Rankų ir pėdų anspaudai – aut. Paula Rupinskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Gegužės 29 dieną ir aš ten BUVAU. Jutau: uodžiau, liečiau, mačiau ir klausiau. Ir išgirdau šnabždančią Jotvą:

Ištrynė, užsmaugė, išgaudė –

Kaip žvėris, kurių nežinojo.

O vilkės ties irštvomis staugė –

Naujagimių savo godojo.

Kai moterys, kūlgrindas mindamos,

Kraujuojančias aštrino iltis,

Kad kilpinius, kelią pastojančius,

Atkeiktų dukroms, plaukus pindamos.

Taip vyrai – ir sūnūs, ir bočiai –

Meškos nagą dievams paaukoję,

Vis pūtė prieš vėją į ragą…

Veltui… Nesitraukė kryžiuočiai.

Kai laikas išbarstė teisybę

Istorijos kronikų raštuos

Ir dėjo erškėčių vainiką,

Ir raganų tykojo spąstuos,

Vilkų priglausta, išglobota,

Po eglėm įgavusi stotą,

Maža laukinukė – taip, Jotva –

Pakėlė į saulę veidelį rasotą…

Užkūrė ugnelę – lai Gabijai bus:

Pareisiu šiandieną viena į namus.

Pareisiu. Neklupsiu. Turiu vilko iltį.

Ir ragą brolelio. Ir protėvių viltį

Įžiebsiu…

Ir nešiu. Dalinsiuos ugnim…

Ir duona. Ir meile…

Eini su manim?

Einu – begarsėj krūtinėj šaukė vidinis jotviečio balsas, nusišypsojęs geguže kvepiančiam pirmajam „Jotvos“ jubiliejiniam renginiui, jo iniciatorei ir šio eilėraščio autorei – Kornelijai Mauliūtei. Einu – traukė „dūšioje“ besisukantis rėdos ratas. Nepabėgsi nuo jo, o gal ir nereikia. Geriau eiti su juo ir priimti visa, ką jis leidžia apčiuopti.

Žmogus ateina į šį pasaulį su įgimtų penkių pojūčių bagažu: lytėjimo, matymo, klausymo, skonio ir kvapo. Visi jie rėdos rate tarpusavyje maišosi. Kiekviename rato posūkyje paaštrėja vis kitokie pojūčiai. Jeigu nebūtume taip labai nutolę nuo mūsų protėvių – sengirių gyventojų, nereikėtų aiškinti, kas tas rėdos ratas ir kaip labai jis yra surišęs žmogų ir gamtą.

Rėdos ratas, tai yra tvarkos ratas, kuris atvaizduoja metų laikų cikliškumą, juose vykstančius gamtos procesus, o su ja gyvenimo kelią einantį žmogų – neatsiejamą gamtos dalį. Kad ir kaip norėtume atsiskirti nuo jos ar būti viršesni už ją, to padaryti neįmanoma. Žus gamta, žūsime ir mes. Sukasi rėdos ratas, su juo ir mes kartu. Štai imkime ir padalinkime jį į keturias dalis: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Metų laikų tvarka neša gyvybę, kurios atsikartojimas atsimuša žmogaus darbuose – pavasarį sėjame, rudenį pjauname. Kiekvieną laikotarpį dirginami mūsų pojūčiai, dovanojantys mums nuotaikų pliūpsnius.

Pilname pavasario žydėjime „Jotvos“ renginys vėl „atsitiko“, kaip būtų pasakiusi jos vadovė Kornelija. Antrus metus skaičiuojanti pandemija pakreipė mūsų gyvenimus kitokiu kampu, todėl ir visa, kas vyksta aplink mus, perėmė kitokį paveikslą, prisitaikant prie esamos padėties. O kadangi sakoma, jog nėra padėties be išeities, choreografinio sambūrio vadovė ir jai talkinantis jotviečių būrys padovanojo gyvenimui dar nematytą ir negirdėtą renginį. Jame dalyvavo ne tik vadovė, vedėjai ir dalyviai, bet ir žiūrovai – buvę „Jotvos“ šokėjai, gerbėjai, palaikytojai, dvasiniai rėmėjai. Pagaliau norisi garsiai pasakyti, kad pandemija privertė mus pakeisti savo žiūros tašką, naujai arba iš naujo priimti renginių stebuklus ir tarti: ne linksminkit mus, o linksminkimės visi kARTu! Kurkime meną kartu, nes menas, tai ne tik ant sienos pakabinti paveikslai. Jis gali būti juntamas po kojomis, lipdomas iš ant pėdų prisiklijavusių smėlio, akmenukų, žolės ir kankorėžių liekanų; dažomas ant drobės ne teptukais, o per rėdos ratą tipenančiomis kojomis arba mūsų raukšlėtais delnais; atsiverti širdelėmis ir pasagėlėmis apkabintos obels gražumu; pasivaidenti į viršų iškeltų ugnies formų spalvomis; išnirti iš paprasto dubens ir pakilti tūkstančiais muilo burbulų. Ir čia pristokime. Atsisukime į burbulus, paskui juos bėgiojančius, juos gaudančius ir ragaujančius vaikus – mūsų visų – Rėdos – pradžią, iš šių mažų gamtos kūnelių atsiradusią Jotvą – žmones, kraštą ir galiausiai patį „Jotvos“ ansamblį. Ne be reikalo renginys vyko Eglinėje – mūsų protėvių piliakalnio papėdėje. Juk čia miega mūsų visų pradžia, kurios parašyta ir rašoma istorija pasidalino Rūta Burdinaitė su pagalbininkėmis bei Audrius Jankauskas – Eglinės piliakalnio globėjas ir sodybos, kurioje mėgavomės kuriamu menu, šeimininkas. Ar čia senoji istorija vis dar gali tęstis? Pasirodo, ne viskas čia dar atrasta…

Tą vakarą ore besisukantys burbulai priminė kelis šimtus jotviečių, kurie per 70 metų maitino mus savo šokiais ir muzika. Burbulus bandantys pasivyti vaikai ne vieną suaugusįjį privertė ne tik skaniai nusikvatoti, bet ir paklausti savęs: O kur aš pamečiau savo spontaniškumą, atvirumą ir gebėjimą džiaugtis tokiais paprastais dalykais? Kur ta mano visa ko pradžia?

Kaip rėdos rate viskas šoka, taip ir šis renginys negalėjo apsieiti be nuostabaus vienos poros šokio prie degančio laužo piliakalnio papėdėje. Rankos jautė šaltų ugnelių spragsėjimą, uoslė ragavo smilkinių švelnumą, akys gėrė meilės šokio bangavimą, ausys gaudė Valdo Šupšinsko sukurtą muzikinę kompoziciją. Čia kiekvienas žodis turėjo prasmę, neskambėjo bergždžiai, neužėmė laiko. Jis buvo atėjęs iš praeities prisiminimų, formavosi pakluonėje ant lietaus suvilgytos ryškiai žalios vejos… Galvoje tik sukosi būdvardžiai, kuriais norėjosi papuošti šį tekstą, tarsi saldaus midaus taurę išlenkusio žmogaus išpažintį. Pažinau „Jotvą“ visais pojūčiais, todėl už šį pirmą ir vieną iš keturių renginių ciklo reginį labai AČIŪ visiems jo kūrėjams – jau aukščiau įvardintiems ir dar nepaminėtiems, t. y. „Jotvos“ vadovei už pradžios tęsimą, jotviško grūdelio daiginimą ir globojimą nuo visų vėjų, Onutei Valenskienei už gebėjimą užkurti ugneles ir sutramdyti jas spalvų jūroje, Povilui Svetlauskui už ugnies ženklo didumą ir dailumą, dvasiniams palaikytojams ir kūrėjams bei Punsko ugniagesių savanorių komandai. Visiems dėkojame, kurie esate kARTu!

Šiandien, kaip niekada anksčiau, išsiilgę judesio, vyksmo ir kito žmogaus artumo – eikime pasivaikščioti su „Jotva“ antrame birželio mėnesio renginyje.