Pernykščio Motinos dienos koncerto akimirka – Virginijos Karčiauskienės nuotrauka

Jurgita Stankauskaitė

Prieš maždaug dvejus metus kalbėta apie 70-ąjį „Jotvos“ jubiliejų, buvo duodamos užuominos, kad pamaži jam ruošiamasi… Sambūrį sudaro įvairaus amžiaus grupės, kurios kiekviena ypatinga proga pasirodydavo scenoje. Pandemija sumaišė visas kortas. Nebus tokio tradicinio jubiliejaus, kokį anksčiau matydavome. Jau visus metus visi esame žymiai aktyvesni virtualiojoje erdvėje. „Jotva“ taip pat labiau gyva ten nei čia. Tačiau ji nepasidavė ir surado išeitį iš padėties. „Jotva“ savo gyvavimą jau švenčia! Labai įvairiai. Tiek ten, tiek čia, t. y. virtualiame tinkle ir scenoje. Apribojimai nemažai riboja, bet šokių repeticijos, pokalbiai, planavimai, organizaciniai darbai vyksta. Kaip ir kokiu būdu? Viską papasakojo choreografinio sambūrio „Jotva“ vadovė Kornelija Mauliūtė.

Jurgita Stankauskaitė: Ir vėl jubiliejus! Negaliu patikėti, kad praėjo penkeri metai nuo paskutinės grandiozinės „Jotvos“ šventės. Kas joje dalyvavo scenoje, tas žino, kad kitaip jos pavadinti negalima. Patirtis nepakartojama! Kiek repeticijų, pasiruošimo, muzikos, išlieto prakaito ir juoko… Ir vėl švenčiame! Bet. Visiškai kitaip. Dabar jotviečiai susitinka įvairiose erdvėse. Matau, kad kiekvieną savaitę sportuoja, užuot lieję prakaitą kultūros namų scenoje, bendrauja internetu, bet yra ir kita grupelė šokėjų, kurių jau nematom už užkulisių.

Kornelija Mauliūtė: „Jotva“ nuo labai seniai turi paskyrą socialiniame portale „Facebook“ (ją sukūrė Božena Bobinienė). Būdama jos administratorė, pastebėjau, kad buvę sambūrio šokėjai domisi tuo, kas jo aplinkoje vyksta, skaito mano skelbiamus pranešimus. Supratau, kad jie norėtų dalyvauti jubiliejuje. Nėra problemų tiems, kas gyvena šiame krašte, bet jau kiek sudėtingesnė padėtis tų, kurie įsikūrę užjūryje: Kanadoje, Amerikoje. Jiems reikia žymiai anksčiau viską planuotis, todėl ir taip anksti ėmė plaukti priminimai apie 70-ąjį „Jotvos“ jubiliejų. Ruošėmės, turėjome kelis gyvus pasimatymus su „Jotvos“ alumnais ir atrodė, kad viskas bus, kaip būdavo lig šiol, bet atėjo pandemija. Visi privalėjome persikelti į kitą erdvę. Tiek čia, tiek toli gyvenantys jotviečiai, galima sakyti, suvienodėjo. Visi ėmėme bendrauti tik nuotoliniu būdu. Dabar apie gausios grupės šokėjų gyvą šokį nėra jokių kalbų… Visgi matome, kad šiandien nieko nėra pastovaus, tad kas žino, ar iki vasaros situacija pasaulyje nepasikeis ir nesušoksime kartu jubiliejinio šokio?..

J. S.: Per 70 metų „Jotvą“ kūrė ir vis dar kuria daug dalyvių. Kaip juos visus įmanoma suburti, „sutramdyti“? Juk net ir bendraujant internetu tai padaryti nėra taip paprasta.

K. M.: Socialinis portalas labai padeda. Kam rūpi ir svarbu, tas duoda „gyvybės ženklą“.

J. S.: Prieš pandemiją jau buvo keli susitikimai su išsibarsčiusiais po Lenkiją ir Lietuvą.

K. M.: Taip. Dėstėsi visokie planai, kokios šventės norėtume… Nes tai turėjo būti tradicinio pobūdžio jubiliejus, kurio pagrindą sudaro kelių kartų atliekami šokiai. Logiškai taip yra patogiausia ir mes esame prie to pripratę. Visgi šokis, tai sceninis menas. Užėjus virusui, tiesą pasakius, visai nesusinervinau, nes mes jau pernai turėjome eksperimentinį koncertą, kuris ne tiek įvyko, kiek atsitiko. Tiesiog. Juk galėjo ir neatsitikti dėl pandemijos. Ten buvo daug neplanuotų dalykų. Vieną dieną koncertą ruoši Punsko skansene, o kitą dieną tenka persikelti į kitą vietą ir pamatai, kad visai nieko!

J. S.: Pernykštės repeticijos ir pasirodymas vyko išlaikant visus saugumo reikalavimus. „Jotva“ nulipo nuo kultūros namų scenos ir išėjo į gamtą, į netradicinę erdvę, kurioje pamatėme daug daugiau. Mano akimis, sambūris perlipo save. Šokėjai išmoko ne tik atkartoti choreografijos žingsnius, bet ir juos papildyti savo interpretacija, įnešti ekspresijos, atiduoti žiūrovui šokiu pasakojamos istorijos jausmus. Šokėjai gavo papildomą apsunkinimą. Daug dirbo įvairiomis oro sąlygomis, iki paskutinės minutės nežinodami, ar koncertas įvyks. Šiandien sambūris stovi panašiame taške.

K. M.: Tada nei viena repeticija neįvyko kultūros namuose. Viskas – gryname ore. O dabar „Jotva“ ruošiasi namų aplinkoje. Kiekvienas šokėjas švenčia kitokiomis sąlygomis, labai sąžiningai su savim. Bet tai ne viskas. „Jotva“ ruošiasi ir gyvai, tik mažesnėmis grupelėmis, su tais, kurie mokosi Punske, kurie yra čia pat, vietoje. Turime pastatytus beveik penkis šokius, kurie bus taikomi pagal vieno iš keturių renginių scenarijų. Aišku, kad tai nebus masiniai šokiai, kuriuos buvome įpratę matyti, o pastatyti laikantis sanitarinių reikalavimų – iki 5 žmonių. Teko sukurti duetus, trio, kadrilį. Prieš pusmetį, rudenį, pradėjome šokti šešis šokius visose amžiaus grupėse ir planuojame juos baigti. Pereitų metų koncertas davė spyrį, kad švęsti galima kitaip. Taip ir gimė mintis šių metų jubiliejų ruošti visiškai kitaip. Nuolat stebėjau žinias ir stengiausi žengti bent pusę žingsnio pirmyn, kad būčiau pasiruošusi kaip „Jotvos“ vadovė. Man labai daug jėgų atėmė pernykščių metų įvykiai. Motinos dienos koncertui viskas buvo suplanuota, o po to ėmė ir viskas staigiai pasikeitė. Visi planai žlugo ir teko persiformuoti plačiąja prasme. Teko keisti mąstymą, mažiau planuoti, kadangi įsitikinome, kad joks planas dabar nėra griežtas ir nepajudinamas.

J. S.: Yra susibūrusi „jubiliejinė komanda“. Ką ji veikia? Kokiu tikslu ji susibūrė?

K. M.: Kiekvienas „Jotvos“ buvęs ir esamas dalyvis kuo nors gyvenime užsiima, veikia, dirba, tobulėja, vystosi, mėgaujasi. Atėjo proga savo gebėjimus ar darbus parodyti kitiems, tiksliau – pabandyti daryti tą patį, prisiliesti prie jotviečio ne per bendrą šokį, o, pavyzdžiui, sportą, rankų darbų ar psichologijos pamokėles ir pan. Šie žmonės irgi kuria jubiliejinius „Jotvos“ metus.

J. S.: „Jotva“ kiekvieną savaitę nuotoliniu būdu susitinka. Išmaniosios technologijos davė progą visiems jotviečiams prisijungti prie bendrų pokalbių, susirašinėjimų ir dalyvauti diskusijose.

K. M.: Jeigu negalime fiziškai kartu pašokti, tada darome ką kita. Semiamės žinių vieni iš kitų ir taip mėgaujamės buvimu tarp jotviečių. Todėl ir sakome, kad mes JAU ŠVENČIAME. „Jotva“ paleido į pasaulį apie 800 šokėjų. Tai yra tokie puikūs žmonės, apie kuriuos nieko nežinome arba esame girdėję labai mažai. Kartais jie gyvenime daro tokius nuostabius dalykus, kuriais patys galėtume pasimėgauti ar pasimokyti. Pagalvojau, kad ši situacija duoda progą su jais artimiau pabendrauti. Scenoje nepamatysime, kas ką veikia, o gal tas ar anas užsiima be proto prasmingais dalykais. 2020 m. rudens apribojimai privertė mus bendrauti kitaip, bet užtat davė visišką laisvę nuotoliniu būdu keliauti pas „Jotvos“ alumnus.

J. S.: Buvau ir aš keliuose pasimatymuose. „Nuvažiavau“ pas jotvietę į Kauną – pas Silviją Grigentytę. Ne tik vandeniu pavaišina, bet ir neblogai užsisėdėjusio šokėjo raumenis pratampo.

K. M.: Būtent su Silvija reguliariai susitinkame. Kiekvieną ketvirtadienį vyksta treniruotė su ja – profesionalia kineziterapeute. Jubiliejaus proga ji mums dovanoja nemokamas sporto pamokas. O juk žinome, kaip mums, užsisėdėjusiems namuose, ypač svarbu pajudėti. Patikėk, mums daug kas pavydi, kad turime progą tinkamai fiziškai lavintis. Negalime šokti, tai kitaip mankštinamės. Tai mano buvusios šokėjos dovana „Jotvai“. Ne visi ja pasimėgaujame ir net neįvertiname to, ką gauname visiškai nemokamai. Gal čia toks mūsų įsitikinimas, kad jeigu ką nors mums duoda dovanai, tai reiškia, kad tai neverta dėmesio. O gal verta pabandyti ir įsitikinti, kad yra atvirkščiai? Ir nėra taip, kad treniruojamės, kaip sau norime. Silvija per kamerą mus stebi ir kiekvieno judesius taiso, duoda patarimų, atsako į mūsų klausimus, leidžia pailsėti, kai sunku.

J. S.: Beje, sportuoti su Silvija galima įvairiomis namų sąlygomis. Tik retkarčiais pavyksta sportuoti pavieniui. Dažniausiai „treniruojasi“ visos šeimos su vaikais. Ir smagiausia, kad juk niekam tai netrukdo!

K. M.: Būtent. Sportuoti gali visi. Pas mane irgi kartais šuo prabėga. Čia juk nėra griežtų taisyklių šokių repeticija.

K. S.: Tikiuosi, kad su Silvija pavyks mums visiems iš naujo „susipažinti“.

K. M.: Ne tik su ja, bet ir su Raimundu Makausku iš Kampuočių, su kuriuo pirmiausiai, galima sakyti, atidarėme nuotolinį „Jotvos“ jubiliejaus šventimą. Jis skaitė mums paskaitą apie streso valdymo technikas. Kalbant apie šiuos mano buvusius šokėjus, apie tai, kaip mes kartu priėjome prie tokių nuotolinių paskaitų, reikia pasakyti, kad žymiai anksčiau surengiau anketą jotviečiams, kurioje uždaviau tokius klausimus: Kaip tu gali prisidėti prie „Jotvos“ jubiliejaus šventimo? Kaip galėtum čia panaudoti savo turimas žinias, ryšius, patirtį, įgijęs kokią nors specialybę? Ką tu mums gali duoti, ko mes galėtume iš tavęs pasimokyti? Ir iš visos didelės grupės atsakymų sulaukiau gal iš kokių septyniolikos žmonių. Beje, dar mes nuotoliniu būdu su šia komanda dalyvaujame projekte „Šokanti lietuvių diaspora“, kuriam vadovauja šokių mokykla LowAir. Vasario 16-ąją šokome su viso pasaulio lietuviais…

J. S.: Be minėtų Silvijos ir Raimundo ar Onutės Valenskienės, su kuria visai neseniai visomis šeimomis iš popieriaus masės lipdėme „Jotvos“ simbolį – pasagėles, paskui trispalves širdutes, yra daug kitų nematomų veikėjų, apie kuriuos laikui bėgant išgirsime. Tapusi oficialia „Jotvos“ atstove spaudai, seku jos veiklą, todėl bus sukurtas „Aušrai“ straipsnių ciklas apie sambūrį kuriančius žmones. Būdama viena iš „Jotvos“ alumnų, turiu progą užmesti akį į užkulisius.

Kornelija, ar, be šių paskaitų ir išankstinio šventimo, yra bent truputis vilčių, kad sambūris sušoks bendrą jubiliejinį šokį scenoje?

K. M.: Iš viso to, kiek visko darome, kokie scenarijai kirba galvoje, manau, kad vasarą pavyks paruošti kokius keturis jubiliejinius renginius. Žinoma, jeigu pandeminės nuotaikos bent kiek palaisvės, bet tikrai yra žinoma, kad viskas vyks atviroje erdvėje.

J. S.: Kodėl net keturi renginiai?

K. M.: Dėl pandemijos. Jeigu ir bus kiek laisviau, tai vis tiek niekur nedings tie pagrindiniai reikalavimai: išlaikytas atstumas tarp žmonių ar kaukės. O žinome, kiek paprastai susirinkdavo žmonių ne tik į „Jotvos“ jubiliejus, bet ir į kasmetinius Motinos dienos proga ruošiamus koncertus. Taigi pirmasis renginys vyktų jau gegužę. Jų forma bus labai įvairi, sujungs įvairias meno sritis, neapsieisime be naujausių technologijų. Renginių esmė – šokio raida „Jotvos“ ansamblyje, akcentuosime keturias gamtos stichijas mūsų gyvenime, dirginsime klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį.

J. S.: Norisi daugiau sužinoti, bet dar negalima išduoti paslapties, kokie smagumai visų mūsų laukia. Viskas savo laiku. Be viso kito, reikia užsiminti apie finansus. Ar „Jotvos“ renginių ciklas sulaukė pagalbos?

K. M.: Jau gruodžio mėnesį su direktore Asta Pečiuliene bandėme parašyti projektą Lietuvos kultūros tarybai finansinei paramai „Jotvos“ jubiliejui ir Punsko lietuvių kultūros namų jubiliejaus renginiams gauti. Mūsų projektas „Dėlionė Jotvai. Redos ratas“ atitiko Lietuvos kultūros rėmimo fondo programos „Pilietinis ugdymas ir atminties įprasminimas“ reikalavimus ir mes būsime remiami pagal šios programos „Programą „Globali Lietuva“ idėjos sklaida“, skatinančią Lietuvos ir užsienio lietuvių kūrėjų kultūros iniciatyvas. Mums buvo skirta nedidelė prašytų lėšų dalis, kuri padės įgyvendinti sumanymus ir idėjas. Iš tikrųjų jeigu ir būtume negavę paramos, su visa komanda sutarėme, kad vienaip ar kitaip jubiliejų švęsime, nes visi esame labai kūrybingi ir daug dalykų galime padaryti savo jėgomis, darbu, išmanumu ir išradingumu.

J. S.: Beje, reikia pakalbėti apie „Jotvos“ nuotraukas, kurios kartkartėmis praskaidrina nuotaiką, naršant po socialinius tinklus.

K. M.: Pirmas dalykas, kokį sugalvojau sukūrusi „Jotvos“ paskyrą kitame socialiniame portale „Instagram“ – ėmiau publikuoti nuotraukas. Juk tai jubiliejus, tad pats jų žiūrėjimas kiek smagumo duoda. Tikriausiai ne vienas atras jose save, tėvus ar net senelius. Valdas Valinčius sutiko atnaujinti „Jotvos“ interneto puslapį, kuriame bus galima sutalpinti be galo daug nuotraukų, sudėti prisiminimų. Tai duoda dar vieną galimybę toliausiai nuo mūsų gyvenantiems buvusiems sambūrio šokėjams prisiminti, pasijuokti iš bendrų akimirkų, t. y. švęsti visiems kartu, kad ir kur bebūtume, kad ir kokiame pasaulio kampelyje begyventume.

J. S.: Tai puiki idėja, nes mes visi ne tiek keliamės, kiek jau esame persikėlę į internetą, ir naudinga būtų visą popierinių „Jotvos“ kronikų turinį perkelti į virtualiąją erdvę. Pagaliau mes visi galėsime pasidžiaugti bendrais prisiminimais. Smalsu, smalsu… Žaviuosi ir stebiuosi, kad turi tiek naujų minčių, idėjų kitaip minėti jubiliejų. Iš kur tai ateina?

K. M.: Seniai galvoje kirbėjo panašios mintys, bet niekada neturėjau tam laiko. Repeticija vijosi repeticiją, viskam reikėjo pasiruošti, tuoj koncertai, tuoj išvykos. Ir… viskam pairus, atėjo laikas atgaivinti senas idėjas. Gal šita pandemija mums tik į naudą?..

J. S.: Liūdniau yra mūsų senjorams, kurie ne visi naudojasi virtualiomis galimybėmis.

K. M.: Man ilgai sukosi klausimas, kaip juos ištraukti į viešumą. Jie negali gyvai repetuoti, nepastatys jokio šokio. Senos kronikos labai padeda. Nuotraukose matyti, kas kokį šokį yra šokęs. Jeigu mums bus duota gyvą koncertą suorganizuoti, tai ar be didelių repeticijų prie ežero nepašoksime pirmo lietuviško šokio „Aguonėlė“? Esmė ne idealus pasirodymas, o noras būti kartu, pasidžiaugti, kad šitiek metų „Jotva“ gyva. Tiems, kurie kadaise šoko, turiu pasakyti, kad visi svarbūs buvo ne tik kadaise, bet ir dabar mums jie rūpi. O jeigu jiems pasirodo priešingai, nes gal kiekvieno asmeniškai nepakalbiname, tai nereiškia, kad mes užmiršome. Dabartinė situacija parodo, kam ir kas rūpi. Mes patys turime parodyti savo norą BŪTI.

 „Jotva“ gyva bus tol, kol mes būsime, o būsime, jeigu patys to norėsime. Ne tik žiūrėti, bet ir prisidėti prie to, kad būtų galima ką pažiūrėti. 70-asis gimtadienis – puiki proga susimąstyti, kiek ji praėjo ir pasikeitė. Ir visada keisis kartu su besikeičiančiomis joje augančiomis kartomis. Jau turėjome progą pasidalinti savo apmąstymais, mintimis, emocijomis, prisiminimais apie „Jotvą“. Siuntėme savo laiškelius, kurie irgi yra jubiliejaus šventimo dalis, kuri pasirodyme, filme ar kokiame kitokiame projekte bus panaudota.

Kitoks jubiliejaus šventimas gali susilaukti puikių atsiliepimų, bet ir skaudaus pakandžiojimo, kad „tai ne tas pats, kas šokis, nėr gražiau už šokėjų garsų patrepsėjimą“. Tačiau pandemija apgaubto pasaulio sąlygos verčia mąstyti ir elgtis kitaip. Mes nežinome, ar neteks ilgai stovėti nulipus nuo „fizinės“ scenos. Gal taip mes esame ruošiami prisitaikyti prie naujo kultūrinio gyvenimo? Istorija rodo, kad nieko nėra pastovaus ir viskas keičiasi. O kas ir kaip keičiasi po „Jotvos“ sparnais, sužinosime kituose 70-ajam jos jubiliejui skirtuose straipsniuose.