Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdis, 2021 m.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Pastarąjį savaitgalį įvyko Lenkijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Šį mėnesį dvi didžiausios lietuvių organizacijos išrinko savo naujas valdžias. Tai svarbūs įvykiai mūsų, lietuvių, gyvenime. Viskas vyko labai tvarkingai, gražiai, be jokių trukdymų, be didesnių diskusijų. Be išsiskyrusių nuomonių. Labai korektiškai ir mandagiai. Tačiau po suvažiavimų neapleidžia mintis – ar nepasidarėme pernelyg korektiški. Bandydami išvengti kad ir netyčia ką nors pakritikuoti, geriau patylime. Bet ar taip nepratylime svarbių dalykų? Pripratome gyventi nekritikuojami ir nekritikuodami, bent jau viešai – taip patogu. Mūsų bendruomenė maža – tikrai lengva būtų užvirti kaip skruzdėlyne. Beje, pamenu dar visai netolimus laikus, kai nuomonės labai išsiskirdavo ir diskusijos kartais peraugdavo į ginčus, bet gal tik tokiu būdu galima priartėti prie teisingo sprendimo? Visa tai rašau, nes manau, kad nepasinaudojome proga, kuri dabar pasitaikys tik po 3 ir 4 metų – per kitus suvažiavimus. Pavyzdžiui, per LLB suvažiavimą girdėjau žmones užkulisiuose diskutuojant apie Punsko muzikos mokyklą. Pamenu tuos LLB suvažiavimų nutarimus, kuriais Punsko savivaldybė buvo raginama perimti tuomet Suvalkų muzikos mokyklos filialą į savo rankas. Dabar taip ir yra atsitikę. O mes niekas nepaklausėme, kas naujo Punsko muzikos mokykloje. Daug ko neišdiskutavome, daug ko nepaklausėme, pavyzdžiui, kodėl Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas priėmė rezoliucijas, susijusias su LGBT+ ir Baltarusijos padėtimi, o ne lietuvybės klausimais. Negi mums neįdomu, ar tai šiandienos mūsų jaunimo pačios svarbiausios problemos? Žinoma, tų neišsakytų klausimų yra žymiai daugiau. Gal vis dėlto atviriau diskutuoti verta?