1968 metais su Irena blizginame savo mašiną

Atlanto vandenynas man buvo žinomas iš geografijos pamokų ir matytas mokykloje gaublyje bei žemėlapiuose. Girdėtas dainoje apie Darių ir Girėną, kurie perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo. Tikrą vandenyno didumą pamačiau, kai vykau į Kanadą, ieškodamas kitokio gyvenimo. Didesnės už laivą bangos ir neperstojamas supimas parodė tikrą vandenyno galybę ir nedraugiškus jausmus. Nebuvo kitos išeities, tik laukti, kuomet baigsis vandenyno platybė. Panašus jausmas, kaip šuniui įkritus į šulinį, kuriame nedaug vandens: nei paskęsti, nei išplaukti. Atlante, kai aplinkui matosi nesibaigianti platybė, lieka tik kentėti ir laukti, kada kelionė baigsis. Neįsivaizdavau, ką pamatysiu ir koks bus tolesnis gyvenimas, likimas. Iš gaunamų nuotraukų buvo sprendžiama, kad ten kitoks pasaulis. Drabužiai, kuriuos giminės atsiųsdavo, nors dėvėti, atrodė geresni ir kvepėjo nepaprastai.

Išlipus į krantą galva kilo aukštyn matant aukštus pastatus. Vaizdas buvo nuostabus. Palyginti su Punsku, Seinais ir Suvalkais, miestas, kuriame apsigyventa, neturįs šimto tūkstančių gyventojų, atrodė didmiestis. Ant parduotuvių pastatų mirgėjo reklamos, gatvės gerai apšviestos, malonu pasižiūrėti bet kuriuo metu. Pamaži įsidrąsinęs pradėjau grožėtis viskuo, kas buvo aplinkui. Parduotuvėse matant gausybę įvairių prekių atrodė, kad kitame pasaulyje gyvename. Išeidamas į miestą rašydavausi gatvių vardus, kad žinočiau, kaip namo sugrįžti. Nuostabu, kai maisto parduotuvėse žiemą didelė pasiūla daržovių ir vaisių. Viskas buvo atgabenama iš pietinių Amerikos valstijų, kur klimatas ir sąlygos leido auginti visais metų laikais. Be obuolių ir kriaušių, buvę įvairių tropikinių kraštų vaisių. Bananai atrodė neturintys ypatingo skonio, dėl kurio kiltų noras juos valgyti, vynuogės labai patiko. Apelsinų teko ragauti anksčiau – tvarkydami išvykimo dokumentus didesniuose miestuose jų nusipirkdavom pabandyti. Labiausiai prisimenu ledus. Vaikystėje didžiausia svajonė buvo nusipirkti jų per atlaidus. Tarp dviejų gabaliukų vaflio už zlotą įdėdavo gerą šaukštą ledų, kuriuos su malonumu sulaižydavau. Taupydavau pinigėlių, kad galėčiau ko daugiau nusipirkti. Atvykus į Kanadą, sulaukus pavasario, mane vienas pažįstamas visuomet pavaišindavo ledais, sakydamas, kad jam taip pat labai norėjosi ledų, bet retai paragaudavo. Žinodamas, kaip jie vadinasi angliškai, paprašydavau „ice cream“ (ais krim), bet manęs kažko klausdavo, o aš nežinojau, kaip atsakyti. Sužinojęs, kad klausia, kokio skonio noriu, išmokau pasakyti „vanilla“. Ir gaudavau ledų, kurie buvo labai skanūs. Kai gyvenau tabaką auginusiuose ūkiuose, bet kur važiuodamas sustodavau prie krautuvėlės ir taip save paikindavau. Buvo du pasauliai: vienas su trūkumais, kitas toks, kuriame visko pilna.

Artėjo Kalėdų šventės. Dekoracijos, prekių išdėstymas viliote viliojo ilgiau pabūti parduotuvėse. Gatvėse matomi automobiliai atrodė kaip milžinai, palyginti su tais, kokius netolimoje praeityje teko matyti.

Vieną dieną besižvalgant parduotuvėje, patarnautoja užkalbino lietuviškai. Ji mane atpažino, nes buvo mačiusi bažnyčioje. Parodė visus parduotuvės skyrius ir paaiškino, kur ką galima rasti. Pačiame parduotuvės kampe parodė skyrių, kur buvo narveliai su kanarėlėmis ir kitokiais paukščiukais bei akvariumai su tropikinėmis visokių spalvų žuvytėmis. Man taip patiko, kad kiekvieną kartą ten ilgiausiai pabūdavau. Paukšteliai įvairiais balsais kėlė triukšmą. Išgirdau anglišką pasveikinimą „Hello“. Maniau, kad kas mane kalbina. Apsidairiau, bet nieko arti nebuvo. Ir vėl girdžiu „Hello“. Staiga toks juodas paukštis, didumo kaip varnėnas, pakreipė galvą ir sako: „What is your name?“ (Vat is jur neim? – Koks tavo vardas?). Ir dar sušvilpė. Aš net išsižiojau, o jis tą patį pakartojo. Vėliau sužinojau, kad atvežtas iš Indijos, bet ne papūgų veislės.

Didžiosios parduotuvės suskirstytos sekcijomis, kuriose atskirų paskirčių prekės. Maisto parduotuvėse taip pat skyriai, kur išdėstyti mėsos produktai, daržovės, vaisiai, kepyklos produktai ir kitkas. Pritrūkus ko nors namuose galima nusipirkti mažesnėse parduotuvėse, kurios vadinamos „convenience store“ (konviniens stor – patogumo parduotuvė) arba „corner store“ (korner stor – kampo krautuvė). Jos esančios daugumos gatvių sankryžose. Čia galima rasti būtiniausių prekių, bet jų kainos truputį didesnės. Kai pasiųsdavo mane ko nors nupirkti, užsirašydavau, kaip kas vadinasi, ir paprašius paduodavo.

Su šeima. 1963 m.

Tais laikais gyveno dvi lietuvių emigrantų bangos. Pirmoji – atvykusieji prieš karą, antroji – vadinamieji dipukai, kurie karui pasibaigus gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Nelabai sutardavo vieni su kitais, nes jų požiūriai buvo skirtingi. Prieškariu atvykusieji, išgyvenę sunkius laikus Lietuvoje, panašius sunkumus rado Kanadoje. Pasaulyje siautė krizė, buvo sunku gauti darbą. Mano šeimininkas, pas kurį auginau tabaką, pasakojo, kad jam ir daugeliui kitų emigrantų teko gyventi Kanados vakarų provincijoje, kur auginami kviečiai. Sunkiai ūkininkai vertėsi. Darbininkui darbymečiu mokėdavo penkis dolerius per mėnesį su maitinimu. Kai pasibaigdavo derliaus ėmimo darbai, ne pas visus buvo galimybė pasilikti gyventi ir dirbti be atlyginimo. Daug ūkininkų nenoriai sutikdavo priimti tokiomis sąlygomis. Nemažai jų buvo kilę iš Ukrainos, pasitraukę komunistams perėmus valdžią. Žemė tais laikais buvo dalijama norintiems ūkininkauti. Jie gaudavo vieną kvadratinę mylią, reikėdavo tik turėti penkis dolerius sumokėti advokatui, kuris sutvarkydavo nuosavybės dokumentus. Ukrainiečiai žemdirbiai tuo pasinaudojo ir pasistatę pastatus pradėjo auginti kviečius, nes žemė ten derlinga. Rusijos komunistinė valdžia skyrė daug pinigų propagandai, siekdama skleisti socialistinės santvarkos idėjas. Kanadoje veikė komunistų partija, kuri keldavo kandidatus valdžios rinkimuose, bet nelaimėdavo. Bedarbiams emigrantams pasiūlydavo ir duodavo po dolerį per mėnesį. Kepaliukas duonos kainuodavo septynis centus, tad už dolerį buvo galima nusipirkti daug kepaliukų. Pasakodamas, kokius sunkumus išgyveno, apsiašarodavo. Sakydavo, kad tėviškėje turėjęs samdinių, o čia vergavo. Bedarbiai, slapta įsikibę į prekinių traukinių vagonus, keliaudavo iš vienos vietos į kitą, vildamiesi rasti ką nors geresnio. Ne vienas, keliaudamas tarp prekinių vagonų, nukrito ir žuvo po traukiniu.

Pasibaigus pasaulinei krizei buvo lengviau rasti darbą ūkiuose, kasyklose ir fabrikuose. Komunistų partijos atstovai, kurie anksčiau duodavo po dolerį, visokiais būdais kalbino paremti jos gyvavimą, sakydami, kad sunkiais laikais padėdavo, tai dirbdami gali paremti partijos veiklą. Taip atsirado „pažangieji“, kurie rėmė komunistinio režimo siekius su nusistatymu prieš tuometinės Lietuvos valdžią. Karui pasibaigus iš pabėgėlių stovyklų atvykdavo su darbo sutartimis dirbti kasyklose, tekstilės pramonėje, tiesiant geležinkelius ir miškuose kertant medžius popieriaus gamykloms. Sovietinė propaganda skleidė gandus, kad tai karo nusikaltėliai, kurie talkino naciams naikinant žmones. „Pažangieji“ pritarė propagandai ir atvykusiems vengė padėti. Gaudami paramą iš sovietų valdžios, pradėjo leisti savo laikraštį „Liaudies balsas“, kuriame buvo skleidžiama neapykanta pokario ateiviams. Naujieji ateiviai laikraštį vadindavo „Kiaulės balsu“, nes jame buvo neigiamai rašoma apie prieškarinę Lietuvą ir pokario ateivius. Juos vadinta žydšaudžiais, nacių kolaborantais ir liaudies priešais. Man atvykus į Kanadą teko matyti laikraštį spaudos parduotuvėse.

Ryšiams su išeivija draugija „Tėviškė“ Lietuvoje leido laikraštį „Gimtasis kraštas“. Jis buvo siunčiamas visiems, kurių adresus saugumas paimdavo iš užsienio giminėms rašomų laiškų. Laiškuose randamas nuotraukas panaudodavo nepalankiems išeivių aprašymams. Buvęs karininkas visuomet pasisveikindamas juokavo: „Tiesiu kruviną ranką“. Man parodė minėtame laikraštyje išspausdintą nuotrauką, kurioje jis Naujųjų metų sutikime pakėlęs taurę. Kitos rankos nesimato. Parašyta, jog žmogžudys kelia taurę, o kitoje rankoje laiko pistoletą, suteptą nekaltų žmonių krauju. Kitą kartą buvo rašoma apie kunigą. Nuotraukoje nesimato jo rankos. Parašyta, kad nematomoje rankoje kunigas laikąs automatą, kuriuo šaudė nekaltus žmones, tarnaudamas naciams. Tokiais ir kitokiais būdais skleista šmeižtus apie pokario ateivius. Vėliau ir man siuntė laikraštį, kai paėmė adresą nuo laiško tetai.

Toronte įsisteigė „pažangiųjų“ klubas, kuris pirko namus su sale. Jis leido laikraštį, spausdino knygas ir už gaunamas pajamas nuomojant salę surinkdavo lėšų namams išlaikyti. Teko kartą dalyvauti renginy, kai pakalbino punskietis, kurio teta su vyru buvo „pažangieji“. Keistas buvęs jausmas, kai mus kalbinantys vadindavo draugais. Mums nepalankiai pasisakius apie santvarką, primindavo, kad turėtume būti dėkingi santvarkai, kuri mus išlaisvino, mokė ir suteikė galimybę dorai gyventi. Kai atsirado galimybės „pažangiesiems“ apsilankyti Lietuvoje su leidimu penkioms dienoms, pamatę, kaip ten visko trūksta ir varžoma žmonių laisvė, grįžę dauguma pakeitė nusistatymą. Buvo įvairių gandų, kad gaunantys iš Lietuvos paramą klubo veiklai panaudojo ją saviems tikslams. Gyvenant Toronte teko bendrauti su moterimi, kurią teta pakvietė su dviem panašaus amžiaus vaikais, kaip ir mūsų vaikai. Teta buvo tikinti, lankė ir rėmė parapiją. Kai mirė jos vyras, susituokė su „pažangiuoju“, kuris nebuvo labai aktyvus klube, bet palaikė jų veiklą. Pas jį aplankyti Kanadą atvyko iš Lietuvos brolis. Besikalbant apie gyvenimą vietinis gyrė santvarką Lietuvoje, kuri davė laisvę ir mokslą. Atvykėlis pasakojęs apie tikrą gyvenimą, kaip žmones vežė į Sibirą, kaip sodino į kalėjimus ir lagerius. Būdami skirtingų nusistatymų, broliai apsipykdavo. „Pažangieji“ buvo garbingo amžiaus, taigi mažėjant pasekėjų nustojo eiti jų laikraštis, turimus namus jie turėjo parduoti. Taip baigėsi „pažangiųjų“ lietuvių veikla.

Atvykstantiems po karo į Kanadą iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje buvo lengva gauti darbus. Mat visur trūko darbo jėgos. Turėdami darbus, pirko namus, steigė organizacijas, plėtėsi lietuviška veikla, imta leisti laikraščius. Šv. Jono bažnyčia negalėjo sutalpinti visų parapijiečių. Sumanyta steigti kitą parapiją, kuri pasistatė šventovę. Įsisteigė ir trečioji parapija, kurioje susibūrė iš Lietuvos atvykusieji evangelikai. Vyrai, atlikę pagal sutartis darbus miškuose, tiesiant geležinkelius ir aukso kasyklose, vykdavo į miestus, kur greitai gaudavo darbus. Merginos dirbo pagal sutartį ligoninėse ir tarnaitėmis šeimose. Pradėjo kurti šeimas. Kaip pasakojo tuometinis klebonas, šeštadieniais vykdavo daug vestuvių. Vieną šeštadienį sutuokė aštuoniolika porų. Sutartu laiku atvykusioji pora su palyda eidavo prie altoriaus santuokai. Taip nuo ryto iki vakaro tuokdavosi.

Pradėtas leisti katalikų draugijos laikraštis, kurio redakcija gavo patalpas klebonijos rūsyje. Lietuviška mokykla su nedideliu mokinių skaičiumi šeštadieniais veikdavo parapijos salėje. Pradėjo veiklą didelis mišrus choras, tautinių šokių ansamblis. Šeimos augino vaikus, leido į šeštadieninę mokyklą. Padaugėjus mokinių, parapijos salėje neužteko vietos. Mokykla veikė šeštadieniais, mokytojais dirbo vaikų tėvai, kurie mokytojavę Lietuvoje. Kai patalpos pasidarė per mažos, bendruomenės vadovybė kreipėsi į švietimo ministeriją leisti naudotis mokykla, kuri šeštadieniais buvusi laisva. Mokykloje kiekviena klasė gavo po kambarį. Taip prasidėjo tikras mokymas. Kai pradėjo lankyti visų šeimų vaikai, daug metų mokinių skaičius viršijo šešis šimtus. Mokykla pavadinta Maironio šeštadienine. Laikui bėgant, mokinių mažėjo. Šeštadieninė mokykla veikia ir dabar, tik moksleivių skaičius sumažėjęs iki maždaug šimto. Lankantys lietuvišką mokyklą baigia aštuonias klases. Paskui lanko lituanistinius kursus, kur gauna gimnazijos lygmens užsienio kalbos diplomą. Toks diplomas teikia kreditų stojant į aukštąsias mokyklas, universitetus ir kolegijas. Švietimo ministerija mokytojams moka atlyginimą nuo nustatyto mokinių skaičiaus. Likusieji mokytojai ir pagalbininkai gauna atlyginimą iš mokyklos pajamų. Mokyklai išlaikyti lėšų skiria lietuvių įstaigos, bankeliai, bendruomenė, parapijos ir fondas.

(Bus daugiau)