Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Seinai vis dar kovoja. Nors prieš dvejus metus priešais katedros aikštę grindiny buvo įmūryta dvikalbė lenta „Susitaikymas – tai pasirinkimas“, niekas šito dviejų bendruomenių sugyvenimo kelio rinktis nenori. Kovoti žymiai smagiau negu taikytis, o jeigu trūksta priešų ir priežasčių kovai, galima juos susikurti arba – kas dar paprasčiau – kovoti su praeities šešėliais. Mūšis vyko ir vakar: kai mes, lietuviai, minėjome Juodojo kaspino dieną – Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymą, uniformuoti lenkai eilinį kartą „prijungė“ Seinus prie Lenkijos. Susirinko pasipuošę šventinėmis uniformomis, apkabinėtomis medaliais, ir minėjo vadinamąjį Seinų sukilimą. Ta proga pašventino ir atidengė Tadeušui Katelbachui (Tadeusz Katelbach) skirtą lentą. Dar ir šiandien dega žvakutės ir prie pašto sienos, kur pakabinta ta lenta, puikuojasi keli gėlių vainikai. Tik niekaip nesuprantu jų istorijos interpretavimo logikos. Jeigu Katelbachas buvo atsiųstas iš Varšuvos, kad Suvalkijoje organizuotų šio krašto ir Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, tai kodėl tai vadinama Seinų sukilimu? Sukyla juk vietiniai gyventojai, o ne atvykę iš sostinės…

Lentos atidengimo iškilmėse, kaip pasakoja liudytojai, dalyvavo ir miesto, ir apskrities valdžia. Kaži ar jie nuoširdžiai tiki tokių renginių prasmingumu, ar paprasčiausiai nori įtikti saviems rinkėjams. Atrodo, Seinuose ant antilietuviško arkliuko dar galima joti… Tik keista, kad atlikę savo „lenkų patriotizmo“ pareigą medaliais pasipuošę veikėjai susirinko papietauti… „Lietuvių namuose“. Negi Seinuose nebuvo patriotiškesnių vietų? Juk lietuviškas cepelinas, valgomas lietuvių kultūros įstaigoje, netoli laisvos Lietuvos konsulato, gali ir skersai gerklės stoti.