Punsko kapinės

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Vėlinės – ypatingas metas, kai širdimi ir mintimis sugrįžtame prie iškeliavusiųjų Anapus. Visų šventųjų dieną lankome kapus, uždegam atminimo žvakeles, meldžiamės už artimuosius. Kaip laidojimo, taip ir mirusiųjų atminimo ir pagerbimo tradicijos – labai senos. Jos lydėjo ir šiųmetį Vėlinių koncertą, vykusį spalio 31 d. Punsko lietuvių kultūros namuose.

Lietuviai tikėjo, kad Visų šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visos keliais ir takeliais būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Tą vakarą namiškiai susėda vakarienei kartu su savo artimųjų ir giminaičių vėlėmis. Taip atsirado koncerto pagrindinė mintis ir pavadinimas „Prie Uždūšinių stalo“.

Nepaprastai įdomu buvo ieškoti tautosakoje aprašymų, kaip buvo švenčiamos Vėlinės, kokie ritualai buvo atliekami, ką simbolizavo paskiri vakarienės elementai. Pacituosiu kelis ypač įdomius fragmentus:

• „Klajojančios vėlelės“ – tai tragiškai, ne sava mirtimi mirusieji ir mirę nekrikštyti kūdikiai. Tokios vėlės kartais pasivaidenančios,

  gąsdinančios ir meldžiančios, kad gyvieji jas prisimintų.

• Vėlinių dieną Dievas leido mirusiesiems aplankyti savo gyvuosius giminaičius, tik gyvieji jų negali pamatyti. Vėlės ateina prašydamos, kad jie melstųsi už jas.
• Uždūšinių dienoje būna bažnyčios pilniausios dūšių, kaip silkių – jos tądien nedega ugnyje, tai džiaugiasi ir meldžiasi. Tiktai tos dūšios, kurių motinos labai rauda, ateina šlapios – žemiškos ašaros sušlapina jų rūbą. Todėl mirusių nereikia labai apraudoti.
• Visi elgetos, kokie tik parapijoje yra, sueina tą dieną sėdėti ant šventoriaus. Moterys dalina duoną ir ragaišį, vyrai – pinigus. Ir duodantieji, ir imantieji žino, kokiam reikalui dalijama, žino, kad taip užperkamos maldos „už dūšias, čysciuje kenčiančias“.
• Vėlinių naktis dažnai lietinga, dangus verkia ir trukdo žmonėms vaikščioti, kad šie nedrumstų ramybės vėlėms.
• Pamačiusios degant žvakeles, vėlės ateina ir meldžiasi prie šventųjų smūtkelių. Ugnelė degama tam, kad vėlės sušiltų.
• Vėlinių vakare negalima pas paneles eiti, nes per metus dvasios persekios tą jaunikį.
• Negalima nešti laukan sąšlavų ar pelenų, nes vėlėms į akis pribersi, prikrėsi. Negalima ir vandens lieti, nes vėles gali aplaistyti.
• Prieš Vėlines nešluodavo jaujos, palikdavo dyką, kad dūšios galėtų šildytis.
• Uždarydavo šunis, atverdavo langus, duris, kad vėlėms būtų lengviau patekti į vidų. Slėpdavo aštrius daiktus, kad nesusižeistų. Draudžiama juoktis, triukšmauti, kad vėlių neįžeistum.
• Buvo paprotys mirusius iš kapų į pirtį ir puotą kviesti. Kiek užprašė dūšių, tiek kėdžių statė, tiek marškinių dėjo. Stalus apstatė valgiais ir gėrimais. Po to vaišes keldavo ir kapinėse. Tą vakarą giedamos šventos giesmės.
• Užstalėj atsisėdęs tėvas pirštu modavo į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų ir pieną. Ant stalo padėdavo duonos, mėsos, sūrio, šaltienos, kiaušinienės (pautienės), grucės, grikių košės, kopūstų.
• „Vėlių duoną“ šeimos vyriausias iškėlęs virš galvos sakydavo, kad kitais metais užaugtų dideli rugiai, sulaužydavo ir padalindavo šeimos nariams.
• Prieš valgant kiekvienas turi paimti į rankas nuo šeimininko uždegtą žvakę, triskart apeit aplink stalą, o paskutinis turi pastatyti tą žvakę stalo vidury. Šeimininkas, paėmęs šaukštą, pila po stalu tris kartus kožno viralo. Vėlės maitinamos ir per Žolines, ir per Kūčias, ir Velykų rytą.

Šitų gana magiškai skambančių tradicijų lydimi Punsko LKN teatralai – Klojimo teatro, „Kregždės“ ir „Kregždutės“ artistai, sukūrė reginį, nukeliantį žiūrovą tiek į praeitį, tiek į mistinį vėlių pasaulį. Scenoje nepritrūko nei dainų (šįkart suskambėjo senosios vėlėms skirtos dainos ir giesmės), nei poezijos (kadangi šiemet Vytauto Mačernio metai – koncerte aidėjo jo kūryba). Visa tai apipynė pagrindinį momentą – minėtuves. Kadangi praeitais metais dėl pandemijos koncertas buvo atšauktas, šiemet prisiminėme Anapilin iškeliavusius 2020 ir 2021 metais.

Po koncerto vyko tradicinė eisena į kapines, kur sustojome ties garsaus mūsų krašto muzikanto, dainininko Juozo Bansevičiaus kauburėliu. Vėliau pagal tradiciją buvo deginami seni kryžiai. Visa tai vyko Visų šventųjų išvakarėse, kuomet turbūt visi mintimis iškeliaujame dausų link. Toks metų šventės prologas – apvalantis, padedantis susitaikyti, neleidžiantis užmiršti.

Vis dėlto tą vakarą šiek tiek ramybę drumstė vaikučiai, kurie pagal vakarietišką paprotį, greičiausiai švęsdami Helovino šventę, ėjo po namus su „Pokštas ar saldainis?“ lūpose. Koks milžiniškas kultūrų susikirtimas tokiam mažam Punsko miestelyje. Visame pasaulyje mirusieji pagerbiami įvairiais būdais, kiekviena tauta, gentis pagal savo paprotį prisimena išėjusius artimuosius. Mūsų krašte, kaip ir Lietuvoje, artimųjų paminėjimo prasmė ir forma toli gražu ne „heloviniška“. Kasdien pastebime Vakarų kultūros invaziją ir greičiausiai nesame pajėgūs jai atsispirti, bet galime bandyti siekti, kad mūsų tradicijos ir papročiai būtų gerbiami ir saugomi. Tai nuo mūsų priklauso, ar vaikui lapkričio 1–2 d. bus persirengėlių šventė, ar kapų lankymo ir žvakelių degimo dienos.

Ačiū visiems teatralams, kurie kaip paprastai rado laiko ir noro dirbti kartu rengiant Vėlinių koncertą. Ačiū „Jotvos“ sambūriui už šokį ir paskolintus kostiumus. Ačiū tradicinį maistą vėlių vakarienei pagaminusioms šeimininkėms. Ačiū visiems eisenos dalyviams ir žiūrovams, kuriems toks prologas prieš Visų šventųjų dieną dar svarbus ir reikalingas.