autorė: Julija Krakauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Rodos, taip neseniai varėme žiemą, o štai jau Velykos pralėkė. Po didelio susikaupimo ir ilgai trukusio pasninko šv. Velykos – džiaugsmo, atsigavėjimo šventė. Ji simbolizuoja augmenijos prisikėlimą, gyvybės, gamtos atgimimą. Šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo diena, didžiausia pavasario šventė. Laukiame Kristaus prisikėlimo ir pavasario, saulės bei skambančių varveklių krištolo, pirmosios žolytės ir almančių upeliukų, vyturio giesmės ir pirmosios žibutės. Štai koks gražus tekstas pasitiko mane vieną ankstų rytą prieš pačias šių metų šv. Velykas. Tai vaikams paruošto Velykų šventės scenarijaus ištrauka, prasidedanti Velykės kalba. Širdį paglosto malonūs vaikystės prisiminimai, kai mokykloje susėdę po du galėdavome karpyti popierinius margučius arba, mokytojos vedami, eiti su klasės draugais pasivaikščioti. Tuomet stebėdavome grioviuose tirpstančius ledus ir po jais čiurlenantį šaltą vandenį. Mokytojos, pasakodamos apie krūmokšnių sprogstančius katukus, leisdavo jais paglostyti nuo šaltuko paraudusius žandus. Ir tikrai jie mums buvo tokie pat minkštučiai kaip kluonuose po šieną bėgiojančių rainių kailiukai. Tai tik saujelė gražios patirties, kuri neturi nieko bendra su šių laikų mokinukų ankstyvos vaikystės patirtimi. Ką šiandien turime? Kelintus apribojimus, tuščias mokyklas ir darželius, nutilusias progines šventes vaikams. Belieka savos patirties pagrindu vaikams parodyti, kaip marginami margučiai, bandyti atsakyti į klausimus, kodėl pliki krūmynai apsipila pilkais kutukais, kaip ant medžių šakų kalasi lapų pumpurai, ir daug kitų klausimų, kurių suaugę net nesugalvotų.

Garny, garny ga, ga, ga, tavo boba ragana, išvažiavo žagarų, parvažiavo be nagų.

Neabejotinai kiekvieną pavasarį laukiame parskrendančių gandrų. Mažieji klausia ir klausia, kodėl tie gandrai čia parskrenda ir apskritai kodėl jie mus rudenį palieka. Štai taip ir tenka suktis iš padėties, pasikapstyti po vaikiškos vaizduotės plotus. O kai kur labai gražiai aiškinama, kad gandrai sveikina vaikučius su pavasario švente, kviečia kartu paieškoti pabaliuose kurkiančių varlių, įsiklausyti į atbundančios gamtos garsus.

Tupi kaip višta ant kiaušinių.

Atsimenu, kaip mūsų senelis mėgdavo anūkams pateikti mįslių. Kad ir kaip norėčiau, negaliu nei vienos prisiminti. Tačiau galvoje likęs vaizdas, kaip tas mįsles bandydavome įminti. Tai labai geras būdas lavinti ne tik vaikų vaizduotę ir mąstymą, bet ir savo galvą pasukti. Štai keletas proginių mįslių:

Septyni tiltai, o jų gale saulė, kada saulė užtekės, visi žmonės pralinksmės.

Šiaudų dirva, akmenais sėta, – gyvi dygsta.

Mažoj bačkelėj dvejopas alus.

Ponaičiukas be skylės, o jo rūbai be siūlės.

Rid rido taškuoti, rainelėm dėmėti, svogūnais dažyti, vašku pažymėti.

Velykų nebūtų be margintų kiaušinių. Dažniausiai jie marginami vašku, o po to merkiami į dažus. Šių parduotuvėse pilna, o seniau jų tekdavo patiems pasigaminti. Lyg nieko keista, tačiau malonu sužinoti, kad dažų gaminimas iš medžio žievės, svogūnų lukštų, gėlių žiedlapių ar sulčių laikomas seniausių Velykų papročių įdomybe. O kalbant apie Velykų įdomybes, nemažai jų pavyko surasti ir skaniai nusikvatoti. Kadangi ką tik prabėgusi pavasario šventė neša džiaugsmą, raskime būdų ir laiko įsileisti jį į savo širdis.

• Duokite savo vaikams po šokoladinį zuikutį ir stebėkite, nuo ko jis pradeda jį valgyti. Tikriausiai ims kramsnoti ausytes. Tad žinokite, kad 76 procentai žmonių pirmiausiai atsikanda zuikio ausies, 5 procentai pradeda valgyti nuo kojų, o tik 4 procentai nuo uodegos.
• Saldžiai pasistiprinę, išeikime į lauką. Kuo daugiau dalinsimės su vaikais visokiausiais pasakojimais, tuo daugiau jie uždavinės klausimų, domėsis juos supančiu pasauliu. Neabejotinai prireiks kantrybės, bet su ja koja kojon eis skanus vaikiškas krykštavimas. Kiek gali sverti didžiausias pasaulyje velykinis kiaušinis? Ogi 2 tonas. O kiek tai yra? Tai tiek, kiek vienas nedidelis, dažnai mūs vadinamas sano tipo traktorius! O tas kiaušinis stovi Kanadoje. Gyvenant skaitmeniniame pasaulyje, paprasta jį susirasti internete. Jeigu įdomu, galima paieškoti ir aukščiausio margučio. Jis siekia 15 metrų! Tai tiek, kiek siekia keturių aukštų pastatas. Kažin, ar tokį Punske rastume?
• Nuo seno yra žinomas margučių ridenimo paprotys. Sakyta, kad tai buvo labai smagus žaidimas vaikams. Ar kas nors yra taip daręs ar matęs žaidžiančius? Aš mačiau tik per televizorių. Tiesą sakant, tai visai neblogas užsiėmimas su mažiausiais, kadangi jiems apskritai patinka žaisti su apvaliais žaislais, ypač kamuoliukais, tad jeigu negaila margučių, leiskime jiems patirti džiaugsmo žaidžiant su virtais kiaušiniais. Smagiausia būtų žalius daužyti, bet kas paskui norėtų juos gramdyti nuo drabužių?.. Ar žinojote, kad buvo toks kiaušinių mėtymo bažnyčiose festivalis? Mat ir kunigai turėjo neblogą humoro jausmą. Margutį pirmasis mesdavo kunigas. Taikydavo į choristą, o tas mesdavo kitam. Nugalėtojas būdavo tas, kuriam per vidurnaktį kiaušinis patekdavo į rankas. Karantino metu iš nuobodulio galima pradėti mėtytis margučiais. Pabandykime ir įsitikinkime, kiek mumyse yra adrenalino.
• Kadangi vaikams patinka terliotis, paklauskime, ar jie žino, kad tolimame Amerikos krašte yra viščiukų dažymo paprotys. Norėdami nepakenkti gyvūnams, leiskime savo viščiukams, visokiems Matukams, Inutėms, Amelytėms ar Jokūbėliams, nusimarginti pavasario balose. Reikalui esant, ištraukime iš purvyno košės. Tik nepalikite guminių batų. Gali prireikti kitą murziną dieną. Velykos baigsis, bet noras žaisti šiltėjant orams – ne.