Rytis Motiejūnas

Keisti epidemijos metai netikėtai sklandžiai peršoko į 2021-uosius, kurie visiškai tokie patys. Dar prieš metus valdžia prašė pakentėti per šv. Velykas, kad galima būtų ramiai švęsti šv. Kalėdas. Tačiau užsidarymas po trumpo atokvėpio vasarą prasitęsė, štai mes jau ir antrąsias šv. Velykas iš eilės sutikome užsidarę, o Covid-19 galo kaip nematyti, taip ir nematyti. Pasaulį siaubia trečioji ar ketvirtoji banga, o horizonte grėsmingai šmėžuoja jau ne tik britiškos, bet kitokios, naujos koronaviruso atmainos.

Lenkijos valdžia paskelbė, kad trečiosios epidemijos bangos pikas bus per Atvelykį, o Lietuva kaip tik po šv. Velykų ėmė švelninti ribojimus. Optimistai džiaugiasi galima grėsmės pabaiga, pesimistai liūdnai krato galvas ir sako, kad po tokių ribojimų vėl sulauksime ligonių skaičiaus padidėjimo. Cinikai kikena, kad paskutinė ir pati baisiausia Covido atmaina vadinsis lietuviškąja…

Kol mes spėliojame, kelinta čia ligos banga (Lietuvoje tarp antrosios ir trečiosios epidemijos bangų jokio didesnio tarpo nebuvo) mus kamuoja, šalyje pasikeitė valdžia. Į valdžią po rudeninių Seimo rinkimų, po 4 m. pertraukos Lietuvoje sugrįžo konservatorių ir dvi liberalų partijos, gavusios nežymią balsų daugumą (73 iš 141) parlamente.

Kadangi epidemijos pradžia teko dar buvusios valdžios epochai, tuometė opozicija visaip kritikavo R. Karbauskio vadovaujamą partiją ir jos sąjungininkus dėl nevykusio epidemijos valdymo ir bendro valstybės reikalų neišmanymo. Nepartinės I. Šimonytės vadovaujami konservatoriai (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, TS-LKD) suformavo jaunų žmonių vadovaujamą vyriausybę, kur vyrauja moterys. Kai kurių komentatorių ji net praminta moteriausybe. Valdžią gavusios partijos žadėjo krištolinį skaidrumą, aukštą kompetenciją ir dėmesingumą visų Lietuvos piliečių reikmėms.

Kadangi valdžia jau pradirbo savo pirmąsias 100 dienų, pakalbėkime apie tai, ar pasiteisino rinkėjų lūkesčiai. Visų pirma reikėtų pakalbėti apie kovą su epidemija. Žinoma, kad niekam nesinori tapti klastingo viruso auka. Bet ir kovojama su grėsmėmis, švelniai tariant, keistokai. Štai iki pat šv. Velykų galiojo draudimas judėti tarp atskirų šalies savivaldybių ir tuo pat metu galima atostogauti kokiose nors Kanarų ar Maldyvų salose. Paradoksas – net ispanams uždrausta vykti į savo Kanarus, o vos praskleidus draudimų šydą pilni lietuvių lėktuvai iš kokio Vilniaus ar tos pačios Varšuvos jau kilo tų kraštų link. Žinoma, įvestas testavimas ir karantinavimas sugrįžus, bet kodėl vieni lygesni už kitus? Juk ribojimų įkarštyje nuvykti iš Vilniaus į kokius Trakus buvo sunkiau, negu nuskristi į šalis, esančias už tūkstančių kilometrų. Kodėl su egzotiškomis ir labai pavojingomis viruso atmainomis kovojama blokuojant judėjimą šalies viduje, o keliauti į užsienius galima? Nejau viską lemia pinigų kiekis?

Akis bado ir naujosios valdžios nemokėjimas (ar nenorėjimas) paaiškinti žmonėms savo elgesio motyvų. Net prasidėjus vakcinacijai, psichologinė piliečių savijauta nepagerėjo. Visi šaipėsi iš sveikatos ministro A. Verygos, bet naujasis SAM vadovas dar keistesnis. Iš pradžių jis apstulbino savo 130 punktų kovos su epidemija planu, po to iš viso ėmė blaškytis – štai ryte pagyręs vienos firmos vakcinas, vakare sustabdė jų vartojimą, o jau kitąryt vėl persigalvojo… Visai neseniai jis viešai užgavo policininkus, šie pasipiktino.

Ne ką geresni ir kiti ministrai, bet ko norėti iš jų, juk pati I. Šimonytė, prieš šv. Kalėdas atsiprašinėjusi dėl ribojimų, po kelių mėnesių jau arogantiškai pareiškė, kad Vyriausybė darys tai, ką mano esą reikalinga, o nepatenkintieji jos veikla turės pakentėti iki 2024 m. rinkimų. O štai Seimo pirmininkei egzistuoja tik ją remiančių piliečių parašai, protestuojančių parašai jai niekiniai. Jūs įsivaizduojate tokias ciniškas kalbas kokioje nors senos demokratijos tradicijas turinčioje valstybėje? Koks kiltų skandalas… Suprantama, kad naujoji valdžia įsitempusi ir jautriai reaguoja į bet kokią kritiką. Bet pavargę ne tik jie, pavargę visi. Ypač tie, kurie neteko savo verslų ir kitų pragyvenimo šaltinių, o jokių prošvaisčių nesimato. Galima kiek nori šaipytis iš buvusio JAV prezidento D. Trumpo, kad epidemija lieka epidemija, bet kas dirbs? Negi viską išspręs eurų spausdinimo mašina?

X X X

Kita didelė valdančiųjų problema, kad prisidengę sumaištimi dėl epidemijos jie inicijuoja daugybę naujų įstatymų, kuriuos priimti dabar tikrai ne laikas. Galima ginčytis dėl kovos už istorinę atmintį (tai plati tema, verta atskiro komentaro) ar atskirų personalijų, tačiau kai kurie naujųjų ministrų planai glumina. Štai ministrės E. Dobrovolskos siūlymai dėl dvikalbystės ar net trikalbystės įvedimo, pasų „tobulinimo“ naujomis raidėmis ar dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimų lentelių primena liūdno atminimo autonomininkų 1990–1991 m. planus. Tokių „naujovių“ įvedimas būtų pirmas tvirtas žingsnis Lietuvos donbasizacijos link. Ar to nesuvokia valstybės vadovai? Negi vienos negausios radikalios partijėlės šantažas sugriauti valdančiąją daugumą yra aukščiau už visos valstybės interesus?

Ne mažiau keisti ir ne laiku pateikiami įvairūs pramoginiai pasiūlymai. Kalbame apie alkoholio pardavimo ir lengvųjų narkotikų vartojimo ribojimų panaikinimą. Ar tai tikrai šiandien yra didžiausia aktualija? Ar mes nuo to tapsime laimingesni? O gal tikimasi, kad apsirūkęs ir laimingas jaunimėlis toliau rinks Seiman visokių laisvių šalininkus? Dar keistesnis yra netikėtai aktualiu tapęs visokių mažumų, ypač seksualinių, klausimas. Kol beveik ketvirtis gyventojų murkdosi skurde (oficialiais duomenimis), o dėl Covido verslo suvaržymai lemia, kad tokių nelaimėlių neišvengiamai tik daugės, svarbiausiu klausimu naujiesiems Seimo nariams tampa bendrų tualetų Seime įvedimas, vienalytės partnerystės ar liūdnai pagarsėjusios Stambulo konvencijos ratifikacija. Ir jei tai būtų tik svarstymai! Agresyviai nusiteikusi žiniasklaida, daugumoje palaikanti naujuosius „pažangiečius“, pasiryžusi sudraskyti bet ką, kas turi kitokią nuomonę. Štai keletą savaičių isteriškai spjaudytasi ant vieno populiaraus kunigo, išdrįsusio sukritikuoti Stambulo konvenciją. Ir niekam nė motais, kad jis tik išsakė savo bažnytinės vyresnybės nuomonę… Čia net Prezidentas pabandė apginti visų keikiamą kunigą.

Su Stambulo konvencija iš viso įdomi situacija. Ji lyg ir skirta kovai su smurtu prieš moteris ir aiškinama, kad ją priėmus smurtas pasibaigs. Konvencijos kritikai didžiausią grėsmę mato ten esančiame socialinės lyties konstrukte (lytį bus galima pasirinkti!). Galima būtų tik smagiai pakikenti (youtube.com yra juokingas filmukas, kur vienas vokiečių deputatas išvardina naująsias „lytis“), bet apie tas 72 ar net daugiau lyčių planuojama piliečiams brukti privalomuoju būdu, modernizuojant europiečių mąstymą nuo pat vaikų darželio.

Tai atrodytų absurdiška, bet jei septynių tradicinių Lietuvos krikščionių konfesijų atstovai išreiškė neigiamą nuomonę tos konvencijos atžvilgiu, tada kodėl didžiausia mūsų valdančioji partija, turinti savo pavadinime žodžius „krikščionys demokratai“, yra už konvencijos priėmimą?

Sakote, tai nesąmonė? Gal taip, o gal ir ne. Bet valdžia jau ruošia kovos su patyčiomis įstatymą, kuris kontroliuos jas net internete. To įstatymo oponentai dar bando ginčytis, tačiau virtualus patrulis jau stebi pikčiurnas ir mato tikrus ar tariamus pažeidėjus, kuriuos žada auklėti didžiulėmis baudomis. Jau neišlaiko net ir liberaliausi intelektualai: filosofuojantis feministas konvencijas triuškina straipsniais, o naujosios kairės atstovė televizijos laidoje įtikinamai įrodo, kad laisviečių siūlomi ribojimai – tiesus kelias į totalitarinę diktatūrą…

Epidemijos yra puikiausias laikas klestėti sąmokslo teorijoms. Netgi šaipantis iš vadinamųjų „antivakserių“, neigiančių epidemijos grėsmę ir atsisakančių vakcinuotis, labai sunku paneigti faktą, kad dviejų labai skirtingų Lietuvos kaimynių, neigusių epidemijos grėsmę, padėtis šiandien yra labai panaši į mūs, nors mūsų valdžia stropiai vykdė visus Pasaulinės Sveikatos Organizacijos ir Briuselio nurodymus. Švedija beveik neturėjo suvaržymų epidemijos pradžioje ir dabar turi sergamumą bei mirštamumą, panašų į Lietuvos. Baltarusija ignoravo ir iš esmės tebeignoruoja patį ligos grėsmės dydį, o palyginamieji ligonių ir mirusiųjų skaičiai irgi panašūs į mūs šalies. Oponentai mums pasakytų, kad švedai paaukojo keletą tūkstančių savo senelių, o baltarusių statistika iš viso negalima pasitikėti. Tačiau ir britai po Atvelykio paskelbė, kad paskiepijo per 70 % savo piliečių ir jau turi vadinamąjį kolektyvinį imunitetą, o pasiskiepiję JAV gyventojai gali netrukdomai keliauti po pasaulį.

X X X

Kol pasaulis karštligiškai skiepijasi ir pešasi, kas gaus kuo daugiau vakcinų, britai laidoja karalienės Elžbietos vyrą princą Filipą, rytų Ukrainoje vėl pakvipo karu. Daugelis analitikų sutinka, kad Rusijos noras „pamokyti“ Ukrainą ir „apginti“ Lugansko ir Donecko separatistus sustiprėjo po to, kai naujasis JAV vadovas Dž. Baidenas viešai pavadino V. Putiną žudiku. Galima viską susieti ir su rudenį Rusijoje vyksiančiais Dūmos rinkimais. Juk karinė pergalė, kad ir nedidelė, sukeltų eilinį šovinistinės euforijos plyksnį (kaip tai buvo 2014 m.) rusų galvose. Bet ir amerikiečius galima suprasti – jei nebus apginti pagalbos prašantys ukrainiečiai, JAV prestižui pasaulyje bus suduotas nepataisomas smūgis. Kas žino, kur, kada ir iš kokio kaimyno Rusija ką „atkąstų“, jei paaiškėtų, kad amerikiečių pažadai yra tušti žodžiai?

Pažįstami ukrainiečiai vieninteles viltis deda į amerikiečius. Juos galima suprasti: vokiečiai ir prancūzai myli rusiškas dujas. Rusai didelio konflikto atveju tikisi Kinijos paramos. Bet ir čia reikia perskaičiuoti visas tikimybes – ar tai kinams apsimoka? Juk jų prekyba su JAV siekia šimtus milijardų dolerių. Pasaulis sustingo ir laukia. Laukiama taikos ir epidemijos pabaigos.