Mokytojų konferencija, Punskas 2003 m.

Petras Maksimavičius

Pagalvojau, kad šiandien gali būti įdomu prisiminti beveik prieš 40 metų prie Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) veikusios Švietimo komisijos darbus. Juolab kad lietuvių švietimo reikalai mūsų visuomenei visuomet buvo svarbūs. Jie svarbūs ir šiandien, nes kai vienas problemas šiaip ne taip pavyksta išspręsti, greit iškyla kitų. Amžini klausimai buvo ir bus vadovėlių lietuviškoms mokykloms leidyba, mokyklų finansavimas ar aprūpinimas mokymo priemonėmis. Taip pat mokyklų tinklas metams bėgant kito. Ne visuomet palanki savivaldybių politika, nepakankamas finansavimas ir mokinių skaičiaus mažėjimas privedė prie to, kad dalis mokyklų jau išnyko, kitose nebeliko lietuviškų klasių. Todėl visuomet svarbu buvo reikiamu metu reaguoti ir planuoti, kaip tas lietuvių švietimas galėtų atrodyti po penkerių ar dešimties metų. Ne viską pavyko ir pavyksta greit išspręsti, tačiau ne kartą lietuvių tautinę mažumą gyrė ne tik kitų Lenkijos tautinių mažumų atstovai, bet ir Lenkijos mokslininkai, politikos apžvalgininkai – už begalinį užsispyrimą ir kovą dėl kiek įmanoma kokybiškesnio švietimo gimtąja kalba sistemos išsaugojimo. Juk „Žiburio“ mokyklos Seinuose įkūrimas nebuvo tik kelių žmonių nepamatuotų ambicijų reikalas, o siekis lietuvišką mokyklą kurti Suvalkuose – tik noras sukurti dar kelias naujas darbo vietas. Ne. Žiūrint iš kelių praėjusių dešimtmečių perspektyvos, rūpinimasis lietuvių švietimo reikalais buvo susijęs su esminiu klausimu – ar ir kaip ilgai dar išliks lietuvių bendruomenė šiame krašte. Šiandien nei viena mūsų mokykla nedirba tik „sau“. Kiekviena veikia skirtingomis sąlygomis ir todėl daro skirtingą įtaką vietos visuomenei – lenkams ir lietuviams. Todėl lietuvių bendruomenė ir išlieka stipresnė bei atsparesnė įvairiems išorės poveikiams.

Tą patį matė ir suprato prieš 40 metų LVKD įkurta Švietimo komisija. LVKD/LLD archyve suradau jos bylą, kuri pradėta komplektuoti 1984 m. lapkričio 24 d. Šiandien smagu vartyti pageltusius popierius: posėdžių protokolus, reglamentus, susitikimų atmintines. Šioje komisijoje visuomeniniais pagrindais dirbo dabartinių švietimo ir organizacijų lyderių mokytojai, kiti visuomenininkai. Šiuose dokumentuose, pavyzdžiui, randame informaciją, kaip buvo kovojama dėl lietuviškų klasių įkūrimo Krasnagrūdoje ir Krasnave. Tai buvęs istorinis ir strateginis žingsnis priartinant lietuvių švietimą arčiau Seinų. Kuo visa tai baigėsi, kai prasidėjo gimnazijų Lenkijoje steigimas, jau žinome. Dėl tų 1988 metais priimtų sprendimų ir darbų lietuviškos klasės ir vėliau lietuviška „Žiburio“ mokykla ir įsikūrė Seinuose.

Švietimo komisija daug pastangų dėjo, kaip jos nariai sakydavo – „propagandiniam darbui“. Tai buvo ne kas kita, kaip siekis kuo daugiau lietuvių kilmės vaikų integruoti į lietuvišką mokymą, daryti įtaką jų tėvams, kad pastarieji suprastų švietimo gimtąja kalba svarbą. Komisijos nariai kruopščiai planavo darbus. Organizavo mokiniams konkursus, žiemos atostogas būsimiems licėjaus absolventams, stengėsi į šį darbą įtraukti kuo daugiau mokytojų. Kaip šiandien, taip ir anuo metu buvo manoma, kad kertinį vaidmenį atliks Punsko tuo metu dar Antano Sniečkaus vardu pavadintas licėjus. Todėl šis licėjus ir buvo ypatingai saugomas. Ar mūsų mokytojai klydo? Neklydo. Viskas su kaupu pasiteisino.

Švietimo komisija organizavo mokytojų konferencijas, kurių metu ne tik svarstė bendrus švietimo klausimus, bet ir rūpinosi mokymo kokybe, džiaugėsi, kad braškant „geležinei uždangai“ vis daugiau mūsų krašto mokytojų galės vykti į Vilnių tobulinti pedagoginius įgūdžius ir lietuvių kalbą. Manė, kad į tokius kursus reikėtų siųsti ne tik mokytojus, bet ir Punsko savivaldybės tarnautojus, kitų įstaigų darbuotojus. Taigi švietimą suprato žymiai plačiau. Teisingai manė, kad visapusiškai šviesti gimtąja kalba reikia ne tik mokinius, bet visą bendruomenę, kadangi tik taip galima ilgainiui planuoti tolesnį jos gyvenimą. Tai buvo sunkūs laikai. Šiandien gal ne iki galo tai įvertiname ir suvokiame, kai lietuviškai bendraujame su mūsų gydytojais, inžinieriais, verslininkais, mokslininkais. Anuo metu mūsų bendruomenei labai stigo tiesioginio ryšio su Lietuva. Pasaulis keitėsi, tobulėjo. Prasidėjo technologinė revoliucija, lietuvių žodyną papildė galybė naujų žodžių ir sąvokų. Retai jas išgirsdavome, daugelio net nesuprasdavome, todėl ir nevartojome kasdieniame gyvenime.

Vis dėlto minėtuose dokumentuose labai trūksta gerų žinių apie gerėjančią lietuvių švietimo padėtį Seinuose ar atokiau nuo Punsko esančiose vietovėse. Tai rodo gal ne tiek ryžto kovoti dėl jų likimo stoką, kiek ypatingai sudėtingą vietos administracijos ir lenkų daugumos nusiteikimą lietuvių atžvilgiu, taip pat labai pažengusį nutautėjimo procesą. Švietimo komisijos ir kituose LVKD dokumentuose tarp eilučių randame taip pat priekaištų kai kuriems lyderiams, kad „neišmokydami savo vaikų lietuviškai kalbėti“ praranda pasitikėjimą eilinių lietuvių akyse ir galbūt todėl lietuvių švietimo klausimai Seinų krašte taip sudėtingai sprendžiami. Taigi Švietimo komisijos darbas negalėjo visur būti sėkmingas, nors net iš labai aplenkėjusių vietovių pavykdavo jai prisivilioti lietuvius vaikus žiemos atostogoms į Punsko licėjaus bendrabutį ir po kurio laiko paversti juos Punsko licėjaus absolventais.

Kai kuriuos Švietimo komisijos ar LVKD valdybos sprendimus ir inicijuotus darbus galbūt aprašysiu kituose straipsniuose. Tačiau tai nėra lengva, kadangi išsaugoti dokumentai papasakoja tik nedidelę dalį istorijos. Matome ją tik tokią, kokią surašė šių dokumentų sudarytojai. Galimas daiktas, kad LLD archyve nėra visų dokumentų ir nemaža dalis saugoma privačiuose archyvuose. Tačiau dar gyvi šios istorijos dalyviai, kuriuos ir raginčiau savo prisiminimais dalintis, palikti tą informaciją ateities kartoms.

Taigi apie minėtos komisijos įkūrimą (nors gal tai ir nebuvo pirmoji tokio pobūdžio komisija) buvo pranešta 1984 m. lapkričio 24 d. Punske vykstant III lietuvių mokytojų konferencijai. Viešu balsavimu konferencijos dalyviai išrinko šiuos komisijos narius: Rimą Vainą (Varšuva), Danutę Pečiulienę (Ožkiniai), Janiną Aleksaitę (Vaitakiemis), Marytę Aleknavičiūtę (Punskas), Kastulę Jankauskienę (Punskas), Alfonsą Marcinkevičių (Punskas; komisijos pirmininkas), Aldoną Leončikienę (Seinai), Kostą Ramanauską (Krasnavas), Gintautą Marcinkevičių (Suvalkai), Ireną Čėplienę (Punskas; komisijos sekretorė), Vladą Pajaujienę (toliau vietovės nepažymėtos), Ireną Šliaužytę, Genę Muliarčikienę. Galimas daiktas, kad bėgant metams šios komisijos sudėtis keitėsi.

Kitame straipsnyje pacituosiu LVKD Švietimo komisijos veiklos reglamento kai kuriuos punktus. Skaitydami juos suprasite, kodėl tokia komisija buvo įsteigta ir ko siekė. Reglamentas parodo, kokias problemas prieš beveik 40 metų lietuvių švietimo srityje buvo bandoma spręsti ir kas pasikeitė prabėgus beveik pusamžiui.