Mokytojų konferencija. Seinai, 2021

Irena Gasperavičiūtė

Lenkijos lietuvių bendruomenė neabejoja, kad jos gyvybingumas didžiąja dalimi priklauso nuo mokyklų lietuvių dėstomąja kalba. Istorijos patirtis rodo, kad tose vietovėse, kur jų nebuvę, nutautėta labai greitai. Šiuo metu tokių mokyklų (vadinkime jas lietuviškomis) belikę vos kelios: Punske, Seinuose, Vidugiriuose. Pernai įsikūrė lietuviškas vaikų darželis Suvalkuose. Ar jis lems Suvalkų lietuviškos mokyklos atsiradimą, matysime artimiausioje ateityje.

Turint omeny lietuvių švietimo svarbą, neabejotinai būtinas šių kelių likusių mokyklų pedagogų bendradarbiavimas. Yra daug neišspręstų su lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos mokymu susijusių klausimų, tačiau ne tik. Vien dėl vaikų mokymo lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių kyla daug iššūkių, taigi apie ką kalbėti yra. Todėl po ilgos (sakyčiau, neleistinos) pertraukos spalio 15 d. atnaujinta tradicija rengti lietuviškų mokyklų mokytojų konferenciją. Iniciatyvos ėmėsi Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla, pateikusi projektą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Ministerija šį sumanymą parėmė. Vienu iš organizatorių tapo LR konsulatas Seinuose, kurio vadovas Remigijus Motuzas ne kartą yra dalyvavęs daugiau kaip prieš dešimtmetį rengtose konferencijose.

Šiemetinėje konferencijoje norėjome atsakyti į svarbų istorinį klausimą, kaip interpretuoti įvykius prieš šimtą metų Seinų krašte, kai šiais laikais vietos lenkai pirmiausia triukšmingai pamini Seinų sukilimą, o paskui iškilmingai, dalyvaujant vietos ir vaivadijos valdžioms, atidengia Seinuose lentą T. Katelbachui. Beje, minint Seinų sukilimą šiame krašte atsirado tuos įvykius įamžinančių vietų (pvz., žiedinių sankryžų Pockūnuose ar Suvalkuose pavadinimai).

Istorine tema pranešimą skaityti buvo pakviestas mūsų krašto žinomas istorikas Bronius Makauskas. Jo pranešimą spausdinsime kitame „Aušros“ numeryje. Konferencijoje dalyvavo LR Seimo narė, Švietimo komiteto pirmininko pavaduotoja Vilija Targamadzė, kuri kalbėjo apie iššūkius dirbant mokykloje, kai susiduria skirtingos kartos. Profesorė apžvelgė kiekvienos kartos specifiką. Anot jos, ateina alfa karta, kurios pradžia laikomas aipado atsiradimas. Jiems dabar devyneri. Kaip su jais dirbti, kad darbas būtų efektyvus – ieškoma atsakymų.

Konferencijoje dalyvavo dvi Lietuvių kalbos instituto atstovės. Prof. Danguolė Mikulėnienė, kuri 2016 m. yra išleidusi kolektyvinę monografiją „Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos“, skaitė pranešimą „Vietinė lietuvių kalba: kaita, raida ir perspektyvos“. Nida Asta Poderienė kalbėjo apie lietuvių kalbą mokykloje. Anot jos, lietuvių kalbos kaip dalyko mokymosi nepakanka tapatybei išsaugoti, tam būtina mokintis akademinės kalbos, kad kalba galėtų augti kartu su žmogaus intelektu ir pasaulėžiūra.

Netikėčiausias lektorius pasirodė esąs filosofas ir poetas Liutauras Degėsys. Jis išjudino visus jau bepradedančius snausti pedagogus. Tai neeilinio talento oratorius, sugebantis paradoksaliai mąstyti ir su humoro doze žvelgti į gyvenimiškus ir pedagoginius reiškinius.

Renginys šiek tiek užsitęsė, tad gal ir kiek mažokai laiko liko savoms problemoms aptarti. Pabaigoje mokyklų direktoriai pristatė šių švietimo įstaigų svarbiausius klausimus ir problemas.

Po renginio nuvykome į Berznyką uždegti atminimo žvakučių ant Lietuvos savanorių kapų.