Asta Pečiulienė

Kaip neįprasta, kiekvienas šiuo metu vykstantis renginys neprasideda džiaugsmingu visų dalyvių ir žiūrovų pasveikinimu, bet priminimu, kad reikia laikytis saugaus atstumo ir dėvėti veidą dengiančias apsaugines kaukes. Taip ir mūsų jubiliejinis – penktasis „Raitakojis“.

Pirmoji šventė įvyko 2013 m., o kadangi ji rengiama kas antri metai pakaitomis su Chorų švente, tad ši buvo penktoji. Norėjome parodyti savai publikai, jog Lietuva savo įvairumu yra nepaprastai turtinga ir įdomi šalis. Ji skirstoma į penkis etnografinius regionus (Suvalkiją, Mažąją Lietuvą, Žemaitiją, Aukštaitiją ir Dzūkiją). Kiekvienas jų skiriasi visų pirma savo kalba, tautiniais drabužiais, būdu, charakteriu, etnine tapatybe, gamta, net maistu. Sako, žemaičiai karšto būdo, užsispyrę, suvalkiečiai „unaravi“ ir „skūpūs“ (ar kaip jie patys sako – ne „skūpūs“, o taupūs), dzūkai atlapaširdžiai, svetingi ir vaišingi, o aukštaičiai – linksmi ir jausmingi, mėgsta užriesti nosį, pakelti galvą, žiūrėti į žvaigždes. Visa tai mes ir norėjome atskleisti šiuo renginiu. O papildomai kiekvieną regioną nusprendėme pristatyti būtent šokiais.

Tad didžiulis mūsų laimėjimas, kad į šventę tokiu suvaržymų ir įtampos laikotarpiu atvažiavo atstovai iš keturių Lietuvos regionų. Nepabūgę ilgos kelionės mus aplankė žemaičiai – Plungės kultūros centro liaudiškų šokių studija „Suvartukas“, kurios vadovė Ilona Baltikauskaitė. Atvyko ir mūsų regionu žavėjosi aukštaičiai – Ramučių kultūros centro Domeikavos laisvalaikio salės vyresniųjų liaudies šokių grupė „Džiaukis“ – vad. Rasa Banevičiūtė. Porą dienų mūsų apylinkėse praleido dzūkai iš sostinės – tautinių šokių ansamblis „Vilniaus Pynimėlis“, vad. Edgaras Suprunas. Atvyko ir artimiausi kaimynai suvalkiečiai – Šakių kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupė „Pynė“, vad. Vitalija Venienė. Visi šie ansambliai Lietuvoje žinomi ir garsūs savo pasiekimais ir laimėjimais. Jie ne kartą dalyvavę ir laimėję laureatų ar aukščiausias vietas įvairiuose šokių konkursuose, koncertavę ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, bet taip pat nuo Armėnijos kalnų iki Niagaros krioklių, o „Suvartukas“ ir „Pynė“ apdovanoti „Aukso paukšte“ (aukščiausiu Lietuvos mėgėjų kolektyvų įvertinimu). Žodžiu, svečiai, rodantys patį aukščiausią meninį lygį.

Mūsų kraštui atstovavo net penkios grupės, o galbūt ir šešios, mat „Raitakojį“ pradėjo „Puniukų“ solistų porelė – Ina Misiukonytė ir Kornelijus Bliūdžius, atlikę nuotaikingą šokį „Treigių polka“ (choreogr. vadovės A. Pečiulienės, muz. Kasparo Rimkevičiaus). Nors tai buvo vaikų debiutas, bet jie šelmiškai pašokę savo polką paskelbė festivalio pradžią.

Pirmieji pasirodė patys jauniausieji ir patys vyriausieji A. Pečiulienės vadovaujami šokėjai. „Vyčiai“, šokantys jau 20 metų, atliko „Letuką“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. Lietuvių liaudies), kuriuo šiais metais laimėjo du lietuvių liaudies šokių konkursus, pelnydami laureato vardą – „Lietuva šoka 2021“ ir „Pora už poros“. Dzūkus iš Punsko scenoje pakeitė artimiausi kaimynai – suvalkiečiai iš Šakių. „Pynė“ (beje, į festivalį susiorganizavusi atvykti per dvi dienas!!!), trumpai pristačiusi savo kraštą ir taisyklingą lietuvių kalbą, atliko tris šokius: „Tu, kiškeli“ (choreogr. L. Klepeckaitės-Diržininkienės, muz. A. Klovos), „Kumburys“ (choreogr. R. Tamučio, muz. A. Jonušos) bei „Pasiutpolkė“ (choreogr. J. Lingio, muz. J. Švedo).

This slideshow requires JavaScript.

Lietuvos suvalkiečius pakeitė mūsų suvalkiečiai – pirmą kartą „Raitakojyje“ dalyvaujanti Suvalkų lietuvių šokių grupė „Sūduva“, kuriai vadovauja Alicija Kraužlytė. Merginos ir moterys atliko šokį „Trys siūleliai“ (choreogr. R. Tamučio, muz. J. Gaspariūno). Tai jų pirmasis pasirodymas mūsų scenoje, mūsų žiūrovams, bet buvo šiltai sutiktos ir palydėtos gausiais plojimais – už padovanotą nuotaiką, drąsą ir žavesį. Ši grupė susibūrė tik 2018 m.

Sukant ratu, į šiaurę nuo Suvalkijos driekiasi didinga Žemaitija. „Suvartuko“ jaunimas iš Plungės prisistatė mįslinga žemaičių tarme ir padovanojo mums keturis šokius: klasikinį žemaičių šokį „Kauškutis“ (choreogr. D. Radvilavičienės, muz. P. Škimelio), linksmą „Mėnesėlį“ (choreogr. R. Zaleckaitės, muz. lietuvių liaudies, aranžuota K. Lipeikos), lyrišką ir žaismingą „Gegutėlė tupi“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. J. Baltramiejūnaitės) ir „Jaunimėlin“ (choreogr. D. Radvilavičienės, muz. A. Bražinsko). „Suvartuke“ dalyvauja apie 170 šokėjų, tad pas mus atvažiavo tik maža jo dalis.

Lietuvos regionų pasirodymus išskyrėme savo krašto ansambliais. Tad po „Suvartuko“ pamatėme „Seiną“ – vyresniųjų liaudiškų šokių grupę iš Seinų (vadovės Alina Dzimida ir Dalia Astrauskienė). Ji atliko linksmą „Bajorėlį“ (choreogr. A. Česnakauskienės, muz. grupės „Jonis“), atvažiavusį „ant Lietuvos mergužėlių“. Šoko „Seina“, šoko žiūrovų delnai… Vėl visa salė džiaugsmingai plojo. „Seina“ šiuo šokiu Respublikiniame konkurse „Pora už poros“ laimėjusi I vietą.

Po žemaičių į sceną išėjo aukštaičiai. Vadovė Rasa, vilkinti spalvingais aukštaičių drabužiais, su klasikiniu nuometu ant galvos, trumpai ir glaustai papasakojo apie aukštaičių drabužių ypatumus, pintines juostas (vieną tokių, austą šiame kolektyve šokančios audėjos, net mums padovanojo), apie jų tarmę, apie tai, jog jų nestandartiniame pavadinime „Džiaukis“ užkoduota meilė šokiui, savo protėvių kultūrai ir džiaugsmas būti tarp bendraminčių. Aukštaičiai pašoko „Dabingą“ (choreogr. D. Šiniausko, muz. lietuvių liaudies, aranžuota K. Lipeikos), „Krikoniškių kadrilį“ (choreogr. ir muz. Ričardo Tamučio) bei šio kolektyvo pirmosios vadovės D. Rudaitienės „Zigzaginę polką“ (muz. autorius nežinomas), kurios Lietuvoj niekas kitas nešoka.

Tarp Lietuvos ansamblių pasirodė dar viena mūsų solistų pora – Amelija Pajaujytė ir Povilas Svetlauskas, atstovaujantys festivalyje „Jotvos“ sambūriui (vad. K. Mauliūtė). Dzūkai pašoko nuotaikingą ir linksmą choreografinį vaizdelį, susijusį su Žemaitija – „Palangos Juzė“ (choreogr. Č. Žebrausko, muz. M. Vaitkevičiaus). „Jotva“, šiais metais atšventusi 70-metį, parodė vieną iš jubiliejinio koncerto akimirkų.

Punsko dzūkus pakeitė Lietuvos sostinės dzūkai. Jie ir prisistatė kaip atstovaujantys sostinės regionui. Šaunus jaunimas – „Vilniaus Pynimėlis“. Apie 30 jaunų žmonių buriantis ansamblis turbūt suteikė žiūrovams ypatingo džiaugsmo ir pakėlė nuotaiką savo pasirodymu, atlikęs šokius „Eisva rundužį“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. G. Svilainio), „Galalių gegužinėj“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. Arūno Kybarto), „Tu, Lietuva“ (choreogr. V. Buterlevičiaus, muz. lietuvių liaudies).

Festivalį vainikavo Punsko Kovo 11-osios licėjaus šokių grupė „Šalčia“ (vad. A. Pečiulienė), tiksliau – „Šalčios“ studentai, atlikę „Paskutinę polką“. Dėl pandemijos nesušokome finalinio visų grupių šokio „Ant Vilniaus kalvų“, bet turėjome progą pasižiūrėti keturių buvusių „Raitakojo“ finalų vaizdo įrašą. Tai taip pat sukėlė gerus žiūrovų ir dalyvių jausmus.

Už gerą nuotaiką, gražią kalbą, puikius šokius, tautinius drabužius atsidėkojome ansambliams mūsų tautodailininkių darbais: Violetos Žegarskienės rankomis ugnimi medyje „nutapytomis“ padėkomis, vaizduojančiomis šokėjų porą, bei Elenos Grigutienės rankomis išglostytais keraminiais puodeliais ir raudonu rožės žiedu.

Festivalio vedėja buvo mūsų „Kregždės“ teatro dalyvė Monika Valinčiūtė, kuriai tariu labai ačiū. Nuoširdžiausiai dėkoju taip pat visiems dalyvavusiems šokių ansambliams, jų vadovams. Ypač ačiū šokėjams iš Lietuvos – už renginio turiningumą, vertybes ir padovanotą džiugesį. Ačiū ir artimiausiems lietuvių kolektyvams iš Seinų ir Suvalkų, saviškiams – punskiečiams, kad jie ruošėsi, dirbo ir praturtino šventę.

Smagu, kad galėjom susitikti, pasimokyti vieni iš kitų, kad įgijome patirties, suradome naujų draugų. Mūsų šventė įvyko rėmėjų, suteikusių finansinę paramą, dėka. Galėjome svetingai ir vaišingai priimti svečius. Šio renginio rėmėjos: Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija („Globalios Lietuvos“ programa). Atskirai ačiū mano šokėjams „Vyčiams“ už pagalbą rengiant festivalį ir priimant svečių kolektyvus.

Tik šiek tiek liūdnoka pasidarė žinant, kiek mūsų krašte esą šokėjų, o kiek jų atėjo į renginį. Nežinau, ar čia vis dar siaučianti pandemija išgąsdino, ar oras rudeninis…