Punskas, apie 1914 m.

Alicija Krakauskienė

XIX a. pabaigoje, 1886 metais, kunigo Simono Norkaus pastangomis Punske buvo pastatytas, šiuolaikine terminologija kalbant, socialinis pastatas, kuriame galėjo prisiglausti bažnyčios tarnautojai, beglobiai vieniši seneliai ar šiaip ligoti neįgalūs žmonės, benamiai, kuriais nebuvo kam pasirūpinti. Dažniausiai tokie asmenys pagal išgales patarnaudavo bažnyčioje. Punsko špitolė buvo gana didelė, sutalpindavo nemažai žmonių, o jos išlaikymu, kaip ir kitų parapinių špitolių, rūpindavosi klebonas. Laikui bėgant medinis pastatas apiro ir neatitiko šiuolaikinio gyvenimo standartų. Jo išorė taip pat nepuošė Punsko bažnyčios aplinkos. Šiuo metu ne tiek parapijos, kiek privačių rėmėjų Zimnickų (kilusių iš šio krašto ir dabar gyvenančių Kanadoje), taip pat savivaldybės pastangomis vykdomas pastato remontas, tiksliau sakant, visiškas jo perstatymas ir vidaus sumoderninimas, kad galėtų pagal šiuolaikinius sanitarinius reikalavimus vėl tarnauti socialinės paramos reikalaujantiems žmonėms.Šios gražios investicijos baigimo proga, manau, punskiečiai parašys išsamų darbą, kuriame pristatys bemaž pusantro šimto metų veikusios špitolės istoriją ir jos gyventojus. Kai kurie iš jų tapo Birutės Jonuškaitės prozos personažų prototipais, bet grožinė literatūra nebūtinai turi atskleisti istorinę tiesą. Aš savo trumpame straipsnelyje taip pat nepajėgi atskleisti nei istorijos, nei špitolės gyventojų asmenybių ar gyvenimo sąlygų. Tiesiog noriu pasidalinti iš vaikystės išlikusiais prisiminimais.

Špitolės mano vaikystės laikais ir, žinoma, anksčiau turėdavo dar vieną paskirtį – tai buvo užeigos vieta toliau gyvenantiems parapijiečiams. Prieš eidamos į bažnyčią moterys čia užeidavo žiemą pasišilti, palikti viršinę (didelę skarą, kuria apsisupdavo keliaudamos vežimu ar rogėmis), vyrai kartais špitolėje pasidėdavo vertingesnes arklių pakinktų dalis ar burkas (tai ilgas su vilna austas apsiaustas, kuriuo ant striukės rengdavosi vyrai, važiuodami rogėmis esant dideliems šalčiams); guminius ar kitokius batus čia palikdavo tie, kuriems tekdavo keliauti pėsčiomis per purvyną. Merginos užsukdavo prieš eidamos į bažnyčią, kad pasišukuotų ar šiaip pasigražintų. Užeidavo, atrodo, tie, kurie neturėjo miestelyje gyvenančių kitų artimesnių bičiulių ar giminaičių. Čia užsukti buvo patogu, nes špitolės pastatas prie pat bažnyčios, o šalimais žmonės pasistatydavo vežimus, pririšdavo arklius. Dar visai neseniai, jei gerai atsimenu, buvo išilgai pastato geležinis barjeras, prie kurio buvo rišami arkliai. Dažniau špitolėje besilankantieji gerai pažinojo jos gyventojus ir juos šiek tiek paremdavo visų pirma maistu.

Aš su seserimis, mama ar draugėmis į špitolę užeidavom žiemą pasišilti ar pasitaisyti šukuosenas, kai atvažiuodavom autobusu į bažnyčią, o iki rytinių šv. Mišių dar likdavo daugiau kaip pusvalandis. Ilgus metus šiuo autobusu sekmadieniais žmonės nuo Vidugirių važiuodavo į rytines pamaldas. Prisirinkdavo tiek keleivių, kad iš Seivų stotelės mūsų kartais net nepaimdavo. Mat autobusas būdavo jau perpildytas. Iš pradžių nelabai patogi ši transporto priemonė būdavo vien dėl to, kad Punske išlipdavom jau 7.45 val., o pamaldos prasidėdavo 8.30, taigi žiemą, kai bažnyčioje labai šalta, reikdavo tą laiką praleisti kokioje apšildytoje patalpoje. Kai kas būtent dėl to ieškodavo prieglobsčio špitolėje. Neatsimenu, kelintais metais (tikriausiai dar prieš 1980-uosius) parapijiečių nuo Vidugirių pageidavimu dėl minėtos priežasties pakeista rytinių pamaldų atnašavimo valanda. Jos prasidėdavo 8.00, tai iš stotelės jau eidavome tiesiai į bažnyčią.

Špitolėje buvo keletas butų. Nuo grindinio pusės, atrodo, buvo dvejos durys. Pro vienas iš jų buvo galima įeiti pas visiems gerai pažįstamą Gendrutę, kuri, kažkada buvusi gražuolė, ir senatvėje mėgo puoštis, vaikščiodavo aukštakulniais batais, dažnai su skrybėlaite. Tam tikru metu ji buvo prisijaukinusi varną. Iš tos pačios pusės gyveno dar kažkoks vyras. Būtent šiuos du žmones atpažinau vienoje mūsų kraštietės apysakoje, nors tikrų šių asmenų biografinių duomenų turbūt ten nerasime. Butuose, esančiuose iš minėtos pusės, aš turbūt niekada nesu buvusi. Tačiau dažnokai lankiausi kitoje, nuo ežero pusės, esančioje patalpoje. Čia, dideliame kambaryje, buvo penkios (gal keturios?) lovos ir tiek pat gyventojų – pagyvenusių moterėlių. Buvo ten taip pat viryklė, stalas ir kuparai, kurių vienas arčiau durų. Čia dar buvo likę kažkiek erdvės, kur tilpdavo gal iki dešimt užėjusių pasišildyti žmonių. Prie to kuparo arba ant jo pasilikdavome ir savo daiktus. Viena iš to buto gyventojų buvo Marytė. Jai kartais mama liepdavo nunešti sūrį ar šiaip kokio maisto. Kitų gyventojų, kurios dažniausiai mums užėjus dar būdavo lovose, net neįsidėmėdavome. Jos į mus nekreipdavo dėmesio, o mes joms stengėmės netrukdyti.

Kiek gyvendavo žmonių špitolėje ir kokie likimo keliai juos ten nuvesdavo, tikriausiai žino vyresni Punsko gyventojai. Turbūt išlikusi kokia nors dokumentacija parapijos archyvuose. Dabar būtų įdomu sužinoti, kaip veikė tų laikų socialinės globos sistema Punsko, Seinų parapijose, kai žmonės negaudavo senatvės ar invalidumo pensijų ir negalėdavo tikėtis šeimos išlaikymo. Apie elgetavusius kaimuose žinome jau tik iš literatūros ar jau mirusių žmonių pasakojimų, nes socialistinės „gerovės“ valstybėje elgetauti buvo griežtai draudžiama. Paprasčiausiai įdomu kuo daugiau sužinoti apie špitolės gyventojus. Reiktų užrašyti dar neišdilusius prisiminimus – juk tai mūsų krašto istorija.