Bronius Makauskas

Bronius Makauskas

1918 m. atkurta Lietuvos valstybė pergyveno kelias tiesiogines invazijas, kurios buvo panašios tuo, kad siekė sunaikinti pačią valstybę, tuo pačiu ir lietuvių valstybinę bei tautinę savimonę. Atkurtos Lietuvos valstybės pamatas buvo lietuvių tautos valią išreiškęs Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas, kuriame Lietuvos Taryba, kreipdamasi į kitas valstybes ir tautas, skelbė atskirianti Lietuvą nuo praeityje ją saisčiusių ryšių su kitomis valstybėmis. Tai buvo be galo drąsus ir reikšmingas mūsų tautai apsisprendimas.

Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuva atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų: Maskvos, Varšuvos ir Berlyno. Berlynas, Didžiojo karo pralaimėtojas, buvo priverstas toleruoti tautų apsisprendimo teisę ir tų pačių 1918 m. kovo mėn. su tam tikrom išlygom pripažino Lietuvos valstybingumą. Vokietija dar vylėsi paveikti padėtį Pabaltijyje ir galimai išlaikyti bendrą sieną su tokia ar kitokia Rusija. Lietuvai šis okupantas pralaimėtojas buvo vienintelė jėga, leidžianti išsikovoti nepriklausomybę.

Sovietinė Rusija propagandos tikslais taip pat paskelbė Lenino ir Stalino pasirašytą Rusijos tautų teisių deklaraciją, garantuojančią laisvą apsisprendimą kurti savarankiškas valstybes, tačiau save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o imperija labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos savarankiškumas jai buvo kliūtis, todėl šiai valstybei aneksuoti pasirinktas sovietinės kariuomenės lydimas kolaborantas Vincas Kapsukas. Jo marionetinė vyriausybė 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti sovietinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Lietuvai pavyko juos nugalėti. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartimi pastaroji pripažino Lietuvos valstybę, nors ir turėjo vilčių ją aneksuoti.

Varšuva taip pat toleravo tautų apsisprendimo teisę, tačiau jos politikai gviešėsi kokia nors forma atkurti buvusią daugiatautę Respubliką absorbuojant atsikūrusias ar sukurtas valstybes Varšuvos geopolitiniam centrui. Tad Lietuvos nepriklausomybė ir Lenkijai trukdė. Savo tikslams vykdyti ji turėjo neblogai organizuotas ir Prancūzijos aprūpintas karines pajėgas, Lietuvoje turėjo savo rėmėjų ir kolaborantų.

Nuo Lenkijos, kaip ir Sovietų Rusijos, aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis diplomatiniame ir kariniame fronte. Tačiau ši konfrontacija su Lenkija, ilgaamže sąjungininke, mūsų tautai atsiėjo labai brangiai: prarasta sostinė ir trečdalis teritorijos su vienu iš trijų svarbiausių etninėse žemėse kultūros centrų – Seinais.

Yra manančiųjų, kad skaudžius savo tautos teritorijos praradimus, valstybę gynusių ir kritusių jos gynėjų istoriją reikia pamiršti ir gyventi šia diena. Tačiau svarbiau žinoti, ne dėl ko praeitį turėtume pamiršti, bet dėl ko ją prisimename. Prisimename Didžiojo ir Antrojo pasaulinio karų eigą ir padarinius ne todėl, kad jo norėtume ir džiaugtumės skausmingu palikimu, bet kad juos pasmerktume, kad pagerbtume jų aukas ir prisimintume visus jų padarytus demografinius, materialinius ir kultūrinius nuostolius. Prisimename dėl to, kad viską žinotume, kad galėtume vertinti savo kelią į tautinę ir valstybinę laisvę, bet ne tam, kad su kuo nors nenorėtume dabar bendradarbiauti einant Europos Sąjungos kartu su mumis brėžiamu ateities keliu. Pagaliau laisvai galime tirti ir vertinti, prisiminti ir pagerbti už Lietuvos valstybę jos žemėje kritusius kovotojus ir neteisinti okupantų kaip nesusipratėlių. Turime būti solidarūs su savo valstybingumu, tautos apsisprendimais ir okupantų neskirstyti į gerus ir blogus – jie buvo tik okupantai.

Lietuvai skinantis kelią į nepriklausomybę, Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių moraliniu sargybiniu. Tos funkcijos teko ne šio regiono valstybėms, o Didžiojo karo nugalėtojų institucijoms, nors ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo dėl savų interesų, iškeltų aukščiau deklaruojamų tautų apsisprendimo teisių. Tiesa, pripažinkime, netrūko ir geranoriškumo, kuris skendo dezinformacijos, nesusigaudymo liūne.

Atkuriamos Lietuvos situaciją tiesiogiai lėmė Berlynas, Varšuva ir Maskva. Tačiau globalios naujos Europos tvarkos dirigentės (su nemažom išlygom vietos veiksniui) buvo Didžiojo karo laimėtojų (Santarvės) Tautų Sąjungos Aukščiausioji Taryba, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija ir Ambasadorių konferencija. Joje pirmuoju smuiku griežė Jungtinė Karalystė, Prancūzija, JAV ir Italija, vadinamasis Didysis ketvertukas: Deividas Loidas Džordžas (David Lloyd George), Žoržas Klemanso (Georges Clemenceau), Vudrovas Vilsonas (Woodrow Wilson) ir Viktorijus Emanuelis Orlandas (Vittorio Emanuele Orlando).

Prancūzijos pagrindinis tikslas buvo galutinai sunaikinti Vokietijos galias bei neprileisti prie Rusijos ir Vokietijos bendros sienos sukūrimo. Viltasi, kad tokį barjerą tarp šalių pajėgi sukurti jos remiama Lenkija. Buvo manoma, jog tam tikru barjeru, „sanitariniu kordonu“ gali tapti ir „Baltijos provincijos“, kaip buvo mėgstama sakyti Taikos konferencijos didžiųjų veikėjų (Balfouro ir Klemanso). Lenkijos veržimosi už savų etnografinių ribų nepageidavo Didžioji Britanija. Jos 1918 m. gruodžio 10 d. Memorandume Taikos konferencijai buvo teigiama, kad Lenkijos plėtimasis į Rytus, ypač Lietuvos prijungimas (net jeigu jos piliečiai lietuviai, kaip teigė Lenkija, pasisakytų už prisijungimą), keltų Lenkijai daugiau pavojų, o ne didintų stabilizaciją Rytuose.

Didžioji Britanija, kaip Prancūzijos sąjungininkė, bet ir konkurentė, nenorėjo per daug susilpninti Rusijos (su kuria ją praeityje siejo glaudūs ekonominiai ryšiai) stiprinant Lenkijos plėtimąsi į Rytus, kas reiškė galimus konfliktus ne tik su Lietuva, bet ir su Sovietine Rusija. Bandė silpninti Prancūzijos įtaką Pabaltijyje.

JAV (kurių karinė misija viena iš pirmųjų buvo pasiųsta į Lietuvą ir Pabaltijį) prezidentas V. Vilsonas parėmė pirmosios demarkacijos linijos (1919 m. birželio 18 d.) Suvalkijoje nustatymą, nepaisant Lenkijos ir Prancūzijos sugestijos, jog tai netikslinga, nes Lietuva neturi pajėgų ją kontroliuoti. JAV pritarė minčiai palikti Suvalkijoje Vokietijos civilinę ir karinę administraciją, siekiant sumažinti lietuvių ir lenkų konflikto grėsmę. Tačiau vokiečiai panaudojo savo poziciją lietuvių ir lenkų konfliktui gilinti (iš Seinų jie pasitraukė 1919 m. rugpjūčio 10 d., iš Suvalkų rugpjūčio 22 d.).

Italija, užsiėmusi savo sienų reikalais, dažnai oponavo Aukščiausiosios Tarybos sprendimams ir palankiai žvelgė į Lenkijos teritorines ambicijas. Japonija, atlikusi svarbų vaidmenį karo metu jūros frontuose, buvo nuo Europos naujos tvarkos dėlionių nustumta. Jos atstovus Santarvė dažnai angažavo į teritorinius konfliktus tiriančias komisijas. Japonijos atstovas kpt. Yamawaki Masataka dalyvavo ir Tautų Sąjungos komisijoje Suvalkijoje.

Versalio konferencijoje naujos tvarkos dėl vakarų sienų klausimas buvo ryžtingiau sprendžiamas, nebijant nubausti Vokietiją ir Austriją–Vengriją. Vidurio ir Rytų Europoje daugiausia naudos turėjo Čekoslovakija, kurios teritorija buvo žymiai išplėsta įterpiant kartu per 3 mln. vokiečių ir 1 mln. vengrų. Edvardo Benešo Memorandumas buvo patenkintas beveik 100 procentų. Šiame Versalio „dalybų“ fone neturėtų stebinti Lietuvos delegacijos siekiai aprėpti etnografinės Lietuvos plotus.

Lenkijos delegacija, pakviesta į Taikos konferenciją Paryžiuje (1919 m. sausio 18 d. – 1921 m. sausio 20 d.), atvyko su gausia ekspertų, patarėjų, techninių darbuotojų (per 200 asmenų) grupe ir įsitaisė dideliame Paryžiaus viešbutyje. Prancūzijos apmokamame. Lenkija buvo pripažinta konferencijos nare. Jos pradinė derybinė pozicija Lietuvos atžvilgiu buvusi Romano Dmovskio (Roman Dmowski), tautinių demokratų vadovo, suformuluota inkorporacinė (aneksinė) idėja. Atseit lietuvių gentis nėra pasiekusi tinkamo civilizacinio lygio, todėl tapsianti Vokietijos ir Sovietų Rusijos intrigų lauku. Taigi jos likimą geriausia sieti su Lenkija. Ši pozicija, Lietuvos ir Didžiojo ketvertuko veikiama, keitėsi ir virto „lankstesne“ suverenios Lietuvos be Vilniaus.

Krašte veikiančio Lenkijos valstybės viršininko ir kariuomenės vyriausiojo vado Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) bei jo sąjungininkų, vadinamosios Belvederio stovyklos (daugiausia LDK stambiųjų žemvaldžių „stumbrų“), koncepcija buvo vadinama federalistine, tačiau ji nedaug bendro turėjo su klasikinės formos federacija. Pats Pilsudskis sakęs: „Nesu nei aneksionistas, nei federalistas. Kadangi Europoje populiarios tapo Vilsono doktrinėlės, tai linkstu prie federalizmo, bet nematau rimto darbo be pistoleto kišenėje“ (iš jo pokalbių su Leonu Vasilevskiu (Leon Wasilewski), atsakingu už santykių su Lietuva mezgimą, bei Ignacu Paderevskiu (Ignacy Paderewski), tuometiniu premjeru ir prezidento Vilsono bičiuliu). Endekų ir Belvederio stovyklos užsienio politika Taikos konferencijoje, galima sakyti, buvo vienalytė.

Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, ji išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesams, tiesiogiai Taikos konferencijoje nedalyvaudami. Lietuvos delegaciją sudarė etnografinės Lietuvos ir JAV lietuvių atstovai. Jai vadovavo Augustinas Voldemaras.

Lietuvos reikalai Taikos konferencijoje buvo sprendžiami Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisijys. Prancūzijos ministrui pirmininkui Ž. Klemanso buvo įteikta Lietuvos nota. Jos delegacija pirmiausiai siekė nepriklausomybės pripažinimo bei teritorijos išplėtimo plačiai interpretuojamu etnografiniu principu. Kertiniu reikalu tapo Lietuvos savarankiškumo teisės pagrindimas santykiuose su Lenkija, atmetant jos aneksinius ir „federalinius“ siekius. Nota bene Lenkija ginče su Lietuva etnografinį principą laikė tik kalbiniu elementu, o Vakarų Europos ir JAV ekspertai šį terminą interpretavo plačiau, panašiai kaip ir lietuviai.

(Bus daugiau)