Video kūrėjas „PewDiePie”. Nuotrauka iš youtube kanalo.

Petras Maksimavičius

Pasirodo, jie niekur nedingo. Jie kuo puikiausiai gyvena hibridiniame pasaulyje. Kas tas hibridinis pasaulis? Vaikai atsakytų angliškai – offline ir online. Iki galo to reiškinio paaiškinti nepavyks. Ne tik todėl, kad mes, vyresnioji karta, nelabai suprantame, kaip sparčiai keičiasi pasaulis, bet taip pat dėl to, jog net žymiausi tos srities mokslininkai dar tik bando prognozuoti, kaip gyvens dabartiniai paaugliai praėjus 10 ar 20 metų. Tačiau tam tikros tendencijos jau aiškios, todėl ir verta apie tai kalbėti. Tiesą pasakius, tai globalus klausimas, susijęs su visu pasauliu, bet aktualus taip pat mūsų lietuvių bendruomenei, kuri yra to globalaus pasaulio dalis. Nelabai čia galime ką nors pakeisti, tačiau jeigu pražiopsosime kai kuriuos dalykus, galime kaip bendruomenė labai susilpnėti.

Kas tie offline ir online? Prieš keliolika metų, kai tuometinis JAV kompanijos Apple vadovas Stivas Jobsas (Steve Jobs) pranešė, kad įmonės tikslas bus vystyti ne stacionarius kompiuterius, bet nedidelius mobiliuosius įrenginius (telefonus, laikrodžius ir pan.), netikėjau, kad jie išpopuliarės ir dėl mažų ekranų įstrižainių bus patogu jais naudotis, pvz., rašyti ar skaityti. Klydau. Įvyko revoliucija. Rašto reikšmė mažėja, o skaitymą keičia vaizdo ir garso įrašai. Toji revoliucija, žinoma, pirmiausia „pasiglemžė“ vaikus. Taigi jau mano minėtas hibridinis gyvenimas supaprastintai atrodo taip: vaikas, sėdėdamas savo kambaryje, gyvena online (dažniausiai įsijungęs išmanųjį telefoną) režimu. Kai koridoriumi eina į saloną ir jei dar reikia nulipti laiptais, instinktyviai, bijodamas nugriūti, trumpam grįžta į paprastą (offline) gyvenimo būdą. Atsisėdęs ant sofos įsijungia televizorių, pultelyje papildomai paspaudžia magišką (dažniausiai ir neatsitiktinai raudonos spalvos) mygtuką ir vėl sugrįžta į online gyvenimą. Šis procesas nenutrūkstamas, kadangi šiuolaikinė ir visiems pasiekiama technika leidžia šį hibridinį gyvenimą gyventi ne tik salone, virtuvėje ar tualete, bet beveik bet kuriame pasaulio kampelyje. Juk stacionaraus kompiuterio toli nenusineši, o sėdėdamas tualete nepasidėsi ant kelių, nes bus nepatogu. Sakysite, tragedija! Visai ne. Visų pirma kitaip jau nebus. Labai greit mūsų namus pasieks išmanieji šaldytuvai, kavos aparatai, viryklės ir kt. Kitokių niekas negamins. Turime ne kovoti su šiais reiškiniais, bet kuo greičiau juos suprasti arba paprašyti vaikų, kad mums paaiškintų.

Pradėkime nuo pradžių. Kas nenorėtų, kad mūsų vaikai žaistų šachmatais, dėliotų tūkstantį elementų turinčią dėlionę, grotų gitara, pieštų, kurtų eilėraščius, baigtų prestižines studijas?.. Visi norėtumėm. Tai standartiškas tėvų įsivaizdavimas ir paslėptos svajonės. Dalis tėvų net bando priversti savo atžalas tai daryti, dažnai žalodami jų asmenybes. Nieko nepadarysi. Taip buvo visais laikais. Bet, matyt, labiausiai nustemba savo vaiko veide pamatę neapsakomą džiaugsmą, kai jų mėgstamas „youtuberis“ (vaizdo įrašų kūrėjas) nukrenta nuo rogučių arba pasakęs visai nereikšmingą frazę nežinia kodėl pašėliškai juokiasi. Kitą kartą jis su komanda įrašo filmuką, kai pusryčių metu pildamas pieną į stiklinę išlieja jį ant stalo. Ir tai (vėl neaišku, kodėl) sukelia euforiją. Visi aplink žavisi, komentuoja, savo draugams siūlo taip pat pažiūrėti šį „neįtikėtiną“ nuotykį. Kitas vaizdo įrašų kūrėjas gyvai transliuoja, kaip 72 valandas be ilgesnės pertraukos sėdi prie kompiuterio ir žaidžia, pvz., „Minecraftą“. Per tą laiką kelis kartus nueina į tualetą ir pasako vos vieną kitą suprantamą žodį, tačiau jį internete stebi šimtai tūkstančių (spėju, jo bendraamžių) gerbėjų. Maža to, dėl didelio susidomėjimo (jo žaidimo strategija) jam išmokamas solidus honoraras. Tikras fenomenas! Aš taip pat tik bandau tai suprasti ir logiškai sau paaiškinti. Pabandykite ir jūs. Nufilmuokite, kaip rytą ant grindų išbarstote kilogramą cukraus, ir paviešinkite šią sceną. Gal tapsite žinomi ir turtingi? Bijau, kad ne visiems taip pasiseks.

Pradėkime nuo to, kad filmukai, kuriuos internete žiūri vaikai, ne visi tokie kvaili, kaip mums galėtų atrodyti. Yra daug naudingos ir pamokančios informacijos. Net reikėtų pasakyti, kad verta tuo neišsenkančiu informacijos šaltiniu kuo dažniau naudotis. Tačiau priežastis, kodėl jauni žmonės nežiūri valstybinės televizijos ar neskaito komiksų, visai kita. Tai ne tiek smagus laiko leidimas, kiek bandymas prisitaikyti prie naujos epochos, kurios mes, suaugusieji, dar nesuprantame ir vargu ar kada nors suprasime. Ši nauja epocha reikalauja naujo mąstymo, kartais nestandartinių sprendimų. Ne visiems vaizdo įrašų kūrėjams pavyksta pritraukti žiūrovų dėmesį. Geriau reikėtų sakyti – nedaugeliui, tačiau keli procentai jų (ypač transliuojančių anglų kalba) sutelkia šimtų milijonų sekėjų dėmesį. Lenkijoje ši industrija taip pat pradeda sparčiai plėstis – populiariausi kūrėjai per metus jau sulaukia 1,5 mlrd. peržiūrų. Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau, kadangi tai teikia didelį pelną, kurį vėl galima investuoti į techninę įrangą, reklamą, rinkos tyrimus, naujų sumanymų įgyvendinimą. Tai, ką matome ekranuose ir kas mums ne visuomet atrodo rimta ir prasminga – tik galutinis rezultatas, kurį pasiekti reikia įdėti daug darbo ir visokeriopų kitokių pastangų. To nemato galutinio produkto gavėjas, todėl visai nekeista, kad jaunimas jau nenori kaip anksčiau tapti gaisrininkais arba kosmonautais, bet labiau kurti vaizdo projektus ir greit tapti turtingi ir gerai žinomi milijonams žmonių.

Tikriausiai daugelis man nepritarsite, bet tai visai perspektyvi profesija, nors reikalaujanti daug darbo ir įgimtų ar išlavintų kūrybinių gebėjimų. Dažnai galvojame, kad tai beprasmis laiko leidimas, neduodantis jokios naudos ir neugdantis. Taip tikrai nėra. Tačiau toje erdvėje taip pat slypi daug pavojų. Materializmo ir vartojimo kultūra nesuteikia ilgalaikės laimės. Dažniau sukelia nerimą, nepasitenkinimą, izoliaciją, kartais varo į depresiją. Todėl, kad šiandienės rinkodaros (naudojamos taip pat kuriant filmukus) tikslas – sukelti žmonių nepasitenkinimą tuo, ką jie turi ir kas esą. Tai turėtų juos skatinti dar daugiau dėmesio skirti materialiam gyvenimui ir siekiui būti tokiems, kokie atrodo jų herojai anapus ekrano. O kaip jie atrodo? Jie stengiasi būti paprasti paaugliai, tačiau galintys išpildyti visas savo svajones. Kalba vartodami žodžių trumpinius, neretai vulgarizmus, rengiasi kaip tipiški paaugliai (firminiais drabužiais), elgiasi taip, tarsi būtų geri žiūrovų draugai. Maža to, žiūrovai gali tiesiogiai į juos kreiptis ir neretai gauna atsakymą. Todėl vaikai ir nori klausytis jų „tikrų istorijų“. Paaugliai populiarius filmukų kūrėjus laiko draugais. Jie pasiekiami visur ir visada – tampa didesnės bendruomenės dalimi. Joje gali atpažinti save, savo kasdienio gyvenimo atspindžius, svajones, rūpesčius ir džiaugsmus. Kur kitur, ypač pandemijos metu, visa tai galėtų rasti? Sakysite, galėtų ištisas dienas skaityti knygas, mokytis matematikos, kad ateityje taptų kosmonautais arba bent profesoriais?

Medalis visada turi dvi puses. Interneto erdvė tiek plati, kad čia galime rasti ne tik nuotaikingų filmukų ar įdomios mokomosios medžiagos. Jis turi ir juodąją pusę. Internetas yra kaip didelis miestas. Jis nei geras, nei blogas. Tačiau kaip ir dideliame mieste – į neapšviestas ir siauras gatves po vidurnakčio geriau neiti. Būsite naivūs, manydami, kad jūsų vaikai į tas „gatves“ nenueina. Žinoma, nueina. Ir girdi, kaip ten keikiamasi, mato prievartą, psichologinį smurtą. Tai kodėl toji erdvė ne tik jaunąją kartą traukia? Tai pasaulis, kuriame savo vietą (save) suranda kiekvienas žmogus, net jeigu jis esąs keistuolis, atsiskyrėlis ar bailys. Internetas visus priglaudžia ir išklauso, nes ten nėra netinkamų temų, (sąlyginai) cenzūros ar politinio korektiškumo.

Ir pabaigoje nustebsite. Atlikti tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai vaikai visai negyvena uždaroje erdvėje ir nėra izoliuoti nuo likusio pasaulio. Atvirkščiai. Kaip niekada anksčiau jie ištisas dienas (kartais labai aktyviai) dalyvauja vienos ar kitos grupės gyvenime. Kiekvieną rytą atlieka tam tikrus ritualus, tikrindami, kas naujo įvyko ir kokią informaciją reikia patikrinti ar į kokias žinutes atsakyti… Internetas tapo labai svarbiu lauku, kuriame galima reikšti savo emocijas, dalintis sumanymais, veikti. Tai čia jie jaučiasi žymiai saugiau, negu kad būtų atkirsti nuo šios informacijos. Todėl gal nereikalaukime, kad pasibaigus virtualioms pamokoms sėstų prie stalo ir kelias valandas žaistų šachmatais, jeigu mes patys, patikrinę socialiniame tinkle naujienas, skubame žiūrėti mėgstamus serialus. Gal geriau pabandyti suprasti, kodėl ir kur dingo vaikai, bei nuodugniau susipažinti su jų virtualiais draugais, pabandyti kartu atpažinti gerąsias ir blogąsias tokios draugystės puses?

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kiek visa tai, apie ką rašiau, veikia mūsų gimtąją kalbą, tautinį suvokimą. Žinoma, kad veikia. Pakanka pasiklausyti, kaip tarpusavyje kalbasi dar neseniai lietuviškas mokyklas lankę vaikai. Kilus pandemijai mokytojų ir mokyklos įtaka labai susilpnėjo. Mat šiuo sudėtingu laikotarpiu labiau mokytojai, o ne vaikai dingo. Dalį tos erdvės užėmė jau minėti virtualūs draugai. Deja, jie nekalba lietuviškai. Pabandžiau pasižiūrėti populiariausių jaunimui kuriančių Lietuvos „youtuberių“ (vaizdo įrašų kūrėjų) reitingą. Pirmąsias vietas užimančių kanalų pavadinimai net neskamba lietuviškai. Dalis jų iš anksto įspėja, kad turinys skirtas tik suaugusiems.