Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Birželio pirmojoje pusėje įsimintinos dvi datos. Birželio 14-oji – kiekvienais metais paminima mokyklose, Lietuvos televizijoje, spaudoje – tai Gedulo ir vilties diena, kai 1941 metų naktį iš birželio 13-osios į 14-ąją prasidėjo trėmimai į Sibirą. Buvo vežami nepriklausomos Lietuvos tarnautojai, karininkai, Lietuvos patriotai. Iš viso ištremta daugiau kaip 80 000 žmonių. Jau keletą metų Lietuvoje minint šią datą rengiami tremtinių sąrašų skaitymai. Beje, 1941-aisiais buvo išvežta toliausiai į Šiaurę, kur net caras nedrįso siųsti žmonių, toli už poliarinio rato, prie Laptevų jūros, į Trofimovsko salą. Čia vien dėl atšiauraus klimato žmonės išsekdavo, ir daugybė jų mirė.

Kita įsimintina data – birželio 5-oji. Tą dieną prieš šimtą metų Žemaitijos rojaus kampelyje, netoli Žemaičių Kalvarijos, Šarnelės kaime, gimė genialus lietuvių poetas Vytautas Mačernis. 2021-ieji paskelbti Vytauto Mačernio metais. Šiomis dienomis Žemaitijoje vyksta gausybė renginių jam atminti: konferencijos, konkursų laureatų paskelbimai, poezijos skaitymai, koncertai, spektakliai, ekskursijos poeto pėdomis ir pan. Turint omeny, kad Vytautas Mačernis gyveno 23-ejus metus ir praėjus 77 metams po jo mirties apie jį ne tik kalbama, bet ir leidžiamos monografijos. Tikrai galima apgailestauti, kad jam tik tiek buvo leista šioje žemėje būti. Ne vienas jo bendraamžių juk pranašavo jam Nobelio premiją. Deja, likimas turėjo kitų planų. Žinau, ne visi mėgsta poeziją. Tačiau Vytautas Mačernis vienas tų, kurių dėka ją galima pamilti. Jei nebandėt, raginu pasiieškoti jo kūrybos tomelio ir pabandyti paskaityti. Gaila, kad iki Vytauto Mačernio gimtinės ne toks ir artimas kelias, bet nuvažiavę nepagailėsite – Žemaitijos gamta užburianti ne mažiau nei Dzūkijos kalneliai.