Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

1992 m. liepos 4–5 dienomis Punsko skansene buvo surengtas pirmasis Klojimo teatrų festivalis. Laikas parodė, kad renginys prigijo – jis tapo tradiciniu. Kasmet sulaukta teatrų pastatymų tiek iš mūsų krašto, tiek iš Lietuvos. Šiemet liepos 10–11 d. teatriniai atlaidai Punsko pastogėje buvo švenčiami jau jubiliejinį, 30 kartą. Per tuos visus metus renginys vykdavo ir po dvi dienas, jų metu buvo suburiama ir Lietuvos klojimo teatrų „Krivūlė“, vykdavo pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ minėjimai, konferencijos.

Nors šiemet renginys truko dvi dienas, ganėtinai sunku buvo sukviesti teatrus, ypač iš Lietuvos – pandemija apsunkino visų gyvenimus: dalis bijojo atvažiuoti, kiti dėl apribojimų nepastatė naujų spektaklių, dar kiti, kaip Rudaminos teatras, paskutinėmis minutėmis pranešė, kad negalės dalyvauti.

Eiseną nuo Punsko lietuvių kultūros namų į Punsko skanseną lydėjo skambios dainos, atliekamos pačių teatralų. Su daina pradėjome šventę ir pirmąją festivalio dieną. Šeštadienį scenoje dominavo komedijos žanras ir mūsų krašto teatrų pasirodymai. Pirmieji į sceną žengė šventės organizatoriai – Punsko LKN klojimo teatras su komedija „Viščinykas“ pagal K. Čiplio-Vijūno „Bobutės susipyko“ (rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė). Paprastą, bet nuotaikingą komediją apie apkalbas, gandus, pavydą ir nesusipratimus žiūrovai priėmė juoko pliūpsniais. Šiek tiek rimtesne gaida pasirodė Punsko LKN jaunių teatras „Kregždė“, skanseno kieme atlikdamas dokumentinį montažą „Daumantas“ pagal partizanų ir ryšininkų prisiminimus (rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė). Mūsų ilgamečiai bičiuliai – Skapiškio mėgėjų teatras „Stebulė“ su nenuilstama vadove, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidente Vita Vadoklyte, suvaidino nepaprastai jautrų, autentiška kunigo Katelės biografija paremtą dramą „Lietuvybės lopšys“. Kaip kasmet žiūrovus džiugino ir III amžiaus universiteto teatras, pastatęs savo gyvenimiška patirtimi sukurtą spektaklį „Bobutės keliauja“ (rež. Rūta Burdinaitė). Skansene skambėjo juokas, spektaklį žiūrėjo artistų ir vaikai, ir anūkai. Šeimyniškas, linksmas, nuoširdus darbas, turiu vilties, bus dar suvaidintas ne kartą Punsko skanseno pastogėje. Scenoje pasirodė ir teatras „Aurora“, suvaidinęs išradingą farsą, improvizaciją pagal C. Izzo „Komikai maro metu“. Tiek režisierius Arnoldas Vaznelis, tiek jam talkinantis Mangirdas Vektorius atskleidė savo aktorinius gebėjimus ir leido žiūrovams pabendrauti su netradicine teatrinio meno forma ir žanru. Pirmąją festivalio dieną vainikavo Seinų mėgėjų teatras „Kultuvė“, pastatęs G. Švobienės komediją „Nepasisekė“ (rež. Eugenija Pakutkienė). Smagu, kad mūsų krašte dar vaidinama, kad žmonės noriai ateina į teatrą, kad auginama jauna teatro artistų karta. Gal šiek tiek pasigedome žiūrovų. Kai pasižiūri senas nuotraukas – publika netilpdavo kluone, o dabar, atrodo, dar ir daugiau sutalpinti žmonių būtų galima…

Antrą festivalio dieną pradėjo Suvalkų lietuvių teatras „Sūduva“ su spektakliu „Via Dolorosa, Lietuva“, sukurtu pagal tremtinių prisiminimus (rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė). Ne vienam žiūrovui nuriedėjo ašarėlė, ne vienam prieš akis išniro 1941 m. Lietuvoje pradėtų trėmimų vaizdai. Apskritai visa sekmadienio šventės programa buvo rimtesnė, lyriškesnė. Kaip ir pirmajame, taip ir trisdešimtajame festivalyje dalyvavo Jurbarko K. Glinskio teatras su rež. Danute Budryte-Samiene. Šįkart jie suvaidino spektaklį „Kenotafas“ pagal R. Granauską, pasakojantį apie tremtinio likimą. Mūsų bičiuliai anykštėnai atvežė net du spektaklius. Jono Buziliausko vadovaujamas Anykščių kultūros centro teatras pakvietė prisiliesti prie Pauliaus Širvio biografijos ir poezijos spektakliuose „Velnioniškai vienas“ ir „Tik ilgesį palik…“. Puikūs aktoriniai darbai, meniniai sprendimai, jautri tema – tai, kas lydėjo šiuos pastatymus. Rokiškio liaudies teatras į scenos šviesą iškėlė klasikinį lietuvių literatūros kūrinį – J. Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ (rež. Eligijus Daugnora). Spektaklis žavėjo ne tik scenografijos išradingumu, bet ir muzikiniu atžvilgiu, ritmiškumu, interpretacija.

Dvi dienas trukę teatriniai atlaidai publikai dovanojo ir juoko, ir ašarų, ir susimąstymo, ir gerumo akimirkų. Teatre, kaip ir gyvenime – tos pačios akys ir juokiasi, ir verkia. Ačiū visiems artistams ir vadovams, kad nepabūgo visų negandų ir atvyko, dalyvavo, pasidalijo savo kūrybiniais darbais bei gabalėliais širdies. Visiems dalyviams įteiktos padėkos, dovanėlės ir maišeliai su festivalio užrašu – lai jie primena apie mūsų šventę ir ateinančiais metais.

Festivalio dalyviams ir rengėjams sveikinimo žodį atsiuntė taip pat Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. Petras Bielskis bei Klaipėdos universiteto prof. Rimantas Balsys: „Mainėsi laikai, keitėsi okupacijos, o Punsko teatras stovėjo kaip stovėjęs ir tebestovi. Jūs visam lietuviškam teatrui esate gyvas pavyzdys savo atkaklumu, kūrybiškumu ir gyvybingumu. Į Punsko skanseną kasmet suvažiuoja daug teatrų kaip į savo tėviškę. Duok Dieve, būti lietuvių Klojimo teatro flagmanu šiandien, rytoj ir visados. Sveikinam Punsko XXX klojimo teatrų suvažiavimą, pulką pasišventusių vaidilų ir jų dieviškai gabius ir darbščius režisierius. Personaliai sveikinam Punsko krašto režisierius: Jolantą Malinauskaitę-Vektorienę, Teklę Paransevičienę, Rūtą Burdinaitę, Arnoldą Vaznelį, Eugeniją Pakutkienę. Esame sužavėti Jūsų pasišventimu. Gražios šventės, kaip tik Jūs mokate švęsti.“

Festivalio uždaryme Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė Vita Vadoklytė įteikė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“, skirtą Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių skatinimą ir rėmimą.

Belieka padėkoti šventės rėmėjams – Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerijai bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, visiems dalyviams, šventės vedėjams Darijai, Rūtai ir Arnoldui ir pasilikti su viltim, kad po metų vėl susitiksime, kluone skambės juokas, kris ašaros, griaudės plojimai.