Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Gegužės mėnuo skirtas motinoms ir močiutėms – moterims, kurių paveikslas buvo ir bus piešiamas kiekvienos pasaulio šalies literatūroje. Nieko naujo nepasakysiu, primindama, kad motina – jauna ar sena – labai dažnai aprašoma gražiausiais ir geriausiais žodžiais. Juk tokios tos mūsų mamos ir yra. Visgi mama, tai irgi žmogus, kuris turi geresnių ir blogesnių dienų, tiki prietarais arba mokslu, nešioja angelo sparnus, o jeigu reikia – užsideda ir ragus. Ji ne visuomet eina teisingu keliu. Moka klysti. Ji toks pats žmogus, kaip ir visi. Viena motina užsidengia kuklumo skraiste, o kita, kaip pas mus sako, „pasibiznojus“ eina savo keliais ir jai vis viena, kas ir kaip apie ją kalba.

Motinos charakterių pluoštas nėra ištirtas. Jos ypatybių galima ieškoti ir galo nematyti. Šiandien moterys žymiai drąsesnės visose gyvenimo srityse. Dabar jos neretai turi puikų humoro jausmą, tad moka skaniai iš savęs pasijuokti. Kadaise iš jų švelniai juokėsi Žemaitė savo apsakymuose. Neseniai atsivertusi jos „Raštų“ antrąjį tomą, aptikau tiek puikių kūrinių, jog pati nustebau, kad niekada jų nesu skaičiusi ir niekas net neragino jų skaityti. O tikrai verta akis paganyti ir laikantis už pilvo skaitant juoktis.

Mūsų krašte yra liudininkų, kurie pasakodami apie savo motinas ir uošves minėję, kad seniau moterys buvo labai tikinčios, atsidavusios Dievui ir Bažnyčiai. Kone kiekviena kas vakarą kalbėdavo rožančių arba trumpai pasimelsdavo. O tik atėjus sekmadieniui skubėdavo poterių kalbėti į bažnyčią. Jeigu nebuvo kuo nuvažiuoti, pėsčiomis kilometrus mindavo. Iš tikrųjų anais laikais motina buvusi namų atrama, kuriai buvo galima pasipasakoti, pasiguosti, paklausti patarimo, sulaukti pagalbos, o ši viso šito ieškodavo tikėjime. Jame rasdavo atramą, paguodą ir ramybę. Moterys buvo nuoširdžiai ir stipriai tikinčios, todėl Dievo palaimintieji – kunigėliai – būdavo keliami virš visko, jiems atiduodavo tokią pačią pagarbą, kaip ir Aukščiausiajam. Tad natūralu, kad jos negailėdavo brangių, sočių ir didelių aukų. Neretai vyrai iš savo moterų ir motinų pasijuokdavo, kad šios Bažnyčios tarnams atiduotų paskutinį skatiką, jeigu ne jų griežtas žodis. Anuomet pinigų žmonės nelabai turėjo, todėl aukojo dažniausiai maisto: mėsos, sūrio, medaus ir kitų kaimiškų gėrybių. Apie tai rašė Žemaitė. Jeigu ne savo krašto lietuvių pasakojimai, kažin ar būčiau labai patikėjusi rašytojos žodžiais. Dėl šios priežasties šiuo straipsniu siekiu ypač savo ir jaunesnėms kartoms leisti įsąmoninti tikrus dalykus, apie kuriuos mažai kalbėta. Ir bus kalbama vis mažiau, nes anų laikų (XIX–XX a.) realijų nebus kam papasakoti.

Taigi ką Žemaitė rašė apie jos aplinkos moterėles? Apsakyme „Šv. Jurgio aukos“ jos sukurtas pasakotojas žiūri į kaimo moteris iš vyro perspektyvos. Tas vyras nėra neigiamas subjektas, jis tarsi iš šalies pasakoja apie viską, ką mato savo akimis. Įsijungdamas į pokalbius su moterim, šmaikščiai vaizduoja motinėlės pasiruošimą pavasario atlaidams: „Pamatęs besinešant sūrį – nusidžiaugiau. „Duok dieve sveikatos, – tariau, – išvirs pyragiukų šv. Jurgiui; dar šįmet nė sykio nevirė“. Akivaizdu, kad vyrui matant besinešančią sūrį moterį užplaukia didelė viltis ir jam bent pirmą kartą naujais metais paragauti balto skanumyno. Kiek pamiegojęs po rytinės apyvokos, kėlės eiti pusryčiauti. Susrėbęs vos šlakeliu pieno pabaltintus batvinius, tikėjosi gauti išsvajotų pyragiukų, tačiau jam po nosim moteris pakišo kruopų dubenį. Ir tos, kaip jis sakė, „vos tik žilos“. Neištvėręs paklausė, kada gi gaus gardumynų:

„– O kame pyragiukai? – paklausiau […].

– Be neėmei sapnuoti ar svaitėti? – atšovė pati. – Užbaltinti dorai nėra kuo – iš kur tuos pyragiukus padarysi?..

– Ogi, mačiau, šįryt nešeis sūrį iš klėties?..

– Tas sūris šv. Jurgiui ant apieros. Tą patį per karčią mūką vos sutaisiau… taip karvės užtrūko…

– Mat, mano širdelė apieras taiso, – tariau kuone iš piktumo, – o kruopos vos tik žilos, batviniai – dangus matyti… jai, mat, apieros rūpi!..

Žvilgt į pačią – paraudusi kaip kalakutė. Berniukai iš juokų šaukštus kremta. […]“

Moteris šiame apsakyme nėra kukli prieš vyrą. Turi gerą liežuvį ir tuoj atkirsdama teisinasi, kokiu tikslu paruošė vos ne paskutines geras aukas nešti į bažnyčią. Ima pasakoti apie dar neapsiveršiavusias karves, vištas ir žąsis kieme, augančius paršelius. Visiems reikia šv. Jurgio palaiminimo lauke ir laukuose. Mat jo rankose viso ūkio sėkmė. Įsiaudrinusi motina liepia vaikams vežimą ruošti į bažnyčią, bet tuo jos kalbos nesibaigia. Pamoko vyrą kaip reikiant, o tas, nežinodamas, kaip apsiginti, sėdi „kaip nosį nupjovęs“: „Pasigailau širdyje, kad nesu šv. Jurgis, būčiau bekramtąs sūrį nuo galo“.

Bažnyčioje besiburiančių moterų vaizdas iš tiesų gražus: „Bažnyčioje, žiūriu, bobos kiaušinių ryšelius iškėlusios, atkišusios, neša prie krotų, kur kiaurai bažnyčios platus takas per žmones padarytas. Bobos su ryšeliais, vyrai rankomis kišenėse priešų priešais tuo taku vaikščioja. Vieni neša aukas, kiti jau atidavę grįžta. […] anoje pusėje sėdi špitolninkas […] atsiskleidęs maldaknygę, išsižiodamas pusbalsiu slebezuoja. Šalia jo sukrauta sūrių malka ir krepšys gal nuo poros pūrų meto kiaušinių pridėtas, ant krotų padėklas su pinigais ir dievo mūka pastatyta. […] Bobos vėlek – viena atkišusi, kita po skepeta pasibraukusi – ryšelius už viena kitos velka; prinešusi, atsiklaupusi, paduoda špitolninkui; tas iškrovęs kiaušinius į krepšį, atiduoda skarelę ir dievo mūką pakiša. Kita, norėdama paskubėti, pati pasilenkusi per krotas, ryšelį savo iškrausto, paskui atsiklaupusi, dievo mūką pabučiavusi, šalin pasitraukia.“ Vyras tik stovi ir žiūri, kaip moterys neša geriausią turtą į bažnyčią. Pasirodo, kad net ir pažįstama našlė motinėlė, kuri kas dieną vargą vargsta namuose, neša aukas. Ji neturi nei vieno gyvulio tvarte, tik kelios vištos kieme kapstosi, o aplink jas trys vaikučiai bėgioja. „Ir ta paskutinius kiaušinėlius ne išverda vaikams, kurie pieno lašo nemato, bet velka šv. Jurgiui aukoti… Ką jis jai ganys? – pagalvojau.“ Sunku ką ir bepridurti po šios ištraukos. Anuomet labiausiai nepasiturintys žmonės sugebėdavo paskutinį duonos kąsnį paaukoti už ištikimybę tikėjimui. Kaip sakoma, skęstantis ir už šiaudo griebiasi, taip ir čia motina atramos ieško religijoje. Nepasakyta, kad tai jai nepadeda, atvirkščiai, psichiškai gali jaustis tvirtesnė, nenuprotėti ir, jeigu sugeba šv. Jurgiui kiaušinių pririnkti, ras išeitį, kaip vaikus pamaitinti. Iš kitos pusės žiūrint, ši moteris neturi savo nuomonės, bijo visuomenės atstūmimo, todėl ir neša aukas, kaip visi kiti parapijiečiai. Padarytų kitaip – būtų apšaukta, nuspjaudyta ir palikta, niekas jai bėdoje pagalbos nesuteiktų. Šiuo atveju kitų moterų akyse ji tampa gražus motinos pavyzdys.

Kitoje apsakymo pastraipoje skaitytojui vėl sugrįžta gera nuotaika, skaitant šią vyro išpažintį: „Žiūriu – ir mano pati šmakšt sūrį padėjo […]. – Šitai tau devintinės! Nebėra sūrio! – iš apmaudo ant pačios atsidūsėjau. – Palauk tu, – tariau, – neišpliksi dantų nė nuo manęs, negausi nė alaus stiklinėlės, nepasergėsi, kur pražūsiu po visam… mokėsiu pasislėpti gerdamas.“ Vyrui skaudu, kad šiemet jis, laukuose sunkiai dirbantis kaimo žmogus, dar neragavęs sūrio, o šv. Jurgis, žiūrint į suneštų sūrių kiekį, galės juos kas dieną valgyti. Toliau rašoma: „Veiziu – Dabulis prinešęs pusę rublio į padėklą dzingt. Ką gi tavo šv. Jurgis ganys, kad vakar naktį paskutines kumeles vagis nujojo? […] Turbūt, meldžia, kad šv. Jurgis padėtų vagį sugauti… O kad taip tas vagis prinešęs dzingt rublinę, melsdamas, kad šv. Jurgis padėtų gerai vogtuosius arklius paslėpti!.. Vagis gal kitoje bažnyčioje arba ir čia pat greta Dubulio gali mesti, jo niekas nežino – ir turi iš ko: nors pigiai vogtuosius arklius parduos, vis tiek dykai gauta kapeika… Ką tuomet šv. Jurgis darytų? Turbūt, tam padėtų, kuris daugiau davė…“ Nors čia moters paveikslo nematyti, šiuo atveju įrodoma, kad aukas nešdavę ir vyrai. Nors sūrio netekęs pačios vyras skeptiškai į visa tai žiūri, įdomiai analizuoja šventės įvykius. „[…] kiaušiniai ilgai negali stovėti, o tokia daugybė! Kad šv. Jurgis iškeptų kiaušinienės, visus šventuosius danguje pavaišintų!.. Sako, kaip danguje, taip ir ant žemės… O klebono šeimyna nevalios tiek kiaušinienės nė per mėnesį suvalgyti… Ką su jais darys? Sako, […] visus špitolninkus, marčelgas, bažnyčios tarnus, klebonijos šeimyną tąja kiaušiniene vaišina. […] Kitus klebono šeimininkė, pasišaukus vakare Orelienę, parodys kiaušinius krepšyj ir parduos aplamai, […]. Orelienė, užmokėjusi kokią trečią dalį prekės, sutemus atsives kelias žydelkas talkos, ir išsineš krepšiais visus sykiu.“ Ir čia išryškėja žemiškasis paradoksas – vieni atiduoda paskutinį maistą, o kiti neturi kur jo dėti. Orelienė ir klebono šeimininkė nuspalvinamos sumanių moteriškių charakteriais. Gal joms pačioms nelabai įdomi bažnytinė tradicija, bet galimybė pasipelnyti vargšų nauda yra labai viliojanti.

Apsakymo pabaigoje nelieka moterų, tačiau apipavidalinama kadaise gyvavusio aukojimo šv. Jurgiui tradicija: „Parvažiuojant namo pusbernio, kuris mums važnyčiojo, paklausiau:

– Juozuk, mačiau, ir tu metei pinigus šv. Jurgiui ant apieros; kokia intencija tu metei?

– Kad visi metai, – tarė Juozukas: – ditką turėjau, tą pačią įmečiau… Ar aš žinau tą intenciją, mečiau kaip kiti į padėklą ant krotų, ir gana!“

Pabaigoje norisi dar kartą pabrėžti tai, kad Žemaitės sukurtas pasakotojas yra vyras, kuris aukojimo procesą, norisi teigti, labai dailiai išjuokia. Mat vyrui ką nors papeikti nėra didelis nusikaltimas. Moterims to daryti nevalia, nedera. O jeigu kadaise buvo daugiau moterų, žiūrėjusių Žemaitės akimis per vyro prizmę? Visko gali būti, juk Žemaitė negalėjo būti vienintelė visoje Lietuvoje moteris, turėjusi panašius apmąstymus. Anais laikais buvo moterų, kurios galėjo nepripažinti tradicinių papročių, kur žmogaus nelaimė ir nepriteklius nesiderino su paskutinio grūdo atidavimu tradicijos vardan. Nors apsakyme akivaizdus vyro ir moters santykis ar vyro įtakos moteriai gurkšnis, tai reikalauja dar gilesnės analizės, kurią galėtume atlikti kiekvienas sau atskirai.

Užvertus puikią Žemaitės knygelę, norisi visoms moterims palinkėti pabūti žemaitėmis ir neprarasti humoro jausmo. Su švente, „moterukės“!