Jotvos kelionių audimas. Paulos Rupinskaitės nuotrauka

Jurgita Stankauskaitė

Kitą sykį laumės eidavo avių kirpt. Atėjusios pas ūkininką, iškarpė avis, iškarpė daiktais tokiais. Ūkininkas nuėjo į tvartą, žiūri, kad avys iškarpytos. Tai jis ir galvoja: „Kas čia dabar tas avis kirpo? Reikia pasergėt, pažiūrėt, kas jas kerpa.“

Nuėjo jis į tvartą, atsigulė, sergsti jau. Ir atėjo laumės kirpti. Įėjo į tvartą ir sako:

– Ką dabar reik kirpt pirmiau – ar avis, ar aviną? – tarias.

– Tai, – sako, – aviną pirmiau kirpsim.

Priėjo prie to šeimininko ir nukirpo jam pusę galvos. O tas išsigando, net ko nenumirė.Laumės nukirpo ir išėjo.

Laumių būta ir gerų, ir mėgstančių savotiškai įgnybti. Įvairiausiais laikais jų įvaizdis buvęs vis skirtingas. Kartais jos būdavo pristatomos kaip labai negražios, piktos moterys, kurias imta painioti su raganomis. Kitais šimtmečiais gražėdavo, virsdavo vyrų viliotojomis, turinčiomis likimo pranašavimo galių. Jos gyvenusios prie vandenų ar miškų tankumynuose. Laumės mėgdavusios šokti, dainuoti. Sakoma, kad ir šiais laikais yra moterų, gebančių jausti ir matyti daugiau už kitas, nors… giliau pažvelgę į moters akis, kiekvienoje rastume laumės bruožų. Jos moka daryti stebuklus, nepriklausomai nuo motiniško išsekimo, fizinių galimybių ir psichinės stiprybės. Tai, kas vyko liepos 31 d. prie Punios ežero per trečiąjį jubiliejinį pasibuvimą su „Jotva“, įrodo, kad laumiško gerumo netrūksta nei moterims, nei vyrams. Šventės metu surengta rinkliava fondo „Turiu svajonę“ („Mam marzenie“) tikslams paremti. Per dvi valandas į fondo taupyklę įkrito net 2160,61 zlotų! Šie pinigėliai skiriami onkologine liga sergančio vaikelio svajonei išpildyti. Visi įrodėme, kad mokame ne tik imti, bet ir duoti, turime savyje gerumo, kurio kartais kasdienybės veiduose net nematyti.

„Dėlionės Jotvai. Rėdos rato“ programos renginį vedė trys šiuolaikiškos laumės su savo mažaisiais laumiukais. „Jotvos“ kolektyvas: mažieji ir vyresni (vad. Kornelija Mauliūtė) bei senjorai (vad. Algis Uzdila) pristatė atskirus ir bendrus šokius. Šiame, kaip ir kiekviename, susitikime su minėtu choreografiniu sambūriu buvo galima tikėtis tik ko nors nematyto ir originaliausio. Renginį atidarė Brigitos Krakauskaitės šokis ant Punios ežere plaukiojančios platformos su vandens ir žalčio ženklu. Brigita jau kelintą kartą įrodo, kad scenoje gali vykti tikri meno stebuklai.

Paulos Rupinskaitės nuotrauka

Šiame pasibuvime, kaip ir gyvenime, nestovėjome vietoje, nuolat keliavome, ėjome, žaidėme. Laumių skaitomi tekstai nuolat kalbėjo apie tai, kas laumių prigimty įrašyta – laimę, kurios taip visi ieškome ir randame arba nepastebėję, kad jau ją suradom, taip ir baigiam žemišką kelionę ir… toliau einame, tik kitame laike ir erdvėje. Kelionės (sausuma, vandeniu, oru) motyvas nuolat vijosi renginyje taip, kaip vijosi visos „Jotvos“ kelionė savo krašte, šalies teritorijoje, Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse. Šalia scenos buvo iš medžio šakų sukaltas Lietuvos žemėlapis, ant kurio kiekvienas šventės dalyvis galėjo „nuverpti“ savo jotvišką kelionę. Čia vyko tikras „Jotvos“ tako audimas, kuriuo, deja, galėjome grožėtis tik iki kitos dienos pavakario. Kitą dieną, sekmadienį, žemėlapis buvo sulaužytas. Kam trukdė šis jaunimo sukurtas objektas? Neaišku ir lig šiol nežinia…

Sako, laumės siūlas ilgas ir suktas. Niekada neaišku, kokie vėjai papūs, kokios nuotaikos užplauks. Tą vakarą vijosi malonus oras, kol renginiui įpusėjus ėmė trauktis tamsūs, vandens prisirpę debesys ir smarkėti vėjas. Kas ką spėjo nustverti, kam padėti susirinkti daiktus, Robertui Slovikui supakuoti visą aparatūrą, – ir greitai persikelta į Lietuvių kultūros namų žiūrovų salę. Ar tai bent kiek sutrukdė laumių siūlui nutrūkti? Nė trupučio. Scena užsipildė šokėjais, muzikantais ir dainininkais, tačiau čia nepavyko įgyvendinti vieno labai įdomaus ir dar nematyto renginio kelionės taško. Susitikimo kūrėja ir vedėja Kornelija Mauliūtė pristatė Silviją Grigentytę – iš Punsko kilusią kineziterapeutę. Anot Kornelijos: „Pagrindinis kelionės etapas yra pasiruošimas. Kelionei, kaip ir šokiui, reikia pasiruošti. Šiam šventiniam maratonui irgi ruošėmės. Pandemijos metu mankštinomės, kad kaulai nesuragėtų. Silvija mus mokė, kaip sveikai atlikti mankštą.“ Silvija ant ežero kranto turėjo surengti visiems trumpą, bet labai smagią treniruotę, tačiau oras sutrukdė tai padaryti. Beliko paploti jai už visą kassavaitinių nuotolinių mankštų triūsą ir bent tokiu būdu pakrutinti žiūrovų riešus.

Pabaigoje būtina paminėti dar vieną labai jaudinantį renginio akcentą – padėkas. Sunku tai paaiškinti, bet kelias šokėjų kartas išleidusių „Jotvos“ vadovų buvimas kartu vienoje scenoje ir jų tariami žodžiai pamalonino kiekvieno širdį iki ašarų. Nors tai ir ne paskutinis „Jotvos“ renginių ciklo susibūrimas, tačiau LKN direktorė Asta Pečiulienė, įteikdama Kornelijai laimės pasagėlės formos atminimo dovaną, papasakojo, kodėl ji dabar, o ne per paskutinį renginį keliauja į vadovės rankas. Ogi pasirodo, kad visai netoli Lietuvių kultūros namų, Antano Krakausko kluone Ožkiniuose, prieš 70 metų vyko pirmasis gimstančios „Jotvos“ susitikimas (tuomet dar niekas nei neįtarė, ką atneš pirmasis viešas lietuviškas susibūrimas pokario metais), todėl simboliškai norėta pagerbti visus tuos, kurie prisidėjo prie choreografinio sambūrio „Jotva“ atsiradimo ir vedimo visus septynis dešimtmečius.

Padėkos žodžiai keliauja renginio organizatoriams, dalyviams, padėjėjams ir palaikytojams: Pasaulio lietuvių bendruomenei, Punsko lietuvių kultūros namų komandai, Kornelijai Mauliūtei, Onutei Valenskienei, Povilui Svetlauskui ir CO. Ačiū visomis oro sąlygomis muzikiniais kūriniais renginį puošiantiems Aidžiui Staskevičiui, Dariui Petrui Baliūnui, Gretai Bobinaitei ir Dianai Kogačiauskaitei. Dėkojame jaunimui, kuris prieš renginį tvarkė visą scenos aplinką, kad gražu būtų žiūrėti ne tik tai, kas akių lygyje, bet ir po kojomis. Už fondo „Turiu svajonę“ atstovų atvedimą į renginį nuostabiausiai ačiū Kornelijai Mauliūtei ir Onutei Valenskienei.

Dėkojame renginio rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerijai, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (Globali Lietuva).