LLD pirmininkas Robertas Slovikas

Rugsėjo 5 d. vyko XIX Lenkijos lietuvių draugijos suvažiavimas, kurio metu slaptu balsavimu buvo išrinktas naujas pirmininkas bei taryba ir revizijos komisija. Su LLD pirmininku Robertu Sloviku kalbuosi apie lietuvių visuomenę, jos problemas ir ateitį.

Alicija Krakauskienė: Robertai, Tave pažįstame kaip Punsko lietuvių kultūros namų darbuotoją ir žurnalistą, rengiantį Balstogės radijo lietuviškas laidas. Gal galėtum daugiau papasakoti apie save? Robertas Slovikas: 1997 metais baigiau Punsko licėjų, sėkmingai išlaikiau brandos egzaminus. Toliau, deja, nesimokiau. Teko išvykti į Vokietiją trumpai pasidarbuoti. Grįžęs ieškojau darbo vietoje. Punske įsidarbinti nepavyko. Draugo pakalbintas pradėjau dirbti reklamos įmonėje Suvalkuose, kur susidūriau su vizualine reklama. Iš vienos įmonės patekau į kitą. Čia dirbau apie trejus metus. Susipažinau su grafinėmis programomis, reklamos projektavimu. Tai buvo darbas kompiuteriu ir fizinis. O paskui, rodos, 2003 metais man paskambino a. a. Romas Vitkauskas ir paklausė, ar nenorėčiau pusę metų padirbėti „Aušros“ leidykloje. Tada mano kolegė Božena Bobinienė buvo išėjusi dekretinių atostogų ir reikėjo ją pavaduoti. Taigi pusę metų teko padirbėti leidykloje. Tais pačiais metais rudeniop Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas pasiteiravo, ar nenorėčiau ruošti lietuviškų radijo laidų. Sutikau. Pradžioje tai buvo iššūkis. Buvę visokių sumanymų, kokios tos laidos turėtų būti. Buvo ir nežinomų dalykų. Tačiau pagelbėjo bendradarbės Rūta Burdinaitė ir Zita Vasiliuk. Naudotos garso montažo programos. Atsimenu, kad tada R. Burdinaitė dar dirbo su juostomis. Tai buvo toks labai senas dalykas, kurio greit atsisakyta. Ji ruošdama radijo laidas taip pat naudojo kompiuterinę įrangą. Paskui 2004 metais rudeniop pasitaikė proga įsidarbinti Punsko lietuvių kultūros namuose, kur dirbu iki šiolei. Esu garso ir šviesos operatorius bei atlieku grafinius darbus. Nuo to laiko dirbu šiame krašte.

A. K.: XIX LLD suvažiavimo metu daug kalbėta apie lietuvybės palaikymą ne tik Punsko-Seinų-Suvalkų krašte, bet ir Balstogėje, Varšuvoje, Ščecine ar Gdanske. LLD Vroclavo skyrius jau seniai nebeveikia. Su kokiomis mintimis pradedi vadovauti šiai seniausiai lietuviškai organizacijai Lenkijoje?

R. S.: Jau praėjo mėnuo nuo rinkimų. Minčių labai daug. Laukia darbai ir spręstinos problemos. Yra nemažai darbų, kuriuos reikia tęsti, kuriuos man perdavė A. Vaicekauskas.

O kalbant apie minėtus LLD skyrius – veikla juose buvo gana plati tuo metu, kai tuose miestuose gyveno kur kas daugiau lietuvių. Pastaruoju metu, kiek man teko girdėti, pasikeitė padėtis Gdansko skyriuje. Ščecino skyrius turėjo ir turi labai svarbų uždavinį – globoti vietą Myslibužo savivaldybėje, kur žuvo Lietuvos lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Būtent a. a. Viktoras Buvelskis tuo rūpinosi. Dabar taip pat reikėtų pasidomėti tos vietos globa. Žinoma, lėšos tam yra skiriamos. Kasmet mūsų krašto moksleiviai nuvyksta į lakūnų žūties metinių minėjimą.

Reikėtų įdėti daugiau jėgų, kad Suvalkuose sparčiau viskas pajudėtų – ten reikia kultūros ir švietimo centro. Šiame mieste jau antrus metus sėkmingai veikia lietuvių vaikų darželis. Ateis laikas, kai tėvams reikės vaiką užrašyti į mokyklą. Jei nebus lietuviškos – užrašys į lenkišką, ko labai nenorėtume.

Varšuvoje šiek tiek lietuvių veiklos yra. Veikia sekmadieninė mokyklėlė. Ar to pakanka? Nemanau. Reikėtų sueiti, pasitarti, kokia ta veikla turėtų būti. Visai neseniai buvo įsteigtas Balstogės skyrius. Kolegė Z. Vasiliuk sakė, kad problema yra patalpų trūkumas. Reikėtų pasidomėti, kur lietuviai norėtų susitikinėti (o laiko tokiems suėjimams, manau, jie tikrai surastų), kaip jie norėtų veikti vietoje. Balstogėje yra labai daug studentų iš mūsų krašto. Manau, kad čia reikia tik stimulo ir veiklos plano, ir tautiečiai sėkmingai galėtų pradžioje bent kartą per mėnesį susitikti ar esant kokiai progai, vykstant kokiems nors miesto renginiams. Planų galima turėti labai daug, bet paskui susiduriama su realybe. Taip atsitiko ir Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei, prieš porą metų organizuojant Suvalkuose lietuvių vaikų darželį, kai nerasta bendros kalbos su miesto valdžia.

A. K.: Kaip manai, kokie bus pirmieji Tavo darbai? Kokias problemas jau reikia spręsti?

R. S.: Jau praėjus dviem savaitėms po rinkimų atėjo žinia iš Suvalkų, kad didėja LLD Suvalkų skyriaus patalpų išlaikymo kaštai. Matome, jog apskritai labai sparčiai kyla kainos. Projektuose Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijai, kuriuos jau teko pasirašinėti, pateiktos tam tikros sumos, bet jau dabar žinome, kad kyla šildymo kaštai, kitais metais – elektros kainos. Žinoma, kad reikės ieškoti lėšų patalpoms išlaikyti. Siūloma pasiteirauti miesto valdžios, ar nebūtų patalpų, už kurias nereikėtų mokėti kaip pajamų neturinčiai visuomeninei organizacijai. Suvalkų lietuvių (anksčiau senjorų, dabar ir jaunimo) veikla yra matoma. Leidžiamas „Suvalkietis“, stengiamasi palaikyti kultūrinę veiklą. Taigi patalpų išlaikymo klausimą greitu metu reikės išspręsti: ar paieškoti kitų patalpų, ar papildomų lėšų, kad Suvalkų lietuviai turėtų kur sueiti ir tęsti veiklą.

Kaip jau minėjau, Suvalkuose taip pat reikia lietuviškos mokyklos. Turėtų būti sutelktos visos jėgos, kad mokykla per dvejus metus atsirastų. Kalbėsiuosi su Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke J. Malinauskaite-Vektoriene, kokie iki šiol darbai yra padaryti, ką dar reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo kalbėtis.

A. K.: Galbūt galvoji apie naujus bendradarbiavimo būdus, formas?

R. S.: LLD suvažiavime buvęs pirmininkas A. Vaicekauskas sakė viliąsis, kad naujas pirmininkas daugiau bendradarbiausiąs su kitais internetu. Tačiau internetas – tai ne viskas. Mano manymu, per tą internetą mes labai daug prarandame. Tai buvo matoma praėjusiais metais, kai moksleiviai dėl pandemijos mokslus tęsė interneto erdvėje. Jaunam žmogui tai nėra geras mokymosi būdas. Teko keleto jaunų žmonių paklausti, ar jiems patiko nuotolinis mokymas. Vienas kitas pasakė, kad taip. Tačiau matome, jog bendradarbiavimo, buvimo kartu trūko ir trūksta. Matome, kaip dabar elgiasi jaunimas, kai elektroninė įranga yra kur kas svarbesnė – jie daugiau rašo žinučių, negu kalbasi, kad ir koridoriuose per pertraukas. Ir tai yra blogai.

Internetu galima susitvarkyti daug reikalų, pateikti daug daugiau informacijos ir ji daug greičiau pasieks adresatą. Gal sieksiu, kad Draugija daugiau informacijos internete pateiktų, kad mūsų darbai būtų matomi, tai, ko siekiame, ką norime padaryti ar kokių planų turime. Juk posėdžių ir susitikimų nebūna labai daug, tad galima supažindinti su savo vizijomis ar planais internete.

A. K.: Kaip vertini mūsų­visuomenės tautinį sąmoningumą, lyginant su vyresniosios (mūsų senelių) kartos?

R. S.: Kol kas sunku vertinti tautinį sąmoningumą, kai dar nesu įsigilinęs į veiklą. Norėčiau dalyvauti kokiuose nors mokyklų renginiuose, pažinti jaunimo pasaulėžiūrą, pasiklausyti, kaip jie kalbasi tarpusavy. Tai labai opus dalykas. Girdime, kaip kalba vaikai ar jaunimas, studentai, kurie grįžta į mūsų kraštą, kaip lietuvių kalba yra darkoma, kiek daug joje slavizmų ir kitų svetimybių. Ar gėdijasi kalbėti taisyklinga literatūrine kalba? O gal jiems atrodo, kad ji keista, nes jų seneliai ar tėvai ne visi mokėjo literatūrinę kalbą ir jiems užteko dzūkų tarmės? Lietuvių kalba labai graži, joje labai daug gražių žodžių, kartais net sunku rasti atitikmenį lenkų kalboje. Tad kodėl nenorima vartoti tos gražios lietuvių kalbos, kartu pabrėžiant savo tautiškumą, parodant, kad esi lietuvis, o ne maišantis dvi kalbas? Jei taip kalbėsime išvažiavę į Lenkijos gilumą, aplinkiniai pagalvos: kaip jis kalba? Prieš 20 metų, kai dar dirbau Suvalkuose, buvau deleguotas į Ščecino vaivadiją. Ten mes, punskiečiai, tarpusavy kalbėjomės lietuviškai. Lenkams buvo keista. Svarstė, iš kur mes atvykome. Mat labai gerai kalbame lenkiškai ir staiga imame kalbėti kita kalba, kurios jie visai nesupranta. Paaiškinus, kad esi lietuvis, jie klausia: „Tai tu iš Lietuvos?“ „Ne, iš Lenkijos…“ „Tai Lenkijoj lietuvių yra?“ Na, tada, prieš 20 metų, Lenkijoje kai kurie eiliniai gyventojai net nežinoję, kad šalyje gyvena lietuvių.

Sakyčiau, kad mūsų visuomenės tautinis sąmoningumas yra gana didelis. Užtenka pažiūrėti, kiek žmonių ateina į kultūrinius renginius, kiek susirenka kad ir į Vasario 16-osios minėjimą (pavyzdžiui, kai 2018 metais šventėme 100-ąsias nepriklausomybės metines). Tai rodo, jog mes žinome, kas esame. Ir jei žinome, kas esame, tai vartokime taisyklingą lietuvių kalbą. Tuo parodysime, jog esame tikri lietuviai.

A. K.: Ką norėtum pasakyti Lenkijos lietuviams kaip Draugijos pirmininkas?

R. S.: Vienas iš labai svarbių uždavinių yra darbas su Draugijos archyvu. Ne tiek daug darbo reikia jam sutvarkyti, kiek peržiūrėti, perskaityti, kas ten surašyta. Žinau, kad archyvas nėra per plačiausias. Spėju, jog daug medžiagos yra pas žmones namuose. Norėčiau paprašyti ypač vyresniųjų žmonių, kurie veikė kaimų skyriuose, kad, jeigu žino, kur ta medžiaga galinti būti, kreiptųsi į mane, Draugiją ar „Aušros“ redakciją ir praneštų. Kad paskambintų telefonu ir praneštų, jog nori atiduoti. Tada viskas atsirastų archyve ir per porą metų pagaliau tai sutvarkytume, sudėliotume. Ir žinotume, kur tie skyriai veikė, kas buvo nutarta. Mat pasirodo, kad daug informacijos neturime.

A. K.: Ačiū už pokalbį. Linkime stiprybės ir ištvermės visuomeniniame darbe, kad visi lūkesčiai, išsakyti LLD suvažiavimo metu, išsipildytų.