– Kelk, tėveli,

Kelk, mieliausias,

Kas duonelę

Mums raikys?

Kur mažučiai

Mes keliausim,

Kai užbers tavas akis?

Prasidėjo Pauliaus piemenavimo ir bernavimo metai pas įvairius šeimininkus, tačiau, kaip teigia S. Lipskis dokumentinėje apysakoje apie P. Širvį: „Skurdas, nepritekliai, socialinės skriaudos neužmušė jame gerųjų savybių, neužgožė žmogiškojo charakterio“. Pats poetas „Literatūroje ir mene“ išspausdino labai atitinkantį jo vaikystę eilėraštį:

Bauboja kaimenė žaloji

Geltono rudens vakare,

Atloja šuneliai, atloja

Vaikystę piemens kepure.

Iš pateiktų minėtoje knygoje amžininkų prisiminimų sužinome, kad Paulius buvo darbštus, paslaugus, pasiruošęs visiems padėti, kitam atiduoti paskutinį drabužį, jei tik paprašytų, o pats pasitenkinti labai kukliomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau buvo itin jautrus užgaulei ar kitų abejingumui. Išlaikydamas orumą nesistengdavo niekam prisigerinti ar nuskriaustas ieškoti užuojautos – tada tapdavo mažakalbis ir uždaras. Apskritai ir vaikystėje, ir ypač jaunystėje Paulius buvo visų mėgstamas. Kaimo vakaruškose jis su broliu būdavo visų dėmesio centre, nes pirmieji užvesdavo dainą, Paulius puikiai šoko, vesdavo ratelius, visus linksmino.

Žiemą Širviukai lankė Aleksandravėlės ir Dusetų pradžios mokyklas. Jau tada Paulius pradėjo eiliuoti, draugų ar mokytojų prašomas sueiliuodavo sveikinimus, sukurdavo plakatą ar dainelę. Jau tada regioninis laikraštis „Jaunasis ūkininkas“ išspausdino jo pirmąjį eilėraštį. O rankraštyje buvo užsilikęs eilėraštukas apie patį autorių, kuriame jis save apibūdina kaip mokyklinį padaužą:

Nė velnio nebijojau:

Pripratęs prie lazdų

Tvirtai laikiaus ant kojų,

Ėjau, pešiaus už du.

Baigęs pradinę Paulius labai norėjo tęsti mokslą. Piemenaudamas užsidirbęs 100 litų stojo į Salų žemės ūkio mokyklą. Kai finansiniai ištekliai ištirpo, reikėjo pabadauti, bet vienas draugas tai pastebėjęs kreipėsi į mokyklos vadovybę ir Pauliui, kaip našlaičiui, buvo išrūpintas nemokamas maitinimas. Besimokydamas Salose jis pradėjo siųsti savo poleminius straipsnius į „Mūsų jaunimą“ ir tapo įdomiu nuolatiniu šio žurnalo korespondentu. 1939 m. „Jaunajame ūkininke“ buvo išspausdintas jo patriotinis eilėraštis, skirtas Vasario 16-ajai. Manoma, kad jaunasis poetas siuntė savo kūrybą ir į kitus nepriklausomos Lietuvos žurnalus. Vėliau žurnalistika taps jo pastovia profesija, tačiau tik baigęs žemės ūkio mokyklą P. Širvys 1940 m. įstojo į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Pagrindinis motyvas pasirenkant tokį kelią buvo noras ginti senąją mūsų sostinę ir tėvynę, nujaučiant artėjančius pavojus.

Dėl tėvynės P. Širvys buvo pasiryžęs didžiausiai aukai, tačiau ištikusi pasaulį karo maišatis pasigrobė gražiausius poeto jaunystės metus, vos nepasiglemžė gyvybės, o pokario sovietinė propaganda, kuria iš pradžių buvo lyg ir patikėjęs, suluošino jautraus žmogaus asmenybę. Prie tokios išvados priėjau tiksliai perskaičiusi S. Lipskio dokumentinę apysaką apie P. Širvį „Spindėjo beržas tolumoj“, išleistą Vilniuje 1991 m., minint poeto 70-ąsias gimimo metines, ir bemaž visus jo eilėraščius, kurių savo gyvenime parašė ne tiek jau ir daug. Neįmanoma trumpame straipsnyje atpasakoti sudėtingų jo gyvenimo vingių, atsispindėjusių kūryboje, gal net nedera knaisiotis po jo asmenybę, kurios formavimuisi didelę įtaką turėjo įgimtas jautrumas, lemtis ir labai nepalankus laikmetis, taigi pateiksiu tik keletą labiausiai įstrigusių eilių rašymo istorijų, per kurias… atsiskleis kiek ir poeto biografija, nes, kaip sutartinai teigia asmeniškai jį pažinojusieji, P. Širvio eilės buvo rašomos giliausiai paties patirtais jausmais.

Išskiriamos trys pagrindinės Širvio eilėraščių temos – tai kareivio išgyvenimai, meilė ir gimtinė. P. Širvys Antrojo pasaulinio karo metais kovojo lietuviškoje divizijoje, pateko į vokiečių nelaisvę, po poros bandymų iš jos pabėgo, bet, kaimynui išdavus, turėjo dirbti vokiečio ūkyje. Iš čia, padedant jį pamilusiai šeimininkų dukrai, Paulius sėkmingai pabėgo, tačiau karas vėl įsuko jį į savo mašiną – buvo mobilizuotas į tarybinę armiją, čia patyrė didžiausius fronto žiaurumus, buvo sunkiai sužeistas ir tik per plauką išliko gyvas. Karo ligoninėje, besigrumdamas su mirtimi, sukūrė tikrą karo poezijos šedevrą „Žvaigždelė“, kuriame subjektas, atsisveikindamas su gyvenimu, kreipiasi į kovos draugus ir į jauną, visų sužeistųjų mylimą slaugę:

 Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!

Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…

O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,

Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau.

Poetas rašė eiles apie karių solidarumą, jaunų žmonių žūties tragizmą, aukos už tėvynę kilnumą, tačiau kai buvo paprašytas kaip nusipelnęs didžiajame kare parašyti „kareivio žodį“ kario šventės proga į „Literatūrą ir meną“, jis parašė tokią tiesą apie karą, kuri netiko šventiniam numeriui. „Karas yra karas. Jei ne tu, tai aš tave. Kitos išeities nėra.“ Karas paliko rašytojo sąmonėje didžiulę traumą, naktinius košmarus, kuriuos, kaip rašo straipsnyje, remdamasis sava patirtimi, galima numalšinti tik degtine.

Meninių galių viršūnę P. Širvys pasiekė meilės poezijoje. Eilėmis jis rašė laiškus savo mylimai Alpunytei (Alfonsai Žegliūnaitei), kuriai ne viską drįsdavo pasakyti ją sutikęs. Po pirmojo pasimatymo parašė ilgą eiliuotą laišką ir išsiuntė paštu, tačiau laiškas nepasiekė adresatės. Jos draugės, kurioms buvo patikėta laišką nunešti, neiškentusios atplėšė, atpažinusios poeto rašyseną, skaitė, verkė, pritaikė melodiją ir tik po kiek laiko Alpunė sužinojo jo turinį iš kaime dainuojamos dainos. Ir Paulius buvo nustebęs, išgirdęs dainuojamą jo meilės prisipažinimą:

 Nelaimei ar laimei tave pažinau,

Mergaite iš tolimo sodžiaus.

Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,

Ką paslėpei tu savo žodžiuos.

Ir dabar dar daugeliui žinoma ši daina, kaip ir kitos dainuojamos eilės, išsakančios pačio poeto giliausius meilės jausmus, ilgesį ir subtiliausiai išreikštą širdyje vykstančią dramą.

 Sujudėti – ir sapno netekti –

Nedrįsau ir dusau svaiguly.

Ir buvai lyg sapne man tą naktį

Taip arti…

Taip be galo toli.

Poeto meilė savo išrinktajai dėl tam tikro nesusikalbėjimo nesusilaukė laimingo finalo. Alpunė sukūrė šeimą su kitu, o poetas sužeista širdimi savo jausmus išliejo visiems žinoma daina „Užmirštoji taurė“.

P. Širviui netrūko moterų dėmesio: jos rašė laiškus, išreiškiančius susižavėjimą poeto kūryba ir juo pačiu, tačiau Širvys jautėsi lyg „nevertas švelnių tavo žodžių“. 1953 m. visgi sukūrė šeimą su Birute, tais pačiais metais jiems gimė dukra Dangė, kuriai Paulius buvo geras tėvas. Kurį laiką šeima buvo laiminga, susitvarkė materialią buitį, įsigijo butą, bet nerami poeto siela negalėjo tenkintis sočia buitimi ir užsidaryti šeimos rate. Paulius vis dažniau išeidavo susitikti su draugais ir taurėje skandinti kare patirtus košmarus, sovietinės sistemos beprasmybes (dėl pirmosios knygos pasirodymo jam kelta sąlyga, kad turi išsiskirti su žmona, nes ji buožės duktė – tėvas 17 ha savininkas, o jos brolis žuvęs kaip miškinis), o gal ir byrančią asmeninę laimę. 1965 m. oficialiai nutraukiama Pauliaus ir Birutės santuoka. Vyras palieka žmonai ir dukrai butą ir visą užgyventą turtelį, pats apsistodamas skurdžiame kambarėlyje.

Jį nuolat lanko draugai, ieškantys prieglobsčio, ir draugai poetai, suteikiantys jam pagalbą sunkiais  atitrūkimo nuo tikrovės momentais. P. Širvys dirbo redaktoriaus darbą rajoniniuose laikraščiuose, čia turėdavo taikstytis prie partijos diktato, gaudavo „papeikimus“, kai parašydavo pagal savo sąžinę. Vėliau bendradarbiavo su literatūros žurnalais, bet ir čia reikdavo parašyti eilėraštį ar straipsnį pagal užsakymą. Po skyrybų draugai parūpino jam jūrininko darbą, nes Širvys visada žavėjosi jūra. Išliko keletas gražių širviškų marinistinių eilėraščių.

P. Širviui labai brangi buvo gimtinė, nors anksti ten jau nebuvę tėvų, o grįžus nuo fronto ir gimtoji sodyba buvusi sugriauta. Vienai kaimynei netyčia išsprūdo: „Grįžo tas, kurio niekas nelaukė, o mūsų vaikai negrįžo“. Šitie žodžiai grįžtančiam kareiviui buvo labai skaudūs… Tačiau tėviškėje liko beržai. Šis medis – pats mėgstamiausias poeto kūrybos įvaizdis ir tartum jo asmens antrininkas. Visiems labiausiai žinomas lyg ir programinis P. Širvio eilėraštis „Aš beržas“. Poetas jį rašė jau į gyvenimo pabaigą, „Jaunimo gretų“ redaktoriui paprašius, kad kaip „beržų specialistas“ sukurtų poetinį užrašą po spalvota fotografo J. Grikienio nuotrauka, vaizduojančia pavasario peizažą su beržais. Poetui buvo užtikrintos sąlygos (uždaras redakcijos kabinetas su pakankamu cigarečių ir svaigiųjų gėrimų kiekiu). Širvys kūrė visą naktį, prirašęs daug lapų, pribraukęs iki išsekimo. Tai buvo lyg ir jo gyvenimo išpažintis:

 Išbridęs

Iš pievų nakties, –

Sustojau

Ant mūšių

Didžiausiojo

Kelio

Su plieno dalgiu

Ant peties.

 Kiekviena gana ilgo eilėraščio eilutė labai svari ir reikšminga. Trumpais potėpiais piešiama sava biografija, siekiai ir tragiška, bet brangi, nepakartojama gyvenimo lemtis.

P. Širvys, pažymėtas „žvaigžde“ – nepaprastu talentu, labai atsakingai dirbo poeto darbą. Jo rankraščiai subraukyti, ieškoma nuolat geresnio varianto, taiklesnio žodžio… Užtat į viešumą išleisti jo nelengvai pagimdyti kūrinėliai kaip perlai – skaitai dar ir dar kartą ir negali atsigėrėti žodžio taupumu, nepaprasta galia, prasme ir skambesiu. Pats poetas taip kalba apie kūrybą: „Eilėraščio gimimas nevyksta pats savaime <…>. Jokia mūza eilėraščio neatneš ir neįduos – še imk! Kaip motina kūdikį išnešioja, taip ir poetas turi savo kūrinį išnešioti savyje ir tik po to jį rašyti. Rašyti taip, kad kiekvienas žodis išplauktų iš širdies gilumos. Jeigu nors vieno žodžio ar eilutės nepajusi širdimi – bus netikra, dirbtina, prilipdyta.“